Apie konkursą ir jo taisykles daugiau galite sužinoti čia.
Ar išbandei kada save kelių dienų žygyje dviračiais? Ar teko minti pedalus kaimo ir miško takeliais atsigaivinant sraunioje Žemaitijos upėje, o naktį praleidžiant prie laužo su šaunia draugų kompanija? Ar bent kartą lankeisi šiaurės vakarų Lietuvoje? Net jei ir atsakei „Taip“, manau, vistiek atrasi tai kas tave trauks išbandyti šį smagų maršrutą ir atrasti idomų mūsų šalies kraštą.
Kodėl būtent šis kraštas?
Visų pirma, tai gana negausiai turistų lankoma, primiršta, tačiau savita ir tikrai turinti ką pasiūlyti Lietuvos dalis. Antra, tai kraštas turtingas gamtine ir geografine įvairove. Čia atrasi tikrą Lietuviško kaimo ramybę, turėsi galimybę užlipti į Žemaičių Aukštumos kalvas, apžvelgti žalius mūsų šalies tolius, nusileisti į Ventos Vidurupio Žemumą, išsimaudyti srauniojoje Virvytėje ar gaivinančioje Ventoje, pamatyti nepaliestą, unikalią gamtą Kamanų valstybiniame rezervate, apžiūrėti šio krašto dvarus bei mistines, mitologines vietas. Be to, tai gana saugus kraštas – didžioji maršruto dalis eina ramiais, mažo intensyvumo, vietinės reikšmės keliais ir vieškeliais.
Siūlomas maršrutas:
Kuršėnai – Laumės akmuo – Varputėnai – Paežeriai – Šatrijos kalnas – Blindos pušis – Žvėrinčius – Tryškiai – Viekšniai – Akmenė (Kamanų rezervatas) – Papilė – Agailių koplyčia – Kuršėnai. Viso: apie 170-180km.
 |
| Juozo Staniuli nuotr./Maršrutas šiaurės vakarų Lietuvos regione |
Pradėti kelionę siūlyčiau Kuršėnuose (taip pat ir užbaigti). Kodėl būtent čia? Todėl, jog tai gana patogi susisiekimo vieta. Nesunkiai atkeliausi čia traukiniu ar autobusu beveik iš bet kurios Lietuvos vietos, bei galėsi papildyti maisto atsargas prieš iškeliaujant.
1 diena. Kuršėnai – Laumės akmuo – Varputėnų dvaras – Paežerių dvaras – Šatrijos kalnas (50km).
Taigi, pradedame savo kelių dienų nuotykį Kuršėnuose – puodžių sostinėje, visai šalia miesto centro, anapus Ventos upės žaliuojančiame parke. Stovi ten XVI amžiaus mediniai dvaro rūmai. Viename iš pastatų įsikūręs tautodailės ir amatų centras – jeigu knieti sužinoti kodėl Kuršėnai yra vadinami puodžių sostine. O jei ne, tai parkas – puiki vieta užkąsti ir nusiteikti tolimesnei kelionei ar sulaukti atvykstančių bendrakeleivių.
Mes neužtrunkame ir judame pietų kryptimi Varputėnų link. Susiorientuoti gana nesunku, svarbiausia pasirinkti patį kairiausią iš trijų kelių (kiti du veda į Luokę bei Palangą). Kelias veda tiesiai, yra kelkraščiai, pritaikyti pėstiesiams ir dviratininkams. Nuvažiavus maždaug 7 km nuo pradžios taško kairėje pusėje atsiveria gražus slėnis ir aiškiai pastebimas ledyno suformuotas ozas ir žemėjantis šlaitas.
