Regina Gruzijoje jau treti metai, Tomas atvažiavo čia šešiems mėnesiams, aš ir Berta keliaujame per šalį daugiau nei dvi savaites. Aplankėme Rytinę Gruzijos dalį garsėjančią vynais, pašniukštinėjome po vos bekabančiais Tbilisio mediniais balkonais, išsimaudėme Boržomio mineraliniame vandenyje, slidinėjome Bakurianyje ir laukiniame krašte Mestijoje, ir galiausiai apsistojome čia – pačiame šalies pakraštyje Zugdidyje, šalia Abchazijos sienos. Dar labiau priartėjome prie tėvų ir senelių numindžiotų Sočio, Gagros ir Sukumio kurortų. Jiems tai kažkuria prasme buvo kelio pabaiga, mums – tik dar viena stotelė... Tačiau mes iš jos visiškai neskubame išvykti, pasiduodame lėtai gruziniškai laiko tėkmei, ilgiems pokalbiams apie svečias šalis ir ateities svajones. Kartu susėdę piešiam savo žemėlapį.
Kur? Beskit į žemėlapį! Nuo Fidžio iki Aliaskos, nuo Ispanijos iki Australijos, nuo Arkties iki Antarkties. Sovietmečiu visi kolekcionavo pašto ženklus, tarsi dalelę to nežinomo, paslaptingo, įsivaizduojamo pasaulio. Dabar daugelis spalvotais pieštukais, markeriais ir smeigtukais žymi aplankytas vietas.
Gaila tik dėl to, kad šiame masinio turizmo amžiuje tas smeigtukas žemėlapyje ant aplankytos vietos daugeliui reiškia žymiai mažiau nei kažkadais gautas egzotiškos šalies pašto ženklas mano tėčiui. Štampuojame pasus, štampuojame „Facebooke“ Eifelio bokšto, Big Beno, Didžiosios kinų sienos, Gizos piramidžių, Maču Pikču ir Laisvės statulos nuotraukas. Apkrauname spinteles ir palanges kalijanais, statulėlėmis, kad tik svečiai pamatytų kokiuose kraštuose lankėmės, tačiau paprašyti užkurti vandens pypkę daugelis nė nežinome kaip tai teisingai daryti, paprašyti papasakoti, ką reiškia statulėlė ar iš ko ji pagaminta – sutrinkame. „Tiesiog... Suvenyras...“.
Taip lengva pasiduoti pirkimo, lėkimo, vartojimo manijai. Dar dar dar... Bet koks stabtelėjimas kelionėje traktuojamas, kaip praradimas, nenufotografuotas Pizos bokštas, nenupirkta dar viena skara, nekirsta dar vienos valstybės siena.
„Relax!“,- tau per petį patapšnotų rastamanas Afrikos pakrantėje. „Dar nebaigėme valgyti pietų“,- nusodins geraširdis turkas. „Gal rytoj?“,- pasiūlys ispanas. „Nu, dar po vieną tostą!“,- griausmingai suriaumos gruzinas. O turisto pirštai vis barbena į stalą: dar neaplankytos trys bažnyčios, dar netyčia pavėluosim į autobusą, atsiliekame nuo grafiko, nenupirkti suvenyrai...
Nė viena pasaulio šalis nenusipelnė turistų, net jei šie neša pinigus. Akla minia, kuri dažniausiai leipsta iš karščio, bodisi visur matydama panašius į save ir „kelionėje“ pamato tik truputi daugiau nei žiūrėdami televizorių. Viską geriausiai apibūdina ištrauka iš Tomo pasakojimo apie vieną gražų „dar neatrasto“ Kosovo kampelį Novo Brdo:
„Norėčiau parašyti atvirą laišką visiems kelionių organizatoriams, turizmo gaivintojams ir neramių sielų keliautojams, prašantį, maldaujantį, rėkiantį: nevažiuokite čia. Neorganizuokite kelionių, nepūškuokite autobusais į kalno viršūnę, nerenkite ekskursijų septyniolika kalbų, nestatykite suvenyrų stendų ir nesiūlykite Novo Brdo kaip dalies supakuotų atostogų. Palikite viską kaip yra, bijokite Balkanų, Kosovo ir albanų, skųskitės neišvystyta infrastruktūra ir informacijos trūkumu. Žilvinai Grigaiti, kvaila bendradarbe ir susenęs japone, važiuokite atostogauti į Indiją, Maldyvus, Kambodžą ir Iraką, palikite Kosovą man ir tokiems, kaip aš. Negadinkite jo savo pasakojimais „kaip ten viskas autentiška“ ir „kokie visi skurdūs“.
Tas pats ir su Gruzija. Po metų kitų tai bus masinio turizmo Meka. Valdžios užmojai – daug viešbučių, daug turistinių centrų, daug gydyklų ir čiuožyklų. O mes, keturi buvę kurso draugai mėgaujamės paskutinėmis ramios Gruzijos minutėmis. Niekur neskubėdami, keliautojų oazėje, Reginos „hostelyje“ piešiame ant sienos pasaulio žemėlapį. Visi susikoncentravę į darbą, bet ir atsipalaidavę, visi savo gyvenimo kelionėje, bet niekur neskubantys, visi trečią dieną stovintys prie tos pačios sienos, tačiau mintimis apėję šimtų valstybių pasienius.
Rezultatas – video klipe. Idėjos autorius – Mykolas Vadišis, sienos savininkė ir vandenyno spalvintoja – Regina Jegorova, raudonai Kiniją nudažė ir toliau ramiai vyną gurkšnojo – Tomas Marcinkevičius, o Bertos Tilmantaitės dėka galime išvysti, kaip paprasti dalykai ir svajonės virsta realybe. Taip net gi trys dienos ramaus piešimo namie gali išvirsti į didžiausią gyvenimo kelionę.
Nesižvalgykite į kitų žemėlapius – pieškite savo. Jei ne popieriuje ar ant sienos, tai bent mintimis. Keliaukite – neturistaukite! Taip daug smagiau gyventi, o ir dulkes renkančių suvenyrų ant palangės tuomet jau nebereiks. Pakaks nostalgiškų akimirkų.
