Galbūt todėl Jungtinės Tautos nusprendė lapkričio 19-ąją minėti kaip tarptautinę tualetų dieną. Ta proga „Pasaulis kišenėje“ kviečia pasidairyti, kokių tualetų galima rasti įvairiose pasaulio šalyse.
Japonijoje praverčia instrukcija
Kaip ruošiatės kelionei į užsienį, kad ir kas tai bebūtų – metai klajonių Lotynų Amerikoje, savaitė Turkijos kurortuose, Indijos geležinkelių egzotika ar išsvajotas skrydis į Australiją? Įsigyti turisto gidą, sudaryti būtiniausių daiktų sąrašą, pasikartoti užsienio kalbomis žinomus žodžius, sužinoti, ką kur būtina pamatyti, nuveikti ir paragauti, sužinoti saugumo situaciją… O kaip su tualetais? Pasidomėti, kokių jų tikėtis įvairiuose kraštuose, ir kur koks jų lankymo etiketas galioja, pamirštame.
Be reikalo. Nors daugelyje viešbučių, hostelių, restoranų, stočių ir panašių vietų tikriausiai rasite mums įprastus tualetus su klozetu ir nuleidžiamu vandeniu, kai kur teks pritūpti, vietoj tualetinio popieriaus panaudoti vandenį, o gamtinius reikalus atlikti ne užsidarius tegul ir medinėje būdelėje pamiškėje, o kitiems puikiai matomoje vietoje.
Jei viešbučiams neišlaidauji, ir Vakaruose nestebina tualetai, kuriuose vietos striuka net apsisukti, o prisėdęs ant klozeto kojas gali padėti nebent į dušą. Bet tai – dar ne taupiausias erdvės panaudojimas, kokį teko matyti.
Viename viešbutėlyje Nepale, kuris suviliojo kaina, vieta ir tuo, kad veikia budistų vienuolyne, radome dar keistesnį tualetą. Vietos tikrai netrūko, bet viskas kažkodėl buvo sugrūsta į vieną kampą taip, kad stovėdamas po dušu keliais brūžintum klozetą. Neminint detalės, kad dušas neturėjo nė užuolaidos, tad po maudynių būtų šlapia viskas aplink 5 metrų spinduliu. Gal taip buvo taupomas vanduo – maudaisi ir tuo pačiu klozetą praskalauji? Vienuoliams pasakėme „ačiū“ ir susiradome kitą viešbutį…
Azijoje pilna ir daugiau įdomybių. Kažin ar visur privaloma maitinimo įstaigose įrengti po tualetą, bet dėl to keblumų niekada nekildavo, visada ką nors rasdavome. Bent kokį seną apmusijusį klozetą su šalia padėtu vandens kibiru jam nuplauti. Spėliodavome, kad susidarius eilutei ši pareiga tikriausiai tekdavo paskutiniam žmogui, nes vargu ar po kiekvieno atnešdavo po naują kibirą vandens. Musulmoniškose šalyse vieši tualetai dažnai plaukia. Ne dėl to, kad lankytojai stipriai nepataikytų, o dėl to, kad jie dažnai plaunami. Šlapia (iki bridimo lygio), reiškia, švaru. Kelnes visada tekdavo pasiraitoti iš anksto.
O tualetai Japonijoje – tikra svajonė. Lankiausi ne viename viešajame tualete – prekybos centruose, požeminėse perėjose ir pan. (dažnai – ne iš reikalo, o norėdama jais pasigėrėti ar ieškodama šiukšlių dėžės, nes jos ten gatvėse – retenybės). Japonijoje tualetai – švaresni ir geriau prižiūrėti ne tik už „kolegas“ Lietuvoje, bet ir už esančius kai kurių žmonių namuose. Ten galima parduotuvėje nusipirkti sušių ir juos suvalgyti pasidėjus ant tualeto sėdynės. Lyg parfumerijos parduotuvėje nekvepia (nebent kai kuriuose), bet nosį riečiantis kvapas irgi nepasitiks.
