Žiūrėti Įstrigę Kaukaze didesniame žemėlapyje
Gal tai tik nuovargis, tačiau tokio keisto jausmo nejaučiau jau seniai gyvenime. Tarp naujų, baltai šviečiančių oro uosto erdvių knibždėjo juodi žmonės. Juodi plaukai, juodos akys, barzdos, juodos striukės, kelnės, batai, kepurės, pirštinės, šalikai, juodai aprengti vaikai. Vienintelė kita spalva – tamsiai mėlynos policininkų uniformos (irgi panašios į juodas). Policininkai šiai erdvei suteikė dar daugiau keistos įtampos ir rimties. Tamsūs, niūrus, nuo šalčio po šalikais pasislėpę žmonės, tarsi atklydę iš 1993 metų žiemos Lietuvoje, ir tarp jų vaikštantys pasitempę naujausiais antiteroristinio būrio automatais ginkluoti pareigūnai. Mes trys buvę kurso draugai žurnalistai, Regina, Berta ir aš, tiesiogine to žodžio prasme pataikėme ne į tą vakarėlį. Boržomio mineralinis vanduo rankose, spalvotos striukės, fotoaparatų dėklai, didelės kuprinės... „Amerikan?“,- paklausia vienas drąsesnis praeivis. Štai jums ir pirmi kultūriniai (ekonominiai?) skirtumai bei šlakelis rūgšties ant broliškų santykių.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Juodi drabužiai dominuoja gatvėse |
Gruzija, nuo ko pradėti?
„Vieną, ką gerai atsimenu, tai neturtingas kurdes oranžinėmis liemenėmis šluojančias gatves Tbilisyje“,- savo trisdešimties metų senumo įspūdžius prieš išvažiuojant bandė išpasakoti močiutė. Aš tik pritariamai linksėjau ir nesivėliau į diskusijas. Pamatysiu. Visgi Gruzija per pastaruosius septynis-aštuonis metus po Rožių revoliucijos keičiasi nežmonišku greičiu, o ką jau kalbėti apie pasikeitimus per tris dešimtmečius.
Tad galite įsivaizduoti mano iš nuostabos atvėpusį žandikaulį, kai pirmas vaizdas, kurį aš išvydau pro automobilio langą, buvo... Oranžinėmis liemenėms apsirėdžiusios (tikriausiai kurdės) su didelėmis šluotomis vaduojančios Gruzijos kelius iš sunkaus šlapio sniego gniaužtų.
Reginos bičiulio Apolono automobilis be žieminių padangų, o mes vis tiek plaukdami užpustyta kelio dalimi lenkiame „žigulius“ bei senus sunkvežimius iš kurių darbininkai ant ledo svaido smėlį. Pro šalį skrieja tamsūs, anglies smalkėmis aprūkę dešimties aukštų daugiabučiai, o šalia jų nauji stikliniai policijos biurai (juos prezidentas Saakašvilis visoje šalyje išstatė kaip akvariumus, kad žmonės matytų, ką veikia nuo korupcijos išlaisvinti policininkai), ir galiausiai spindinčiomis šviesomis apšviestas Tbilisio centras.
 |
| M.Vadišio nuotr./Naktinis Tbilisis |
Regina su Apolonu priekyje rusiškai (kalba, kurios vis dar nesuprantu) pasakojasi pastarųjų savaičių įspūdžius, važiuojame siauromis apsnigtomis gatvelėmis, kuriose karaliauja šunys, Berta fiksuoja pirmuosius vaizdus fotoaparatu, o man po striuke smelkiasi nerimas. Tamsus apsnigtas metalinių tvorų pilnas miestas, pro langą švysčioja vienas po kito pirmus kilometrus Gruzijoje matuojantys gatvės žibintai, o aš jaučiuosi tarsi išmestas iš lėktuvo su parašiutu nežinomoje žemėje vykdyti slaptos užduoties... (Na gi žinote tą adrenalino jausmą sumišusį su nerimu, kai lieki vienas prieš visus dažasvydžio varžybose, tarsi įmestas į kompiuterinį žaidimą). Nuo ko pradėti, kokių žmonių ieškoti, kokias vietas lankyti, kaip patekti į tuos paslaptingus senamiesčio kiemus pasislėpusius už aprūdijusių vartų? Kaip per ateinantį mėnesį pajausti Gruziją iš tiesų, nors kiek ją suprasti?...
 |
| M.Vadišio nuotr./Naktinis Tbilisis. Rustavelio prospekto pradžia |
„Gal dabar einame visi pamiegoti, ryt nauja diena!“,- mano ankstyvas rytines pakrikusias mintis jau atvykus į hostelį nukirto šeimininkas įsimintinu vardu, Apolonas.