 |
| Juozo Staniulio nuotr./Neatsiejama Žemaitijos dalis - žaliuojančios kalvos |
Toliau miname pedalus iki Laumės akmens (yra kelio nuoroda), kuris nuo Kuršėnų nutolęs apie 12km. Pats akmuo užsislapstęs miške, kairėje kelio pusėje ant kalvos. Manoma, kad tai buvo šventa pagonių aukojimo ritualų vieta. Kažkodėl pernelyg rami ir mistiška vieta. Neužsibūname ir judame į vos už poros kilometrų esantį Varputėnų kaimą. Ten toliau tęsiame kultūrinę pažintį su Lietuvos dvarais. Varputėnų dvaras – tai jauki, graži vieta, menanti didingą savo praeitį. Čia prasideda įdomesnė kelionės dalis – tikrinami orientavimosi sugebėjimai. Kompasas tikrai praverstų, o jeigu jo nėra, tada vertėtų nepabūgti ir pasiklausti kelio vietinių kaimo gyventojų – jie tikrai padės kiek galėdami.
Taigi, važiuojame vakarų krytimi Kriklių kaimo link, pasiekus – laikomės šiaurinės krypties ir apie 8 km važiuojame iki Paežerių kaimo sodybos. Šis dvaras, stovintis ant ežero kranto – puiki vieta stabtelėti poilsiui ar užkrimsti sumuštinį. Tačiau ši graži vieta turi ir savo mistinę pusę. Sakoma, jog čia vaidenasi. Po trumpo vizito važiuojame sparčiau, nes laukia kiek ilgesnė atkarpa. Mūsų kelias eina palei ežerą, vedantį šiaurės kryptimi ir netrukus pasuka į vakarus, Luokės miestelio link. Tolumoje jau matosi Žemaičių Aukštumos kalvos, o čia pat ir Šatrijos kalnas.
 |
| Juozo Staniulio nuotr./Belipant į Šatrijos kalną Žemaičių aukštumose |
Trunkam kiek mažiau nei porą valandų, kelias nežymiai kylantis, mašinų negausiai važinėjamas, tad gan nesunkiai ir saugiai pasiekiame Šatriją (prieš pat Luokę pažymėta kelio nuoroda). Ar žinojote, jog šis kalnas – vienas žymiausių archeologinių paminklų Lietuvoje? Pasak archeologų, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėse žmonės gyveno jau II amžiuje prieš Kristų. Nuo Šatrijos atsiveria puikus vaizdas į kalvotas apylinkes. Įžiūrimas už 35 km esantis Medvėgalis ir kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai, bei Telšių katedros bokštai vakaruose.
Vakarėja, nors vasarą saulė leidžiasi vėlokai, reikia suspėti susirasti vietą nakvynei, o iki jos dar maždaug 7 km. Pravažiavę Luokę, už 2,5 km sukame į dešinę ir 5 km važiuojame iki Kinčiulių kaimo. Nors kaimas ant Virvytės upės kranto, visai šalia Tado Blindos pušis, kurią lankysime iš ryto. Sutinkame keletą vietinių, jų ir pasiprašome leidimo pasistatyti palapines bei užsikurti laužą. Jeigu laiko dar yra, galima važiuoti iki miške esančios T. Blindos pušies, kur rasite pavėsinę, suoliukų ir vietą laužavietei. O mes lengvai nuvargę, bet kupini įspūdžių verdame arbatą ant laužo kaime.
2 diena. T. Blindos pušis – Žvėrinčius – Tryškiai – Viekšniai (apie 50km).
Pusryčiaujame ir paskubomis susirenkame daiktus – laukia nauja ilga atkarpa. O ir noras pamatyti daugiau skubina mus. Nesunkiai atvykstame prie 200 metų turinčios pušies Byvainės girioje. Tikima, jog apglėbus ir prigludus prie jos, nuoširdūs norai ir priesaikos išsipildo. Esą čia pats Tadas Blinda davęs santuokos priesaiką. Davę savas priesaikas judame miško keliu šiaurės vakarų kryptimi į Dūseikių gyvenvietę, po to dar kelis kilometrus važiuojame šiaurės pusėn kol pasiekiame kelią „Šiauliai – Palanga“.