Jau nekalbant apie tai, kad, prieš užeinant į tualetą Japonijoje, praverstų gauti instrukciją. Nes klozetas gali būti šildomas, jis gali automatiškai nuleisti vandenį, apiplauti ir dar nudžiovinti sėdimąją, o galiausiai pakeisti higienos sumetimais ant klozeto uždėtą popierių ar plastiko plėvelę. Pačiam tereikia tik nusimauti ir apsimauti kelnes. Jei bijote aplinkinius išgąsdinti kokiais garsais, klozetas gali juos „pridengti“ muzika ar vandens čiurlenimu. Išmanesni klozetai gali atlikti mediko vaidmenį – ištirti šlapimą ir išmatas, pamatuoti kraujo spaudimą, temperatūrą ir cukraus kiekį kraujyje. Teko būti viename tualete, kuris buvo pasiruošęs bendrauti šešiomis kalbomis.
Tualetai net skraido
Tiesa, toks kosmosas laukia tik vakarietiškuose tualetuose. Tradicinis japoniškas tualetas yra… skylė grindyse. Tokia pati, kokios būna Lietuvos mokyklose, stotyse, pakelėse ir dar daug kur. Tiesa, ta skylė būna plytelėmis išklijuotose grindyse ir paprastai švari, ką kitose panašių tradicijų šalyse ne visada rasi. Statistika rodo, kad šiandien tokie tualetai Japonijoje sudaro vos dešimtadalį.
Vos prieš keturis dešimtmečius dauguma Žemės gyventojų naudojo būtent tokius tualetus. Sakoma, kad tupėti yra sveikiau nei sėdėti, mat taip atpalaiduojami dubens raumenys. Be to, skylė – higieniškesnė sėdynei nei klozetas. Išskyrus vakariečiams skirtus viešbučius, iki šiol daugelis tualetų Kinijoje – tupyklos. Viešieji tualetai ten dažnai neturi ne tik durų, bet ir sienų, taip pat – tualetinio popieriaus. Kai kuriuose tualetuose jo galima įsigyti iš darbuotojo. Klientai, tai žinodami, tualetinio popieriaus dažnai atsineša su savimi.
Tupyklos, dar vadinamos turkiškai tualetais, populiarios ir kai kuriose kitose Azijos šalyse, Afrikoje, Graikijoje, Rumunijoje bei musulmoniškose valstybėse. Pastarosiose, pagal islamo papročius, tokioje pozicijoje patogiau apsiplauti, užuot perbraukus per užpakalį tualetiniu popieriumi. Vakarietiški klozetai yra norma daugelyje Lotynų Amerikos šalių, bet ten draudžiama tualetinį popierių nuleisti į klozetą. Mat kanalizacijos sistemos ten jo negali „suvirškinti“.
Yra ir begalė kitokių tupyklų: Lietuvos kaimuose ir pakelėse dar neišnykusios būdelės, kibirai, „tualetai medžiams“ (nepainioti su „berniukai – į dešinę, mergaitės – į kairę“ tipu) – šiuo atveju išmatos verčiamos trąšomis, kompostiniai tualetai, kuriuose anglies pagalba išmatos suskaidomos greičiau, tualetai, kuriuose išmatos tampa kuru arba būna užšaldomos.
O didžiuosiuose pasaulio lūšnynuose populiarūs skraidantys tualetai. Mat vienu (ir tikrai nei moderniu, nei švariu) tualetu ten naudojasi dešimtys ar šimtai žmonių. Jei kas artimiausią tualetą randa užimtą, nelekia kito link, verčiau nusilengvina į plastikinį maišelį, užriša ir paleidžia į orą.
Susimoki už tualetą – kava pigiau
Tarp tualetų taip pat yra garsenybių. Pavyzdžiui, brangiausias pasaulyje tualetas, priklausantis Honkongo kompanijai „Hang Fung Gold Technology Group“. Iš 24 karatų aukso pagamintas klozetas su visais priklausančiais atributais yra turistams skirtos atrakcijos – „Brangiausio pasaulyje auksu ir brangakmeniais tviskančio, aplinkai draugiško vonios kambario“ dalis.
