Visgi vietiniai žmonės, nauji bičiuliai, pakeleiviai – būtent jie iš turisto tave paverčia keliautoju, o bastimąsi pakeičia tikras gyvenimas, su gyvais pokalbiais ir kultūrinėmis patirtimis.
Bet ką daryti, jei Tbilisyje neturi draugų arba jeigu čia atvykai tik trumpam, tik ir tenori gerai pasibastyti, atsigerti turkiškos kavos ir užkąsti gruziniškų valgių? Na, dar nuotraukas kelias padaryti...
 |
| M.Vadišio nuotr./Naktinės Tbilisio gatvės |
Taip pirmosiomis ilgos kelionės Gruzijoje dienomis atsitiko ir mums su kolege. Draugė Regina iškeliavo į savo namus Zugdidyje (pas ją važiuosime vėliau), gruzinų pažįstamų sostinėje nedaug. Planuojam tolimesnį maršrutą, einam į patį Gruzijos turizmo departamentą pasikalbėti apie keliavimą Kaukaze, vakarais susitinkam su anglų kalbos mokytojais/savanoriais iš viso pasaulio ir bičiuliu Tomu priešakyje. O tarpuose turim marias laiko bastimuisi. Štai kelios vietos praskaidrinančios gatvių šlifavimą. Gal tai padės ir jums.
Fotoalbumą su dar daugiau Tbilisio vietų žiūrėkite čia.
Baseinai/Viešos vonios/Pirtys
Karštos versmės – viena labiausiai išgarsintų Tbilisio pramogų. Nors vietiniams tai kasdienybė, o daugeliui keliautojų – egzotika. Atrodytų visa Gruzija užkelta ant kunkuliuojančio vandens puodo. Vos ne iš kiekvienos uolos veržiasi karštas, papuvusiais kiaušiniais smirdantis vanduo. Net prie kvapo per mėnesį pripratom... Tbilisis – ne išimtis. Juk ir pats sostinės vardas kilo nuo gruziniško žodžio „tbili“ reiškiančio „šiltas“.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Apsnigtos Tbilisio pirtys |
Daug investicijų vonių prižiūrėtojams čia ir nereikia. Kalno papėdėje įrengi baseiniukus, apmūriji juos įvairiomis patalpomis ir nukreipi vieną iš daugybės karštų versmių į vidų. Štai ir visas SPA, su mineraliniais vandenim. O tada atsiranda kasininkė, kuri surenka pinigus, yra ir valytoja, dar vaikšto prižiūrėtojas su cigarete dantyse, jei reikia, atsiras ir masažuotojas. Tik kad daugiau investicijų, kaip ir niekas nesiruošia kišti. Todėl visos pirtys ir individualūs kambariai su baseinais ištvermingai stovi patys be didelių remontų. Lietuviai tokį vaizdą gan gerai įsivaizduoja – daugelis „tarybinių“ baseinų Lietuvoje dar iki šiol buvo panašios būklės.
Visgi pasišildyti šiose voniose, ypač po ilgos kelionės lėktuvu arba grįžus iš slidinėjimo kurortų, tikrai gera. Kainos pas skirtingus baseinų prižiūrėtojus labai įvairios. Individualus kambariukas su baseinu, dušais ir masažo gultu, kuriame tilptų apie keturis žmones valandai kainuoja apie 20-30 larių (30-45 litus). Viešos prausyklos po 3 larius, tačiau čia vyrams yra baseinas, o va moterims tik dušai... Masažo paslaugos irgi svyruoja nuo 10 iki 20 larių.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Pirties kupolo viduje, kur teka karštas vanduo |
Bet kokiu atveju – verta. Ne tik dėl nostalgiškų medžiu apkaltų ir plytelėmis išklotų patalpų, bet ir dėl gydančio bei atpalaiduojančio šilto vandens.
Parkai
Skverų ir parkų šis miestas turi nemažai. Visi jie pilni suoliukų. Neapsigaukite, atšilus orui ant daugybė iš pažiūros tuščių suolelių nutūpia galybė žmonių. Kas pliekia nardais, kas vis labiau laisvėjančioje, bet vis dar konservatyvioje bendruomenėje demonstruoja visiems bučinius, kas šiaip šildosi saulėje. Kalbama, kad vasaros metu Tbilisis gyvybingesnis nei Vilnius per Gatvės muzikos dieną (žinoma, ne per pačius karščius).
 |
| M.Vadišio nuotr./Tbilisyje po truputi atslenka pavasaris |
Nusiperkate chačiapurių (gruziniškų picų su sūriu), pasiimate atsigerti sulčių arba vyno, desertui užkandate mažoje krautuvėlėje pirktos šviežios saulėgrąžų chalvos ir kelis mandarinus, o pavalgius dar prisidegate tabako suktinukę. Salsvas vanilės kvapas pasklinda ore, didelių Tbilisio medžių pavėsis pridengia nuo saulės, o jūs ramiai prisimerkę galite stebėti vietinį gyvenimą. Tokios akimirkos bent jau man primena rojų.
