„Juokaujame, kad visų dviračių ratai apvalūs – sukasi, tačiau kalbant rimtai, rinkdamiesi dviratį žinokite savo prioritetus – nuspręskite, kur juo važinėsite“, – pataria dviračių parduotuvės „Umarai“ pardavimų vadovas Dainius Zarauskas.
Mieste – miesto dviračiai
Jo teigimu, laisvalaikiu mėgstantiems greičiau paminti pedalus ir pralėkti asfaltuotais keliais, labiausiai tiks plento dviračiai. Besidairantiems transporto priemonės kelionėms į darbą ir savaitgalio pasivažinėjimams parke, geriausia rinktis vadinamąjį miesto dviratį. Tokie dviračiai greičiausiai neišvengs ir prastesnio oro, todėl jie turi būti su purvasargiais, grandinės apsauga, priekiniu ir galiniu žibintais.
 |
| BFL/Tomo Lukšio nuotr./Dviračiai |
Prie klasikinių miesto dviračių priskiriami ir pastaruoju metu populiarūs fiksuotos pavaros dviračiai. Pasak D.Zarausko, tai – puikus variantas pasivažinėjimams po miestą. Esą tokie dviračiai gana nebrangūs, lengvi, tačiau skirti patyrusiems dviratininkams. „Jie daromi iš trekinio dviračio, sėdėsena nėra aukšta, bet valdymui reikia daugiau jėgos“, – sako D.Zarauskas. Paprastai tokio dviračio balnas ir vairas vienodame aukštyje, žmogus važiuoja pasviręs 45 laipsnių kampu. Pasak pašnekovo, tokia yra patogi sėdėsena ant fiksuotos pavaros dviračio. Jei vairas pakeliamas aukščiau nei sėdynė, žmogus sėdi stačiai. „Tai daugiau pasivažinėjimui skirta sėdėsena. Kuo daugiau žmogus taip važiuoja, tuo mažiau nori taip sėdėti, nes pasipriešinimas didesnis. Mieste reikia daugiau manevringumo, turėti galimybę staigiai sustoti atsiradus kliūčiai“, – aiškina D.Zarauskas ir juokauja, kad taip sėdėdamas vargu ar užminsi į Šeškinės kalną. Todėl jis pataria net pradėjus važinėti stačiai, kas mėnesį vairą po 1–2 cm nuleisti. Ilgainiui pasieksite patogiausią 45 laipsnių sėdėseną.
 |
| 123rf.com nuotr./Fiksuotos pavaros dviratis |
Elektriniai dviračiai nepopuliarūs
„Sulankstomi nedideli dviračiai – smagūs, patogūs, tinka kelionėms, nes lengvai telpa į automobilį“, – privalumus vardija D.Zarauskas. Tačiau mato ir trūkumų: keliose vietose esančios sulankstomo dviračio jungtys mažina jo stabilumą. Ir dar: maži ratai, palyginti su dideliais, ilgesnėms kelionėms nėra labai patogūs.
Kitose šalyse pamėgti elektriniai dviračiai – pas mus dar retenybė. „Elektriniai dviračiai kainuoja 1500 eurų ir daugiau. Tie, kam jie skirti, Lietuvoje negali arba dar nepasiruošę tiek pinigų išleisti“, – atvirai sako D.Zarauskas. Anot jo, priežastis, kodėl elektrinius dviračius pamėgo Austrijos ar Vokietijos gyventojai, paprasta: gilesnės važinėjimo dviračiais tradicijos. „Jei žmonės visą gyvenimą važinėjo dviračiu, jie ir sulaukę 70 nori komfortabiliai ant dviračio jaustis, be didesnių pastangų pasivažinėti kalnuose ar nuvažiuotu į už 20 kilometrų esantį ežerą“, – sako pašnekovas.
 |
| 123rf.com nuotr./Elektrinis dviratis |
D.Zarauskas pastebi, kad elektrinį dviratį valdyti ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. „Jis pakankamai sunkus, šiek tiek didesnis nei paprastas, todėl sunkiai telpa į liftą. Be to, greičiau važiuojant reikia numatyti didesnį atstumą į priekį, nes tiek sustoti, tiek valdyti tokį dviratį sunkiau. Ypač jei žmogus nepatyręs. O apsaugų dviratyje turime mažiau nei automobilyje“, – aiškina jis.
