„Man buvo įdomu sužinoti, kas nutinka, kai geri žmonės atsiduria blogoje aplinkoje, – praėjus keliems dešimtmečiams po eksperimento aiškino jo sumanytojas, psichoterapeutas Philipas Zimbardo. – Ar asmens elgesį kontroliuoja situacija, kurioje jis atsiduria, ar jo požiūris, vertybės, moralė leidžia atsiriboti nuo šios situacijos įtakos?“
Neigiama aplinka, kurioje P.Zimbardo nusprendė patikrinti savo teoriją, buvo kalėjimas. Jį Stanfordo universiteto profesorius įrengė Psichologijos fakulteto rūsyje. Stengtasi, kad čia buvusios patalpos kuo labiau primintų tikrą įkalinimo įstaigą: ant durų uždėtos grotos, trijose atskirose patalpose – „kamerose“ – pastatytos tik lovos ir daugiau nė vieno daikto. Įrengtas ir atskiras kambarys, „vienutė“, kuriame numatyta perkelti prasikaltusius „kalinius“. Galiausiai išplatintas skelbimas, kuriame nurodyta, kad dviejų savaičių eksperimentui ieškomi studentai. Už vieną „darbo“ dieną jiems pažadėtas 15 JAV dolerių užmokestis.
Eksperimente norėję dalyvauti jaunuoliai turėjo atlikti testus, kuriais siekta įsitikinti, kad jie neturi kokių nors psichikos sutrikimų. Atrinkus 24 eksperimento dalyvius ir atsitiktine tvarka paskirsčius juos į kalinius ir kalėjimo prižiūrėtojus, pastariesiems buvo išdalytos uniformos, jiems taip pat liepta nešioti akinius nuo saulės, slėpusius akis – kaliniai negalėjo matyti prižiūrėtojų akių. Taip norėta sukurti galios pojūtį. T. y. leisti suprasti, kad sprendimus priima ir situaciją valdo kalėjimo prižiūrėtojai.
Žmonių reakcija į valdžią
Kiek anksčiau psichologas Stanley Milgramas taip pat tyrė, kaip asmenys reaguoja į valdžią. Specialistas bandė suprasti, kodėl žmonės nesipriešina represyviems režimams arba sutinka dalyvauti tokiuose siaubinguose dalykuose, kaip holokaustas.
Atliekant eksperimentą, savanoriams buvo pasakyta, esą jie dalyvauja moksliniame tyrime, kurio tikslas – atrasti naujų būdų, kaip pagerinti žmogaus atmintį. Eksperimento dalyviams buvo paskirtas „mokytojo“ vaidmuo. Jie turėjo užduoti klausimus „mokiniui“ ir už kiekvieną neteisingą atsakymą nubausti jį, pritaikydamas elektros šoką. Vienoje patalpoje kartu su „mokytoju“ buvęs asmuo liepdavo jam padidinti elektros šoko intensyvumą kaskart, kai „mokinys“ pateikdavo klaidingą atsakymą.
Eksperimento dalyviai nežinojo, kad „mokinys“ iš tiesų buvo aktorius ir kad jo aimanos bei fizinė reakcija į tariamą elektros šoką buvo suvaidinta. Tyrimo rezultatai pribloškė: paaiškėjo, kad 2/3 savanorių buvo pasiryžę suteikti kitam asmeniui fizinį skausmą, jei tai daryti juos paragindavo asmuo, kurį jie laikė teisėtu valdžios atstovu. Šio eksperimento atveju tai buvo žmogus baltu apsiaustu.
S.Milgrimo atradimai pašiurpino Ameriką: jie atskleidė, kad padorūs amerikiečiai gali pasielgti taip pat, kaip kad elgėsi vokiečiai, valdant naciams.