Šio tualeto vertė – apie 4,24 mln. eurų. Jei tiek atrodo per mažai, kaip skamba 16 mln. eurų? Tiek kainuoja Tarptautinėje kosminėje stotyje prieš bemaž dešimtmetį rusų įrengtas tualetas. Jis. be kita ko, turi specialius laikiklius kojoms, kad atlikdami gamtinius reikalus astronautai nepradėtų sklandyti ore. Čia pristatomi dar keli nepigūs tualetai.
2003-aisiais Londone prieš moderniojo meno meno muziejų „Tate Modern“ atsirado neįprastas tualetas, kuriuo nemokamai galėjo naudotis kiekvienas norintis. Jis buvo tikras išbandymas, mat esantysis viduje galėjo matyti visus praeivius. Tiesa, šie iš išorės matė tik veidrodinį kubą ir galėjo nebent spėlioti, kas vyksta viduje. Meninio projekto „Nepraleisk nė sekundės“ autorė Monica Bonvicini sakė norėjusi patikrinti, ar kas nors išdrįs tualetu naudotis.
Mokami tualetai įprasti daugelyje šalių. Kai kuriuose padėta tik lėkštelė, į kurią galima įmesti kelias monetas, į kitus nesumokėjęs nė nepateksi, nes neatsidarys varteliai. Tiesa, jei kartais būna pikta mokėti už būtinybę patenkinti natūralų poreikį (juoba kad nešvarus tualetas to nebūna vertas), kitur visai negaila sumokėtų pinigų. Nes, pavyzdžiui, Šveicarijoje tokie tualetai ne tik tviska švara, bet ir stebina moderniu interjeru. Šioje šalyje, kaip ir Vokietijoje bei Austrijoje, pakelės degalinėse ir restoranuose populiari sistema, kai tualeto varteliams „atiduodi“ 50-70 ct, o šie išspjauna tokios pačios ar kiek mažesnės vertės kuponą, kurį gali panaudoti ten veikiančioje kavinėje. Nebūtina iš karto – kuponas galioja metus ir bet kuriame to paties tinklo padalinyje.
Kai kuriuose greitojo maisto restoranuose tualeto durys atsidaro tik suvedus specialų kodą, kuris būna užrašytas ant čekio, tad ten, priešingai, pirmiau – užkandis, tik po to į tualetą.
Panašią sistemą pritaikė ir Suomijos kelių administracija, reaguodama į padažnėjusius užpuolimus ir vagystes nuošaliuose pakelės tualetuose. Suomiai sugalvojo, kad jų durys atvers tik kodas, kurį galima gauti telefonu nemokama trumpąja žinute.
Klozetas Siamo dvyniams
Kelionėse galima lankyti įvairias vietas – muziejus, pramogų parkus, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktus objektus, aukščiausias viršukalnes ar ką nors panašaus. Bet taip pat galima ieškoti įspūdingiausių tualetų: Anglijos karaliaus Henriko VIII, vidury Sacharos ar Kilimandžaro pašonėje įrengtų tupyklų, o gal – būdelės Islandijoje, iš kurios 2010-aisiais, sako, atsivėrė puikus vaizdas į išsiveržusį ugnikalnį Ejafjadlajokudlį.
Dažnai įspūdį padaro ne tik tualeto dizainas, o pro jo langus atsiverianti panorama. Sala Karibų jūroje netoli Belizo, kurioje, be kelių medžių, yra tik dvivietis tualetas, būtų puikus pasirinkimas Robinzonui Kruzui, tik, deja, tektų tolokai keliauti iki parduotuvės tualetinio popieriaus.
Naujojoje Zelandijoje labiausiai fotografuojamą viešąjį tualetą suprojektavo austrų menininkas Friedensreichas Hundertwasseris, pagarsėjęs statiniais nelygiomis sienomis. Kavakavos mieste Šiaurinėje saloje esančiam tualetui pastatyti buvo panaudotos vietos žmonių sukauptos atliekos.