Mėgstantiems važinėti miškais ir bekele, D.Zarauskas pataria įsigyti manevringą, prasčiausius keliukus įveikiantį kalnų dviratį. „Tokie dviračiai buvo itin perkami prieš keletą metų, bet važinėti vien tik mieste jie nėra itin patogūs“, – sako D.Zarauskas, tačiau pabrėžia, kad ant tokio dviračio sėdima palinkus į priekį 45 laipsnius ar dar daugiau, o tai laikoma sveikiausia sėdėsena.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dviratininkas |
Brangsta kasmet
Ypatingai svarbus kriterijus renkantis patogų dviratį – rėmo aukštis. „Kad patogiai jaustumėtės nulipdami nuo dviračio, rėmo aukštį pasirinkite pagal save. Priimta, kad apžergus dviratį, tarp tarpkojo ir rėmo turi būti 10–15 cm. Moterims rėmas gali būti išvis žemas“, – sako D.Zarauskas. Neradus sau tinkamo dviračio rėmo, jis pataria neskubėti pirkti bet ko, o užsakius parduotuvėje reikiamą, geriau savaitę kitą palaukti.
Pašnekovas rekomenduoja susilaikyti nuo siurprizų ir nepirkti dviračio kitam žmogui šiam nedalyvaujant. „Nebent labai gerai pažįstate žmogų ar norite jam nupirkti naujesnį, geresnį dviratį. Geriau nupirkti dovanų kuponą ir leisti išsirinkti tai, kas jam labiau patinka. Be techninių savybių, yra ir dizainas. Dviratis turi patikti“, – įsitikinęs DjZarauskas.
Turi patikti ir dviračio kaina. O ji, anot prekybos vadovo, kiekvienais metais nenuilstamai auga. „Viskas pasaulyje brangsta: kartonas, guma, aliuminis, naftos produktai, kelionės iš gamyklos iki pardavėjo“, – vardina D.Zarauskas. Jis prisimena, kad 1996 metais, kai tik įmonė pradėjo veiklą, gerą dviratį buvo galima nusipirkti už 800–1200 litų. Dabar toks kainuoja apie 2000 litų.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dviratininkas |
Tačiau pirmajam dviračiui galima išleisti ir šiek tiek mažiau – apie 1200 litų. „Kai renkiesi pirmą dviratį, atrodo, kad jis turi būti labai paprastas, neviršyti tam tikros kainos, o paskui, kai imi važinėti, gilintis ir daugiau suprasti, ta suma ima augti“, – šypsosi D.Zarauskas. Jis primena, kad norint lengvo, bet tvirto dviračio, reiks daugiau ir sumokėti, mat kuo dviratis lengvesnis, tuo jo gamybai naudojamos medžiagos brangesnės.
Žinoma, parduotuvė – ne vienintelė vieta dviračiui įsigyti. Ieškant šiek tiek padėvėto dviračio galima pasidairyti internete ar turguje. Tačiau ne paslaptis, kad turguje ar pagal skelbimus pardavinėjami dviračiai neretai būna vogti. Todėl apsidrausdami paprašykite pardavėjo dviračio dokumentų.
Saugumas ir priežiūra – privaloma
Pasiryžusiems įsigyti dviratį, reikia turėti omenyje, kad teks papildomai investuoti ir į saugumą – jei nėra komplekte, įsigyti žibintus, atšvaitus, šalmą, kuris, sėkmingai važinėjant, tarnaus tikrai ne vienerius metus. Lėšų pareikalaus ir dviračio techninė priežiūra. Tarkime, nuvažiavus 1000 km, teks keisti grandinę.
Intensyviai važinėjantis D.Zarauskas, sako, per sezoną vienam dviračiui pakeičiantis tris grandines. Pastebėjus bet kokį dviračio „negalavimą“ jis pataria kreiptis į meistrus, nes „jei dviratis netvarkingas, prarandate važiavimo džiaugsmą“. Į meistrų rankas dviratį reiktų atiduoti ir pabaigus važinėjimo sezoną – jie paruoš dviratį pavasariui, be to, išvengsite eilių, kurios taisyklose susidaro atšilus orams.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dviratininkas |
Pasidžiaugęs, kad dviračių mėgėjų skaičius nuolat auga, o parduotuvėje lankosi ne tik jaunimas, bet ir vyresni dviračių entuziastai, D.Zarauskas pastebėjo, kad norintiems važinėti – Vilnius puikiai tinka. „Vilnius, drįstu sakyti, nuostabus miestas dviračiams: parkai, užmiestis, miškai su takeliais. Jei nesi įpratęs daug minti, galima dviračius kažkur pasivežti automobiliu. Netiesa, kad čia blogos sąlygos. Sąlygas kuriamės mes patys“, – konstatuoja pašnekovas.
