Ir čia matosi pridėta valdžios ranka. Nauji tuneliai, geresnis asfaltas, vietomis daugiau juostų ir svarbiausiai – pravažiavimo užtikrinimas snieguotais Gruzijos mėnesiais. Kaip bebūtų, vairuotojams tai tikrai nereiškia saugesnio važiavimo. Sutvarkytas kelias daugeliui maršrutkų pilotų tapo tarsi išskleista raudona skraistė buliui. O jei dar ir maršrutka apynaujė... Tada jau laikykitės!
Patarimai, kaip nesinervinti autobuse
Tikitės tokių išgirsti? Mano nuoširdus šypsnis jums. Daugiau – tyla. Galiu dar truktelti pečiais. Esu vairavęs ir lenkiškaisiais keliais (dar prieš magistralių statybą), esu autobusais apkeliavęs Afrikos kampelį Ganą. Bet dabar kai kas smagesnio – Kaukazo beprotybė. Jei įsėdote į maršrutką, tiesiog turite save įtikinti, kad likimas jums numatęs kitokią mirtį, nes antraip šešių valandų kelionė per kalnus gali išvirsti į psichozę.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Mikroautobusų stotis |
Tomas Marcinkevičius savo pasakojime apie Kutaisį jau užsiminė apie neoficialias važiavimo maršrutkoje taisykles. Jis pataria užsiimti vietą iš anksto, nežiūrėti pro langą, pasitikėti ir beprotiškiausiais vairuotojo sprendimais bei nekreipti dėmesio į įkyrius bendrakeleivių įpročius (pvz.: rūkymą mikriuke).
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Keleivių dažniau būna daugiau nei vietos mikriuke |
Man belieka tik sukonkretinti: kai užsiiminėsite vietą mikroautobuse, stenkitės atsisėsti ne per arti vairuotojo (kur matytumėte visą veiksmą), bet ir ne pačiame gale (kur visas greičio pojūtis, lenkimų baimė ir šokčiojimai per duobes sustiprėja dvigubai). Jei vis dėlto norite per stiklą pamatyti šalį, tai nebandykite daryti to per priekinį vairuotojo langą, antraip nuolat laikysite koją ant menamo stabdžio pedalo. Jei jau visai negalite pakęsti vairuotojo manevrų, nekalbėkite piktuoju. Bandykite susidraugauti, pasišnekėti apie malonius dalykus. Gruzinai impulso žmonės – norėdami sustabdyti pabarimais galite priversti juos dar labiau spausti gazą. Na, o dėl nemalonių bendrakeleivių įpročių... Rūkaliams: jei matote, kad vairuotojas nereaguoja į cigaretės dūmą – užsitraukite ir jūs, įdomumo vardan. Gal visi kartu susigėsite ir nustosite. Nerūkantiems patarčiau tokiu atveju ieškoti tarp keleivių bendraminčių. Geriausiai tam tinka pagyvenusi plačiapetė gruzinė, kuri be gailesčio vožtels per kuprą tvarkos pažeidėjui.
Patarimai lieka patarimais, tačiau po pastarosios kelionės pagrindine Gruzijos arterija, Zugdidyje (keli kilometrai nuo Abchazijos sienos) išlipau pavargęs, susinervinęs ir piktas kaip širšė ant mus vežusio herojaus. Šis aišku už savo paslaugas paėmė ir trečdaliu daugiau pinigų nei iš tiesų reikėjo sumokėti. Nors griebk šveicarišką peiliuką ir padangas nuleisk...
Šilumos ir jaukumo oazė
Dar vienas naujas miestas. Vėl tas jausmas kai naktį išmeti savo kuprines prie centrinio fontano ir nė nenutuoki kurioje pusėje saulė teka, o kurioje leidžiasi. Tik šį kartą viskas truputi kitaip. Užtenka taksistui tarstelėti kelis raktažodžius „Zugdidi hostel“, „Regina“, „nakvynė“ ir šis mus atveža prie Lietuva dvelkiančių mandarinmedžiais apaugusių vartelių.
Regina atkeliavo čia prieš kelis metus. Metė žurnalistinį darbą dienraštyje „Verslo žinios“, savanoriavo vietinėje Zugdidžio radijo stotyje, mokė gruzinukus anglų kalbos, aktyviai įsitraukė į Megrelijos bendruomeninį gyvenimą ir svarbiausiai sukūrė lietuvišką jaukumo oazę – „Zugdidžio hostelį“.
Hostelis – teoriškai turėtų labai gražiai išsiversti į žodį „viešnamis“ (jei „hotel“ – viešbutis, viešas butas, tai „hostel“ – viešnamis, svečių namai, viešas namas). Deja, žodis jau užimtas kitam reikalui apibūdinti, tad ir mums tenka šį didelį devynių kambarių namą Zugdidyje, kuriame renkasi pasaulio keliautojai ir „kuprinėtojai“ (kitas terminas ekstremaliam keliautojui, „backpackeriui“ apibūdinti) pavadinti tiesiog hosteliu.