Saakašvilio Tbilisis prieš Zuoko Vilnių
Šalia Tbilisio aprašymo internete įvardintas vienintelis broliškas Gruzijos sostinės miestas – Vilnius. Iš tiesų, šie broliukai – dviejų skirtingų tėvų vaikai, bet charakteriu visai panašūs. Panašiausi jie savo užmojais, didelėmis ambicijomis ir kontraversiškais vadovais.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Tbilisio senamiestis |
Apie Tbilisio merą neteko girdėti beveik nieko (gal tik tai, kad jis buvo vienas Rožių revoliucijos lyderių ir yra ištikimas prezidentui), o štai paties prezidento M. Saakašvilio vardas sostinėje skamba visur. Naujas tiltas vietinių pramintas „Always įklotu“ – prezidento valdymo ir šalies modernizacijos simbolis, ant kalno kaip pilis stūksanti naujutėlė prezidentūra primena feodalinius laikus, kai karalius tiesiogiai dalydavo įsakymus iš savo bokšto. Nauji keliai, prospektai, šviesaforai rodantys stovėjimo sekundes, tuneliai pagrindiniams eismo srautams nukreipti, virš jų parkai, po truputi žaizdas besilaižantis senamiestis, naujos parduotuvės ir vitrinos, atnaujintas nacionalinis muziejus – visa tai siejama pirmiausiai su prezidentu M.Saakašviliu.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Prezidento rezidencija tarsi pilis ant kalno |
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Tbilisio senamiestis gyvena savo gyvenimą po senovei |
„Kai paskutinį kartą čia buvau, ši gatvė dar buvo apgriuvusi. Prabėgo keli mėnesiai ir štai – naujas Gedimino prospektas. Įdomu čia... Niekada nežinai, ką rasi atvažiavęs kitą kartą“,- Tbilisio progresą iliustravo Regina, pati Gruzijos sostinėn atvykstanti kas kelis mėnesius iš savo namų Zugdidyje. Šalimais atnaujintojo prospekto, kita gatvė jau nuo pradžių iki pabaigos apkarstyta mediniais pastoliais ir po kelių mėnesių irgi švies naujomis spalvomis. Toks įspūdis, kad Tbilisis tiesiogine to žodžio prasme vystosi greičiau už garsą, kai kur palikdamas už nugaros netgi patį save.
 |
| M.Vadišio nuotr./Radisson viešbutis panašiai kaip ir Vilniuje gerai matosi iš visų Tbilisio vietų |
„Kur tai jau matyta?“,- susimąsčiau kaitindamasis Tbilisio saulėje ant suoliuko. Sulyginti M.Saakašvilį su meru A. Zuoku, gal ir nelabai įmanoma, tačiau pagrindo tam šiek tiek yra. Abu iniciatyvūs, abu kupini idėjų bei vizijų paverstų tikrove. Tik vienas „bet“... Abu liaudį gąsdina savo dideliais užmojais, nervus kutena reklaminėmis akcijomis, kelia nepasitikėjimą milžiniškais pinigų srautais, abu apsikarstę įvairiomis nemaloniomis istorijomis. Kam prikišama verslininkų įtaka, o kas jau visiškai paskendęs Amerikos glėby. Ir tai šiems vadovams neleidžia įgauti visiško rinkėjų pasitikėjimo broliškuose miestuose bei valstybėse – Lietuvoje ir Gruzijoje.
Štai tokios paralelės šauna galvon pirmosiomis dienomis vaikštinėjant Tbilisyje. Jų po mėnesio kelionių atsirado kur kas daugiau ir įvairesnių, bet tai jau kitose istorijose...
Lietuvis anglų kalbos mokytojas Gruzijoje
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Tomas kopia naujuoju Tbilisio tiltu |
O pirmus vakarus Tbilisio baruose, roko „gabalus“ dainuojant balsingoms gruzinėms leidžiame kartu su dar vienu bičiuliu Tomu. Pabaigęs žurnalistikos studijas Vilniuje jis pasinaudojo Gruzijos vyriausybės programa, pagal kurią atkeliavo į Kaukazą mokyti vaikus anglų kalbos. Jis toks ne vienas... Iš paskos vaikšto pulkai amerikiečių, britų ir kitokio „savęs ieškančio“ arba jau „pametusio“ jaunimo. Pigus alus, prirūkyti barai, stačiokiškai natūralios padavėjos ir „Pink Floyd'ų“ žymioji „Siena“ grojanti fone. Bandydamas perrėkti „We don't need no education...“ Tomas pasakoja savo nuotykius...
(Laukite tęsinio...)