 |
| Juozo Staniulio nuotr./Jauki Žvėrinčiaus aplinka |
Turbūt mažiau nei porą kilometrų važiuojame šiuo keliu Palangos kryptimi ir išvystame ženklą „Žvėrinčius“. Tai tarsi mažas zoologijos sodas. Čia įrengti aptvarai šernams, danieliams, muflonams, lūšims, vilkams bei meškai. Tiesa, galimybė tai pamatyti suaugusiam kainuoja 4 litus. Tai tikrai niekis, nes teritorijoje rasite gausybę supynių, laisvai lakstančias ožkas ir paukščius, kurie tikrai nepabūgs pasidomėti kas jūs tokie. Be to, tai šauni vieta atsipūsti medžių pavėsyje ir sukrimsti priešpiečius.
 |
| Juozo Staniulio nuotr./T. Blindos pušis |
Atgal grįžti nereikia, miname dviračių pedalus į šiaurę apie 3 km ir sukame į rytus. Už 8 km privažiuojame Tryškių miestelį. Tada laukia ilga 22 km atkarpa į Viekšnius.
Aplink beveik vien dirbami laukai, tačiau visą kelią kairėje pusėje vinguriuoja Virvytės upė. Stabtelime atsigaivinti. Iki Viekšnių važiuojame besileidžiančia pakalne, mat mes jau nebe Žemaičių Aukštumose, o pasiekiame Ventos Vidurupio žemumą.
Štai jau ir Viekšniai. Visa miestelio teritorija – tai urbanistinis draustinis, garsėjantis savo XIX amžiaus vaistine, malūnu bei sava istorija. Galima aplankyti Ventos upės užtvanką bei pereiti virš upės pakabintu tiltu.
Grįžtame atgal iš kur atvykome – į kitą upės krantą. Nakvynei randame stovyklavietę prie pat upės pasukę kairėn ir pavažiavę vos kelis kilometrus. Miestelyje įsigijome maisto produktų, tad verdame vakarienę ant laužo.
3 diena. Viekšniai – Akmenė (Kamanų rezervatas) – Papilė (apie 40km).
Skiriame laiko rytinėms maudynėms Ventoje ir važiuojame į Akmenę. O iki jos nei daug, nei mažai – 17 km. Tik atvykę į miestą ieškome Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcijos, nes čia dar prieš kelionę susitarėme dėl didžiausios ir vertingiausios šiaurės Lietuvoje lygumų pelkės lankymo. Atvykus mūsų jau laukia gidas, kuris mums praves dviejų valandų ekskursiją po Kamanų rezervato pelkę. Kaina penkių asmenų grupei – tik 25 litai, tad mes susimokėję keliaujame iki rezervato.
 |
| Juozo Staniulio nuotr./Ženklas Kamanų valstybiniame rezervate |
Ekskursija trunka apie dvi valandas, pėsčiomis nueinama apie 3,6 kilometro. Pirmiausia užsukama į lankytojų centrą, kur iš anksto susipažįstama su rezervatu ir jo taisyklėmis. Sužinome, jog šis rezervatas – griežčiausios apsaugos gamtinė teritorija, kurios lankymas yra ribojamas ir reglamentuojamas taisyklių. Taigi, įdėmiai besiklausydami ekskursijos vadovo, tyliai žingsniuojame ten, kur paprastai lengvai nepatenkama. Sužavėti augalijos ir gyvūnijos įvairove sėdame ant dviračių ir judame pietų-pietryčių krytimi į Papilės miestelį. Gana greitai įveikiame 17 km atkarpą ir mes jau Ventos regioniniame parke. Kitapus upės randame stovyklavietę. Maudomės, ilsimės ir gaminame vakarienę.
4 diena. Papilė – Agailių koplyčia – Kuršėnai (apie 30 km).
