Kelias į lankomiausią turizmo vietą primena visus pragaro vartus
Jeigu ieškotume prastesnio kelio visoje Gvatemaloje, tai kažin ar rastume. Kauno keliai, lyginant su šiais, yra kaip Vokietijos autobanas. Važiuoti iki Semuk Čampėjaus reikia stačiu, vienos juostos žvyrkeliu, pilnu duobių, kuriose galima įžvelgti pasaulio tuštumą.
Paklausėme savo gido, kodėl niekas nesutvarko šių duobių. Juk Semuk Čampėjus yra bene lankomiausia vieta Gvatemaloje. Atsakymas buvo paprastas: „Gvatemaloje kelius taiso dvi kompanijos. Jos tarpusavyje nesugeba pasidalinti atsakomybės. Be to, vietiniai Lankino (artimiausias kaimelis – aut. past.) gyventojai nenori, kad kas nors taisytų tą kelią, nes jie turi tinkamus autobusiukus, kuriais vežioja turistus. Naujas kelias sunaikintų šį verslą“.
Logiška, ar ne? Skamba lyg smurtaujantis vyras sakytų: „Neleisiu savo žmonai manęs palikti, nes tada reikės pradėti savimi rūpintis, o aš nežinau kaip“. Realybė tokia, kad patys žmonės bėga nuo tobulėjimo, bet čia jau Gvatemalos gyventojų problemos.
Vandens urvai – velniškai dieviška patirtis
Per 3 valandas įveikėme 30 minučių kelią ir sėkmingai pasiekėme Semuk Čampėjų. Pirmoji atrakcija – urvai, pilni vandens ir visiškos tamsos.
Į urvą įžengėme tik aš, Gabrielė ir mūsų gidas Rene. Laikydami po žvakę, įnėrėme į šaltą urvo vandenį. Velniškai dieviška patirtis! Matai tik tiek, kiek apšviečia žvakė, o vandens kartais gerokai virš galvos. Prie viso to, šone šniokščia milžiniška vandens srovė, per kurią neįmanoma susišnekėti. Šiek tiek baisu – man nepatinka vietos, kuriose neįmanoma pasišnekėti.
Gabrielė prastai jaučiasi ten, kur tamsu ir yra vandens. Tai yra dvi didžiausios jos baimės, neskaitant mano netvarkingumo. Nepaisant to, Gabrielė iš baimės čia nenumirė. Turbūt taip nepastebimai ir užgrūdina keliavimas. Ji net sugebėjo mėgautis šia patirtimi.
Tiubinimas Kahabono upe
Įveikę tamsiąją kelionės dalį, galėjome pasimėgauti saule ir gaiviu vandeniu. Pasinaudojau proga pasiūbuoti 5 metrai virš vandens ir pasileisti laisvam kritimui. Labai mėgstu tokią pramogą, kai pajauti laisvę ir pilvą užpildo tas keistas drugelių jausmas. Iš tiesų tai – kaip meilė: iš pradžių užplūsta nuostabios emocijos, o tada visu greičiu atsitrenki į kietą paviršių. Viskas, tiesa, įvyko labai greitai. Tad netrukus patraukėme tiubinti.
Tai – plaukimas upe ant specialaus plausto, kuris dažniausiai – pripučiamas. Tiubindamas Kahabono upe suvokiau du dalykus. Pirma, mūsų gido Rene darbas yra nepaprastas. Žmonės moka pinigus, kad atvyktų iki Semuk Čampėjaus, o Rene čia būna nuolat ir dar užsidirba pinigų. Ne veltui jo veidą visada puošia šypsena.
Antras dalykas, kurį suvokiau, paradoksalus: gerai neturėti darbo. Tai nereiškia, kad turi būti atstumtasis ir nevykėlis, kuris gyvena iš socialinių pašalpų ir džiaugsmingai mojuoja į kamerą, kai „TV pagalba“ atvažiuoja jo paauklėti. Nieku gyvu.
Būtent tada, kai neturi darbo, galima būti nuotykių ieškotoju, kuris be jokių baimių, pažindinasi su pasauliu.
Taip, toks gyvenimo būdas greičiausiai yra laikinas, bet nuo to tik dar gražiau.
Seniai sau esu pažadėjęs, kad padarysiu viską, jog savo kitą pragyvenimo šaltinį vadinčiau ne darbu, o pomėgiu. Žinau, kad dėl to užsiėmimas nebus lengvesnis, bet bent jau mėgausiuosi tomis kančiomis.
Bet grįžkite prie plaukimo upe. Mums jis labai patiko, nors abu – tiek mane, tiek Gabrielę – srovė netyčia kelis kartus apsuko. Tačiau tai – nuostabi patirtis, kurią sunku aprašyti – reikia patiems išbandyti.
Didingasis Semuk Čampėjus
Po visų užkandžių, buvo laikas išbandyti ir pagrindinį patiekalą. Problema tik ta, kad iki jo reikėjo lipti 500 nestabilių (tokia jau ta Gvatemala) laiptelių. Joks grožis nėra lengvai pasiekiamas, ar ne?
Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės tiesiog atima kvapą. Aišku, gali būti, jog tai buvo kopimo pasekmė, bet vaizdas vis tiek stulbinantis. Tokiais momentais susivoki, kiek galios ir skonio turi Motina Gamta. Kažkokiu būdu, kol žmonės projektuoja „Fiat Multipla“, gamta užsiima Semuk Čampėjum.
Ir kaip mes vis dar sugebame negerbti gamtos? Man gamta yra paskutinis dalykas, kurį norisi pykdyti. Juk ji yra moteris ir turi visą galią savo rankose.
Aišku, kai pamatėme šį grožį, turėjome galimybe jame ir paplaukioti. Būtent to mums ir trūko po ilgos dienos. Paskutiniame baseine sutikome vietines mergaites, kurios vandeny žaidė gaudynes ir nerūpestingai plaukiojo.
Priminė man vaikystės dienas, kai didžiausia problema būdavo, kad reikia po pietų prisnūsti. Geri laikai.
Jei šioje istorijoje pasigedote faktų, tai tam visada yra „Google“. Tačiau aš patarčiau tiesiog nuvykti į Gvatemalą ir patiems viską pamatyti. Tikrai verta!
Daugiau autoriaus istorijų rasite asmeniniame jo puslapyje Writingamigo.org Taip pat jo „Facebook“ paskyroje.