Didelėmis kuprinėmis prasibrauname pro verandos duris, kuriose jau šmėžuoja plati Reginos šypsena. Koks fantastiškai geras jausmas visiškai nepažįstamame mieste, kažkur Kaukaze pasivažinėjus šiurpą varančiais autobusiukais, akimirksniu pasijausti kaip namie. „Pasidarom arbatos? „Žalių“ maktelsit?“,- pasiūlo Regina. Po dviejų savaičių Gruzijos šie žodžiai skamba tarsi švento Petro ištarti prie rojaus vartų.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Arbata ant krosnelės |
Romano vertas gyvenimas
„Kalbatona Regina“, – pagarbiai kaip į ponią kreipiasi vietiniai gruzinai į jauną, šviesiaplaukę lietuvaitę. Šį titulą ir pagarbą bendruomenėje Regina užsitarnavo gana greitai. Per metus jos hostelis tapo žinomas mieste, į jį vienas po kito plaukia užsieniečiai iš Australijos, Amerikos, Vidurio ir Vakarų Europos. Net japonai čia palikę savo įrašus. Nakvynė nakčiai „Zugdidžio hostelyje“ kainuoja 20 larių (30 litų). Kartais name sukasi apie 20 svečių. Paskaičiuokite patys... Reginos pajamos, 50-100 larių per mėnesį uždirbančiam gruzinui, gali atrodyti kosminės. Jei ir jums jos pasirodė didelės, tai kukliai priminsiu, kad išlaikyti namą ir verslą taip pat reikia ne mažų pinigų.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Taurės ilsisi iki kito baliaus |
Megrelams, įpratusiems prie nuolatinės savigraužos, nedarbo ir susitaikiusiems su gyvenimu Gruzijos (o gal net pasaulio) užkampyje, lietuvės sėkmingas verslas kelia net ne pavydą, o tik paprasčiausią nuostabą. „Atvažiuoja čia ir verslininkų juodais džipais konsultuotis kaip daryti verslą, ir policininkai, atlydintys turistus iki mano namų, juokiasi, kad tai jau virto kasdienynbe. Stebėjosi ir mano draugas gruzinas, kuris negalėjo patikėti, kaip greitai visas verslas įsivažiavo“, – pasakoja Regina.
Ateityje Regina planuoja ir didesnio namo arčiau miesto centro paieškas, ir žygių į kalnus organizavimu užsiimti, o jei bus galimybė ir perkelti visą verslą Tbilisin – „arčiau veiksmo“.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Mandarinmedžiai sode |
Vis dėlto veiksmo netrūksta ir šiame Zugdidžio sode. Čia labai dažnai gali sutikti apsistojusius lietuvius, mažiau užimtais nuo turizmo mėnesiais hostelyje gyvena ir du savanoriai iš Lietuvos. Raimundas palėpėje daro cheminius bandymus ir bildančiais žingsniais bei skardžiu juoku drebina sienas ir Reginos nervus, o ramesnis Andrius niekad nieko panašaus nemačiusių kaimynų nuostabai medituoja įsiropštęs į mandarinmedį. „Mėnesį čia gyveno australas, gėles sodino kieme. Buvo ir lietuvių draugų, kurie atkeliavo tiesiog ilsėtis, pabėgti nuo realybės, surasti save. Čia tarsi ramybės oazė“,- pasakoja „kalbatona“. O kiek prieš jai išvažiuojant į Gruziją visi baiminosi, jog išvyksta į karo zoną, apleistą ir neramų kraštą šalia Abchazijos. Rado štai ką: ramybę dvelkiantį, bet nuotykių nestokojantį gyvenimą. Smagiausia, kad kiekvienas norintis, tokio gyvenimo gali pasisemti atvykęs į „Zugdidžio hostelį“.
Kaip prisivilioti „Lonely planet“ gidą?
Tai dar viena iš daugelio linksmų ir intriguojančių Reginos istorijų Megrelijoje. „Visada, nuo pat svečių namų įkūrimo galvojome, kaip čia tą rašytoją prisiviliojus. Juk patekti į „keliautojų Bibliją“ reikštų, dar didesnius keliautojų ir įdomių žmonių srautus“, – pasakojo šeimininkė.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Vyno tostas atsistojus ant kedės |
O gavosi, kaip visada gyvenime ir būna... viskas netikėta ir neplanuota. Regina išvyko į Tbilisį, paliko namus prižiūrėti Zugdidžio gaisrininkui Romanui kartais padedančiam buityje ir kitam draugui Šotai. Grįžusi svetainėje rado apžėlusį, vos kelis rusiškus žodžius mokantį amerikietį pasistiebusį ant kedės ir geriantį vyną neatitraukiant stiklinės nuo lubų. Nekalbantis angliškai Romanas naujam svečiui rodė savo sugalvotus tostų sakymo ir vyno gėrimo būdus. „Johnui (toks buvo jo vardas) Zugdidžio hostelyje taip patiko, kad šis kokias dvi savaites keliavo aplink ir vis grįždavo“, – linksmąjį amerikietį prisiminė Regina.
Tik jam išvykus „Zugdidžio hostelio“ gyventojai sužinojo, kad tai buvo „Lonely planet“ rašytojas atvykęs nekviestas ir ilgiau apsistojęs Gruzijos užkampyje savo noru, dėl Reginos ir draugų svetingumo.
Kitame „Lonely planet“ leidime juodom raidėm jau bus išraityti ir Reginos keliautojų namai. Nuo jų, mano giliu įsitikinimu, ir prasidės viso Zugdidžio atgimimas. Po penkių metų valdžia žada šį miestą padaryti dar labiau turistinį, rekreacinį, atgaivinti verslus ir žmonių tikėjimą savimi. Bet pradžiai zugdidiečius iš apatijos gniaužtų vaduoja blondinė, slaviško kraujo turinti lietuvaitė Regina.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Garažo vartai |
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Garažo vartai |
Visi norintys apsistoti, bei atostogauti „Zugdidžio hostelyje“ gali prisijungti prie Facebook grupės pavadinimu „Zugdidi hostel“.
Zugdidis
Apie patį miestą, jo žmones ir žinomiausias vietas, dabartį ir ateities planus kitame tekste papasakos pati Regina.
(Laukite tęsinio...)