Dieną pradedame rytine ekskursija po Papilę. Aplankome vieną iš dviejų piliakalnių, vadinamą Pašalpos kalnu, ir priešais jį augančią 13 kamienų liepą, kuri kažkada jų turėjo net 17, bei pereiname Papilės „beždžionių“ tiltą. Tačiau labiausiai mus traukia Papilės atodanga. Tai unikali vieta, kur 2 kilometrų Ventos atkarpoje atsiveria Juros periodo dariniai su gausiomis tuometinės faunos liekanomis. Galbūt čia kažkada vaikščiojo dinozaurai? Kyla klausimai, vaizduotė perkelia milijonus metų atgal, o pažintinio tako stendai padeda geriau ir realiau pažvelgti į paslaptingą praeitį.
 |
| Juozo Staniulio nuotr./Saulėta popietė Ventos pakrantėje |
Prisiminę biologijos ir geografijos pamokas, traukiame į paskutinį kelionės objektą – Agailių koplyčią. Pagrindiniu keliu link Kuršėnų važiuojame apie 6 km ir tada sukame vietinės reikšmės keliu kairėn. Kelias veda per mišką, vėliau per laukymę, kurioje yra keletas sodybų (joje sukame į dešinę), o galiausiai likusius keletą kilometrų per Agailių mišką.
Jeigu bijote pasiklysti ar neturite žemėlapio, kelio būtinai pasiklauskite kaimo gyventojų. Taip jausitės saugiau važiuodami per, rodos, bekraštę girią. Agailių koplyčia – tai mažutė, visados atvira bažnytėlė, esanti miško viduryje. Žmonės manė, jog ši vieta turi stebuklingų galių. O mums tai pasirodo tiesiog jauki ir gal kiek mistiškai raminanti vieta. Pabaigiame maisto atsargas. Nujaučiame kelionės pabaigą, tačiau lieka dar maždaug 14 km pietų kryptimi iki Kuršėnų.
Atrodo kas čia beliko, bet viskas ne taip paprasta. Paklaidžiojame miško keliukais, vis nepamiršdami laikytis pietų krypties. Šiek tiek išsigandome, bet, matyt, be reikalo, nes netrukus jau esame Kuršėnuose. Ir vėl susitinkame su Venta. Pasakojama, kad sykį po vasaros liūčių upė smarkiai patvinusi ir nunešusi šieną... O išbėgę žemaičiai rėkė: „Kur šienas? Kur šienas?“. Tad ir miestelį pavadinę Kuršėnais. Buvo velniškai smagu sugrįžti ten, kur ir pradėjome kelionę, neįprastai gražu pažvelgti kitu rakursu į supančią aplinką: keliauti ne kaip įprasta – automobiliu, o dvirate, neteršiančia transporto priemone, kuri suteikia galimybę ne tik užuosti ar išgirsti, bet ir pajusti...
Patarimai:
1. Nusiteikti gana ilgai ir vidutiniškai sudėtingai kelionės trąsai.
2. Saugotis mašinų, nes maža dalis maršruto neišvengiamai eina intensyvaus eismo keliais.
3. Pasirūpinti atšvaitais.
4. Kompasas puikiai praverčia orientuojantis aplinkoje.
5. Nereikėtų apsikrauti maisto atsargomis bei sunkia manta. Maisto prekių parduotuvių nesunkiai rasite vietiniuose miesteliuose. Kelionė trunka tik kelias dienas, tad vasaros laikotarpiu net nereikia šiltų drabužių, o be perstojo minant pedalus, darosi net karšta.
6. Apsauga nuo uodų yra būtinybė, ypač leidžiant vakarus prie upės.
7. Subjurus orui ar esant norui sutrumpinti kelionę, galima užbaigti ją Akmenėje (traukinių ir autobusų susisiekimas gana neblogas).
8. Neužmiršti pasiimti gerą nuotaiką ir šaunią draugų kompaniją.
 |
| Juozo Staniulio nuotr./Maršruto žemėlapis |
