Apie konkursą ir jo taisykles daugiau galite sužinoti čia.
Taigi, vagi, nagi, ogi, štai ir vėlgi aš. Kur buvęs, kur nebuvęs, po ilgų dvejonių ir apmąstymų, ruošimosi, neprisiruošimo ir prisiruošimo, porinu ir vėl apie neilgą žygį dviračiu po Vilnių.
Šį kartą žygis vėl prasideda Vilniaus geležinkelio stotyje, tik traukiniu važiuoju priešinga, nei aną kartą, kryptimi – į Rytus, link Naujosios Vilnios (aną kartą važiavau į Vakarus, link Panerių).
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Traukiniu Vilnius – Naujoji Vilnia |
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Traukinyje Vilnius – Naujoji Vilnia |
Bilieto kaina nedidukė (lyg ir dvilitinė žmogui ir tokia pat dviračiui, jei gerai pamenu). Išlipama antrojoje stotelėje. Pirmoji stotelė – Pavilnys, antroji – Naujoji Vilnia.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Naujosios Vilnios geležinkelio stotis |
Matyt, tai jau tampa tradicija, kad kiekvienas (antrasis iš kol kas dviejų aprašytųjų) trumpasis žygis po Vilnių prasideda niūrokom nuotaikom. Išlipę iš traukinio Aukštuosiuose Paneriuose (pirmasis mano aprašytas maršrutas) – patekote į žydų žudynių vietą, išlipę Naujojoje Vilnioje – išvysite garvežį ir vagoną, kuriame lietuviai buvo tremiami į Sibirą. Na, bet reikia gi ir dviratininkams parymoti, padūmoti prie skaudžių istorijos žaizdų.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Naujosios Vilnios Tremtinių memorialas (garvežys, kuris tempė lietuvių prigrūstus vagonus į Sibirą) |
Gerai, kad bent jau aplinkai jaukumo priduoda Naujosios Vilnios meno mokyklos lange besišypsantis tremtinių memorialo sargas.
 |
| Tremtinių memorialo sargas Naujosios Vilnios meno mokyklos lange |
Parymojęs prie liūdnųjų vagonų ir linktelėjęs sargui, išvažiuoju į pagrindinę Naujosios Vilnios gatvę (Pramonės g.). Po Naująją Vilnią nesiblaškau, nors čia yra ką pamatyti. Kadangi aš jau matęs, tai pasuku į dešinę link Vilniaus.
Pravažiavus reguliuojamą sankryžą (koks šimtukas metrų nuo stoties) Pramonės g. tampa keturių juostų S. Batoro greitgatve (kažin kuo Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576 m.), Lenkijos karalius (1575–1586 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586 m.) nusikalto Vilniaus savivaldybei, kad jo vardą ten nugrūdo). Na, bet gali karalius-kunigaikštis-didžiavyris bent džiaugtis tuo, kad jo vardo gatvė didelė – kamščių nebūna, jo atminimo išmetamosiomis dujomis niekas per daug nesmardina. Važiuoju kairėje pusėje esančiu šaligatviu. Už kelių šimtų metrų kairėje pasirodo Rokantiškių piliavietės kalnas, naujai asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė ir dailus kelelis į piliavietę.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Rokantiškių piliavietė |
Aš nuvažiavau tuo keleliu, užlipau į kalnelį, pasižvalgiau į Naujosios Vilnios panoramą ir, nusileidęs nuo kalnelio, nuvažiavau tuo asfaltuotu keleliu tolyn į kairę nuo S. Batoro greitgatvės.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Vaizdas nuo Rokantiškių piliavietės |
Gal ir negerai padariau, nes tas kelelis į kairę už kokio puskilometrio baigėsi nedidele asfaltuota aikštele ir laiptais į niekur.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Laiptai į niekur netoli nuo Rokantiškių piliavietės |
Gal ten sovietmečiu buvo įrengti kokie sveikatingumo takeliai, kurie spartuoliškai liaudžiai vis labiau prasigeriant ir pamirštant sportą tapo nereikalingi. Beje, čia ne vienintelė Vilniaus vieta, kur miškuose yra priasfaltuotų, dabar niekur nebevedančių takelių. Tokių takelių daug tarp Viršupio, Rokantiškių ir Kojelavičiaus gatvių Rokantiškėse esančiame miške. Nežinau, kam jie buvo įrengti. Gal kas žinot?
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Pučkorių atodanga |
Aš nuo tų „aklilaiptų“ jau nebenorėjau grįžti atgal ir ieškoti patogesnio kelio, tad užsistūmiau dviratį į šlaitą ir vos pramintu takeliu prasibrovęs apie šimtą metrų, pasiekiau smagų kalnų dviratininkų išvažinėtą miško taką. Nenorintieji stumti dviračio į statų šlaitą per erkių knibždančią pievą, gali iš karto nuo piliavietės ieškoti patogesnio keliuko. Vietą, kur jis turėtų būti, pažymėjau raudonais taškeliais, žemiau esančiame žemėlapyje.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Žemėlapis |
Tie, kas ieškosite patogesnio kelio, prarasite džiaugsmą pasivažinėti ekstremaloku kalnų dviratininkų taku, (bet gal atrasite kažką dar geresnio). Ten nuolydžiai ir pakilimai labai staigūs, o vienoje vietoje net ir įrengtas dirbtinis tramplinas.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Dirbtinis tramplinas |
Pralėkę šiuo taku ir, jei norėsite, pašokinėję per tramplinus (natūralius ir nenatūralius) išvažiuosite į pievą-pelkę. Prie jos – kairiau, tada – dešiniau ir privažiuosite geležinkelį. Persikėlę dviratį per bėgius, miško taku nusileisite link Pūčkorių pažintinio tako.