Nesitikėjo sukilimo
Eksperimentinio kalėjimo sumanytojas P.Zimbardo taip pat tiesiogiai dalyvavo savo tyrime – jis tapo vyriausiuoju kalėjimo prižiūrėtoju. Savo darbą psichologas pradėjo trumpai pristatydamas kalėjimo „prižiūrėtojams“ jų pareigas. „Turite išlaikyti tvarką. Jei kaliniai pabėgs – eksperimentas žlugs. Tačiau negalite naudoti fizinio smurto.“
Netrukus po to į kalėjimą buvo atvesti „nuteistieji“. Siekiant, kad jie nė neįsivaizduotų kur yra, visų kalinių akys buvo užrištos. Atvesti į patalpas, jie pirmiausiai buvo išrengti ir išpurkšti skysčiu nuo utėlių. „Žinoma, kalėjimo prižiūrėtojai pradėjo tyčiotis iš kalinių lytinių organų ir žeminti juos. Tai buvo degradacijos proceso pradžia“, – prisiminimais dalinosi P.Zimbardo.
Psichologas tvirtino pirmąją dieną buvęs tikras, kad eksperimentas bus nuobodus. Niekas nesitikėjo to, kas čia netrukus pradėjo vykti. Jau antrąjį rytą kaliniai nusprendė veikti. Kai kurie iš jų savo lovomis užsibarikadavo kamerose. Kalinys 8612 tapo šio sukilimo lyderiu.
„Buvau priblokštas. Nesitikėjau kalinių sukilimo, nes per vieną dieną nieko nebuvo įvykę, – kalbėjo P.Zimbardo. – Iš pradžių net nebuvo aišku, prieš ką jie sukilo. Tačiau galiausiai paaiškėjo: jie sukilo prieš statusą, prieš tai, kad turėjo vykdyti kitų studentų nurodymus.“
Už sukilimo kurstymą, kalinys 8612 buvo uždarytas į „vienutę“. „Kaliniai padarė klaidą, pradėdami žeminti kalėjimo prižiūrėtojus. Jų patyčios buvo nukreiptos ne prieš prižiūrėtojus kaip instituciją, bet prieš kiekvieną iš jų asmeniškai. Tai įsiutino kalėjimo prižiūrėtojai įsiuto“, – dėstė psichologas.
Pastarieji netrukus pradėjo keršyti. Kaliniai buvo prikeliami iš miegų kelis sykius per naktį. Prižiūrėtojai vertė juos atlikti fizines užduotis, plikomis rankomis valyti klozetus.
„Nusprendėme sudaryti jiems įspūdį, kad jie niekada nežino, kas jiems gali nutikti. Kad jiems gali nutikti bet kas bet kuriuo metu. Įskaitant tai, kad jie gali būti prikelti iš miego ir priversti stovėti eilėje bei klausytis įžeidimų bei atlikti pratimus, – prisiminimais dalinosi vienas iš kalėjimo „prižiūrėtojų“. – Kai pertrauki žmonių miegą, jie nebesiorientuoja situacijoje. Kadangi kalėjime nebuvo dienos šviesos, jie niekada neįsivaizdavo, ar buvo naktis, ar diena.“
Prarado identitetą
Netrukus kalinys 8612 pareiškė P.Zimbardo, kad nori pasitraukti iš eksperimento. Pastarasis į šį pareiškimą atsakė ne kaip psichologas, bet kaip vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas: „Aš jam pasakiau, kad galėčiau pasirūpinti, jog prižiūrėtojai nebesikabintų prie jo asmeniškai. Mainais į tai paprašiau informacijos – paprašiau, kad jis karts nuo karto praneštų mums, ką veikia kiti kaliniai. Aš jam pasiūliau tapti informatoriumi. Pasakiau: pamąstyk apie tai, ir jei vistiek norėsi išeiti, galėsi“.
Sumišęs kalinys 8612 sugrįžo į savo kamerą ir pranešė kitiems kaliniams, kad niekas negali išeiti iš kalėjimo. „Jis patikėjo, kad mes jo neišleisim, nors mes to niekada nesakėme. Tačiau jis buvo sukilimo lyderis ir kitiems kaliniams pasakė, kad mes jų neišleisime. Tai buvo kertinis lūžis, pavertęs eksperimentą tikru kalėjimu“, – pasakojo P.Zimbardo.