Keletas pagrindinių dviračių tipų: miesto ir turistiniai dviračiai
Tai – patogiam kasdieniam važinėjimui skirti dviračiai. Pagrindinis skiriamasis klasikinio miesto dviračio bruožas – ant jo sėdima tiesiai. Rėmo konstrukcija patogi, pats dviratis gana sunkus. Miesto dviračiai paprastai komplektuojami kartu su visomis apsaugos priemonėmis: purvasargiais, atšvaitais, žibintais, bagažine, grandinės apsaugomis, prie jo patogu tvirtinti krepšius daiktams susidėti. Prie klasikinių miesto dviračių priskiriami ir šiuo metu itin populiarūs vienos pavaros dviračiai, liaudyje vadinami „fiksais“, taip pat – sulankstomi dviračiai su mažais ratais.
Turistiniai dviračiai, kaip ir miesto, labiausiai pritaikyti važinėti tvirta kelio danga. Dėl pakankamai ilgo korpuso jie yra stabilesni, tačiau mažiau manevringi. Pritaikyti vežti didesnius krepšius.
Kalnų dviračiai (MTB)
Šie dviračiai – platesnėmis, grublėtomis padangomis, tvirtais ratlankiais, storais, tvirtais rėmais, todėl idealiai tinka važiuoti bekele, nelygiais miško keliukais. Dviratyje esanti amortizacija suteikia stabilumo ir patogumo važiuojant nelygiu gruntu. Šių dviračių vairas gana žemas, todėl sėdima palinkus į priekį.
 |
| Kalnų dviračių varžybų organizatorių nuotr./Kalnų dviračių varžybų akimirka |
Hibridiniai (kroso) dviračiai
Puikiai tinka ir į darbą, ir ilgesnėms kelionėms plentu ar bekele. Ratai pakankamai dideli – 28 colių, padangos kur kas siauresnės nei kalnų dviračių. Daugiau važinėjantiems lygia kelio danga, patariama rinktis modelį su standžia priekine šake – minti bus lengviau. Amortizuojanti priekinė šakė suteiks galimybę patogiai važiuoti duobėta kelio danga, miško keliukais. Hibridiniai dviračiai, kaip ir miesto, gali būti komplektuojami su grandinės apsaugomis, purvasargiais, bagažine.
Plento dviračiai
Kaip sufleruoja pavadinimas, tokie dviračiai skirti treniruotėms, greitam važiavimui plentu. Šių dviračių rėmai labai lengvi ir tvirti, padangos siauros. Vairas – išriestas, tai suteikia galimybę dviratininkui važiuoti itin aerodinamiškoje sėdėsenoje. Pavaros integruotos į stabdžių rankenėles. Mažinant dviračio svorį, komplektuojamas be apsaugų, purvasargių, žibintų.
BMX dviračiai
Tarp paauglių ypač populiarūs dviračiai. Jiems būdingas mažas tvirtas rėmas, labai platūs ratai, vairas išriestas į viršų. Kai kurie modeliai neturi balnelio, vairuotojas dviratį valdo stovėdamas ant pedalų.
Skirti atlikti akrobatinius triukus, važiuoti per rampas, tiltelius, nuvirtusius medžius ir pan. Dėl ypatingos vairo kolonėlės konstrukcijos priekinis ratas gali apsisukti aplink 360 laipsnių.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Renginio akimirkos |
Tvarkingas dviratis – saugus dviratis
Vien tik įsigyti dviračio neužtenka. Norint saugiai važinėti, dviratį, kaip ir kitas transporto priemones, reikia prižiūrėti. Taigi, gatvėje jausitės saugiau, jei:
* Dviratis turi tvarkingą stabdį. Jį patikrinkite kaskart sėdę ant dviračio.
* Tvarkingas dviračio garso signalas;
* Yra visi reikalingi atšvaitai (gale raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų, prie ratų stipinų – oranžiniai atšvaitai);
* Kartą per metus atliekate profilaktinį dviračio patikrinimą.
* Važiuojant išgirdę iš dviračio sklindančius įtartinus garsus jų neignoruosite.