Sendaikčių turgus
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Sendaikčių turgus |
Jei sugebėsite išsikrapštyti nuo atpalaiduojančiai veikiančio parko suoliuko, kaip tik netoli prie Zaarbriukeni tilto įsikūręs sendaikčių ir šiaip visokio gėrio turgus. Veikia jis kiekvieną dieną, tačiau gausiausias ir triukšmingiausias savaitgaliais. Net nepradėsiu pasakoti, ką galite ten rasti, nes tikriausiai lengviau išvardinti, ko nerasite (nors ir tai sunku). Nuo veržlių iki laikrodžių, nuo suvenyrų iki praktiškų namų apyvokos daiktų, nuo muzikos instrumentų iki meno kūrinių, butaforinių ir tikrų kardų, peilių, pašto ženklų... Ech, tik nebijokit klausti, derėtis ir tikrai įsigysite smulkių prisiminimų iš Tbilisio. O suvenyrai tokie kaip žmogaus ūgio statula gali ir netilpti į lėktuvą.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Sendaikčių turgus |
Aš nusipirkau Gruzijos vėliavą. Pradžioje už ją prašė 10 larių, paskui „Vosim, sem, šest, piat...“ nespėjo akyse kristi kaina. Kol galiausiai priėjo kitas kolega, kuris (kad nebūtų gėda pirmajam) dar numušė kainą iki keturių. Tokia man pasirodė padori, už tokią ir paėmiau. Galiu lažintis, kad būtų atidavę ir už dar pigiau. Tad jei jau atėjote į Tbilisio turgų derėkitės, lyginkit kainas su esamomis parduotuvėse ir maloniai šypsokitės.
Barai
Šio gėrio Tbilisyje nemažai. Visi jie pasiskirstę gatvėmis. Štai čia amerikiečių ir kitų užsieniečių barų gatvė, prasidedanti Rustavelio prospekto gale. Didelė moderni dviračio skulptūrą tarsi žymi šios vakariečių traukos vietos pradžią. Čia „airiški“ barai, čia ir „CCCP“ baras su tarybinėmis vėliavomis, Stalinu ir Leninu ant sienos. Tik už baro linksmi pakvaišę padavėjai – tėvas ir sūnus, o scenoje gyva grupė su balsinga soliste priešakyje traukia „bitlų“, Chuck Berry ir žymių jazzmenų gabalus. Viską kaip visada vainikuoja Pink Floydai, kurių daina „The Wall“ nesutarimų su Rusija kontekste muša populiarumo rekordus.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./CCCP baras |
Kitoje Rustavelio prospekto pusėje, prie Laisvės aikštės driekiasi „kebabų gatvė“. Kitaip jos ir nepavadinsi, nes tik įlindus čia, nosį suvilgo skrudintos jautienos ir kiaulienos kvapas. Vis dėlto tarp užkandinių ir kavinukių, senamiesčio apgriuvusių ir suremontuotų pastatų, keliaujant upės link, taip pat užtiksite kelis barus, kuriuose „laimės valandomis“ alaus bokalas kainuoja po larį, o kartu geriančios padavėjos vakaro gale pradeda šokti ant stalų. Tokiuose baruose ir didžiausia koncentracija anglų kalbos mokytojų savanorių... Jei netyčia būtumėte pavargę nuo gruziniško bendravimo.
Apie restoranus, gruzinišką maistą ir valgio tradicijas – ne šiame pasakojime.
Tbilisio kalvos
Išėję iš baro ar šiaip vaikščiodami naktiniu Tbilisiu tikrai susigundysite miestą nufotografuoti iš viršaus. O tam yra kelios dešimtys būdų, tereikia užsiropšti ant vienos iš Gruzijos sostinę supančių kalvų.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Tbilisio kalvų papėdės kaip ir Vilniuje populiarios jaunimo susirinkimo vietos |
Nacionalinis muziejus
Rustavelio prospekte įvairiomis iškabomis papuoštas Gruzijos muziejus vilioja bent jau įkišti nosį. 2004 metais įsteigtas Nacionalinis muziejus yra prikaupęs išties įdomios medžiagos apie Kaukazo priešistore ir pirmus žmones, apie Gruzijos gyvenimą Antikos laikais ir viduramžiais, Rusijos imperijoje ir Sovietų sąjungos okupacijoje, iki pat naujausių laikų. Šalia ir meno galerija, su žymiausiais gruzinų autoriais.
Vis dėlto mano asmenine nuomone, muziejus lankyti daug labiau apsimoka jau po kelionės per pačią šalį. Tada visi archeologiniai radiniai, istorinis palikimas ir regionų specifika daug labiau suvokiama, praktiškai įsirėžia galvoje ir užtvirtina jau patirtus įspūdžius.
Viskas, ką jums reikia žinoti apie Gruzijos regionus (trumpai)
Vis dėlto už bet kokį muziejų smagiau klausytis kolegės Reginos Jegorovos pasakojimų apie gruzinus, Kaukazo regionus ir jų tradicijas, gyvenimą ir istoriją. Ši žurnalistė jau kelis metus gyvena Gruzijoje, įkūrė čia verslą, o dabar dar ir Kaukazo tautų studijas pradėjo krimsti Tbilisio universitete. Taigi, ponios ir ponai, įžanga apie pačią Gruziją ir jos regionus...
(Laukite tęsinio...)