Tokių vietų kolekcionieriams būtina aplankyti tualetus, kuriuose klozetai primena kompiuterio „vidurius“ ar kompanijos „Apple“ ženklą, pypkę (gal rūkorius tai priverstų mesti šį įprotį?), motociklą, varinį pučiamąjį instrumentą althorną, padažytas moters lūpas. Prie klozeto gali būti pritaisytas kompiuteris ir pora telefonų, kad darbas biure nė minutei nenutrūktų. Kolumbijos sostinėje Bogotoje esančiame bare pisuarai atrodo lyg karstai, juose kabo po šikšnosparnio galvą. „Jei tai ką nors reiškia, greičiausiai turėtumėte nenuleisti akių nuo kabančių savo kūno dalių“, – dviprasmiškai pajuokavo internete publikuojamos nuotraukos autorius.
Prieš keletą metų internautai šaipėsi iš rusų, kad jie Sočio olimpiniame kaimelyje viename tualete įrengė po du klozetus be menkiausios pertvarėlės. Bet kitiems užteko fantazijos ne šiaip sustatyti šalia, o sujungti. „Siamo dvyniams arba tikrai labai artimoms poroms“, – pakomentavo šį tualetą įamžinusi keliautoja.
Prieš tūkstantmečius – moderniau nei viduramžiais
Žodis „tualetas“ kilęs iš prancūziško toilette („mažas drabužėlis“, kuriuo apgaubiami pečiai kerpant plaukus, o paskui – ir įvairūs grožio reikmenys nuo šukų iki kosmetikos). Tik gerokai vėliau atsirado „tualeto kambarys“. Beje, kai kuriose anglų kalbos atmainose žodis „tualetas“ laikomas nemandagiu. JAV paplitę „vonios kambarys“ ir „poilsio kambarys“, Kanadoje – „švaros kambarys“, Jungtinėje Karalystėje – WC ir „išvietė“, neskaičiuojant įvairių slengo žodelių, iš kurių geriausiai žinomas loo, kildinamas ir iš Vaterlo (angliškai – Waterloo), kur buvo sumuštas Napoleonas, pavadinimo, ir iš prancūziškų žodžių l'eau („vanduo“) ar lieu („vieta“), ir iš skaičiaus 100 (atrodančio kaip loo), mat angliškuose viešbučiuose tualetai būdavo įrengiami būtent šiuo numeriu pažymėtuose kabariuose.
Archeologai tvirtina, kad tualetų įvairiose pasaulio vietos atsirado jau trečio tūkstantmečio prieš mūsų erą pradžioje. Vienus moderniausių tuo metu, pagal veikimo principą primenančių šiuolaikinius, turėjo dabartinio Pakistano teritorijoje gyvenę žmonės. Kai kur juos net nuplaudavo bėgantis vanduo. Tiesa, tokie tualetai būdavo įrengiami tik turtingųjų namuose, dauguma, kaip galima numanyti, naudojo duobes. Po kelių amžių tualetai ėmė rastis legendinio karaliaus Mino laikų Kretoje, faraonų valdomame Egipte, Persijoje, Vietname. Romėnai tualetus buvo įrengę kai kuriose viešose pirtyse, beje, lygiai taip pat viešus. Jais buvo galima naudotis patogiai sėdint, viską nuplaudavo tekantis vanduo. Senovės graikai ir romėnai taip pat naudojo naktipuodžius, kuriuos tempdavosi į nesibaigiančias puotas.
Naktipuodžiai Europoje buvo naudojami ir viduramžiais, ir moderniais laikais. Jei iš pradžių jie būdavo keraminiai ar iš paprasto metalo, vėliau pradėti gaminti iš porceliano ar vario, buvo gausiai puošiami. Naktipuodžiai būdavo ištuštinami gatvėse į nutekamuosius griovius. Kadangi šiuos išmatos greitai užkimšdavo, o lietaus viskam nuplauti nepakako, vis dažniau prie namų į žemę būdavo įkasami konteineriai, kuriuos irgi praplaudavo vamzdžiu atitekantis vanduo. Bet požeminė kanalizacijos sistema pradėda kurti tik XIX amžiaus pradžioje. Net Londone, didžiausiame to meto mieste, iki Pirmojo pasaulinio karo nebuvo reikalaujama pastatų viduje įrengti tualetus.
Nors šiuolaikinio tualeto su nuleidžiamu vandeniu prototipas buvo sukurtas dar XVI amžiaus pabaigoje, tokia sistema ėmė populiarėti tik prasidėjus pramonės revoliucijai.