Sugrįžęs į savo kamerą, kalinys 8612 atrodė visiškai palūžęs. „Jis sumąstė, kad jei pradės elgsis kaip išprotėjęs, mes turėsime jį išleisti. Ir iš tiesų pradėjo elgtis taip, kad mes supratome turį išsyk jį išleisti iš kalėjimo“, – prisiminimais dalinosi specialistas.
Riba tarp realybės ir to, kas buvo simuliacija, pradėto tirpti net ir pačiam psichologui. Pasklido gandai, kad į laisvę paleistas kalinys planuoja sugrįžti su savo draugais ir bandyti išvaduoti iš kalėjimo likusius kalinius. „Greitai save įtikinau, kad pagrindinė mano funkcija – neleisti įvykti šiam kalinių išvadavimui. Mąsčiau apie tai, ką turiu daryti, kad išlaikyčiau kalėjimą. Ne eksperimentą, bet kalėjimą“, – po daugybės metų kalbėjo P.Zimbardo.
Nuspręsta kalinius perkelti į kitą pastato dalį. Psichologas įsitaisė tuščiame koridoriuje, pasiruošęs pranešti buvusiam kaliniui 8612 ir jo draugams, kad eksperimentas baigėsi. Tačiau netikėtai pasirodė jo kolega ir pradėjo klausinėti apie mokslinį tyrimo pagrindą. „Aš bandau juo atsikratyti, o jis manęs vis klausinėja. Įsiutau. Pamaniau: kaip jis nesupranta, netrukus gali įvykti riaušės. Tuo metu buvau visiškai praradęs mokslininko, psichologo identitetą“, – kalbėjo P.Zimbardo.
Gandai apie ketinimus išlaisvinti likusius kalinius niekada taip ir nepasitvirtino. Prižiūrėtojams iš naujo teko sutvarkyti kalėjimo patalpas – visos jų ankstesnės pastangos nuėjo perniek. Savo nusivylimą jie išliejo ant kalinių: sustiprino kontrolę, dar labiau ėmė žeminti kalinius, vertė juos atlikti beprasmius darbus. Be to, prižiūrėtojai sukūrė specialią privilegijų sistemą ir siekė nuteistuosius suskaldyti tarpusavyje.
Prisistatydavo numeriu
Baimindamiesi naujo sukilimo, kalėjimo prižiūrėtojai taip sustiprino kalinių kontrolę, kad vienų kalinių nepalikdavo net tuomet, kai šie eidavo į tualetą. Be to, privertę kalinius išsirengti nuogai, jie versdavo imituoti lytinį aktą.
Netrukus nuteistieji paniro į depresiją, sutriko jų emocijos, jie ėmė jaustis visiškais bejėgiais, paklausti, kuo yra vardu, įvardindavo savo numerius, o ne vardus. Kaliniai ir kalėjimo prižiūrėtojai taip įsigyveno į savo vaidmenis, kad netrukus buvo visiškai pamiršta, kad šis „kalėjimas“ tebuvo simuliacija. Netikėti rezultatai dėl etinių priežasčių šį eksperimentą privertė nutraukti praėjus vos penkioms dienoms nuo jo pradžios.
Nustebino patys save
„Tikrai maniau, kad negalėčiau taip elgtis, kaip elgiausi. Tačiau kol taip elgiausi, nejaučiau jokio apgailestavimo, jokio gailesčio, – pasakojo kalėjimo prižiūrėtojo vaidmenį atlikęs žmogus. – Tik po to, kai pradėjau mąstyti apie tai, ką padariau, suvokiau, kad tai buvo dalis manęs, kurios prieš tai nepastebėjau.
„Labiausiai mane nustebino tai, kad man niekas nieko nesakė. Liepdavau kuriam nors iš kalinių nueiti ir kitam kaliniui pasakyti baisių dalykų, jis eidavo ir darydavo tai be jokių atsikalbinėjimų. Kaliniai be jokių klausimų atlikdavo atsispaudimus, naudojo smurtą vienas priešais kitą, nes aš jiems taip liepdavau. Mano autoritetas visiškai nebuvo kvestionuojamas. Tai mane pribloškė“, – kalbėjo kalėjimo „prižiūrėtojas“.