Šiame take, matyt, lankėtės daugelis. Tad patys spręskite, ką norite ten pamatyti dar kartą. Nebuvusieji, galite pasidomėti čia.
Tądien take aš prasukau pro:
Dvarelį, kur įsikūręs VIP (vadybos ir psichologijos) institutas;
 |
| Liudo Basiulio nuotr./VIP (vadybos ir psichologijos) institutas Belmonte |
Patrankų liejyklą, kur priteršta taip, kad pro šalį važiuojant net nosį riečia (gal ten kokį biotualetą reikėtų pažintinio tako lankytojams pastatyti...);
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Patrankų liejykla Belmonte |
Pūčkorių atodangą (nuo kurios kartą dėl ypatingos priežasties teko nusileisti ir į ją vėl pakilti);
Dailųjį ir į su aplinka puikiai derantį garsiojo finansų, architektūros ir gamtovaizdžio eksperto, sąžiningojo, protingumo principus puikiai išmanančio G. Nausėdos namą, (nors „dėl skonio nesiginčijama“);
 |
| Liudo Basiulio nuotr./G. Nausėdos namas |
Žydintį sodą, (kur obelų žydėjimo savaitėmis vakarais skamba muzika ir eilės);
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Belmonto sodas |
Belmontą – Akropelmontą, kur žuvo RZ baidarė „Žvėris“, kur buvo atlikta eilė sėkmingų šuolių nuo krioklio dviviete baidare „Saidė“, kur po teritoriją negalima važinėti dviračiu, kur bebras buvo įstrigęs tarp vandens malūno ratų, kur ko tik ten nebuvo (anksčiau buvo skanios giros, gal ir dabar yra).
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Belmonto užtvanka |
Išvažiavęs iš Akropelmonto, suku kairėn per „beždžionių“ tiltą, takeliu tarp aukščiau pavaizduoto stadiono ir smėlėtos sporto aikštelės.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Stadionas Belmonte |
Kylu į kalnelį. Kairėje yra laipiojimo medžiais parkas su 333 m. ilgio nusileidimo lynu trasa. Smagu nusileisti.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Bezdžionių tiltas |
Pakilęs į kalną ir privažiavęs didesnę gatvelę, suku kairėn link geležinkelio stotelės „Pavilnys“.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Pavilnio geležinkelio stotis |
Iš Pavilnio stotelės pavargusieji gali grįžti traukiniu į Vilnių (jei tas traukinys čia kada nors sustos) arba važiuoti Tuputiškių arba Žemąja gatve į dešinę ir nebesikankinti. Aš dar pasikankinau ir Žiedų gatve, vedančia pro vietos užeigą – parduotuvę, pakilau iki bene įdomiausio šio maršruto objekto – Tuputiškių serpantino, jungiančio Žemąjį ir Aukštąjį Pavilnius (bene vienintelio tikro serpantino Lietuvoje).
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Tuputiškių serpantinas |
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Tuputiškių serpantinas. |
Pakilkite ir Jūs. Bet galite ir nekilti, nes iš tiesų nieko stebuklingo viršuje nepamatysite. Jeigu visgi užkilsite (serpantinu arba šalia esančiais laiptais) pamatysite medinę Aukštojo Pavilnio bažnyčią, kur renkasi šauniosios „čystukės“ pavilniškės ir gražina, švarina bažnyčios šventorių beigi bažnyčios duris, tvoras ir patvorius.
Dar pamatysite paštą ir kapines. Bet nėr ten į ką labai žiūrėt.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Pavilnio paštas |
Tad sukitės ir važiuokite atgal į Žemąjį Pavilnį. Aš važiavau J. Kolaso ir Versmių gatvėmis.
O Versmių (toliau tampanti Žemąja) gatvė, nors ir tėra neasfaltuotas žvyrkelis, visai smagi, nes leidžiasi nuo kalno ne kokiu tai kreivojančiu serpantinu, bet tiesiai ir pasišokinėdama. Gali lėkti ja su vėjeliu ir tik spėk pamatyti žydinčius sodus beigi šalia gatvės dygstančius hidrantus.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Hidrantas |
Nusileidęs Žemąja gatve atgal į Žemąjį Pavilnį, suku į kairę ir per geležinkelio pervažą judu toliau link Vilniaus Pavilnio gatve. Kairėje pravažiuoju pro ženklą, kuris ties M. Tomonio gatvele rodo kryptį į M. Tomonio žūties vietą.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Į M. Tomonio žūties vietą |
Toliau dešinėje senovinis akmeninis pastatas, prie kurio suremti mažiau senoviniai, bet senoviniai žaidimų automatai.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Lošimų aparatai |
Dar tolėliau prasideda Vilniaus Markučių mikrorajonas, kairėje, parke – Puškino muziejus (viloje, kur įrengtas muziejus, kadais su žmona Varvara gyveno garsiojo poeto A. Puškino sūnus Grigorijus). Toliau važiuoju pro Markučius Subačiaus gatve (įdomu, ta gatvė pavadinta miestelio ar kažkieno kito vardu).
Žygį baigiu apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria vaizdas į Užupį ir Senamiestį.
 |
| Liudo Basiulio nuotr./Subačiaus g |
Čia yra ir kavinė. Pradeda lyti. Tai užteks važinėti.
Maršruto žemėlapis čia.
