O kas tas Zugdidis? – prieš kokių trejetą metų paklausiau apie Gruziją pasakojusio vaikino. Tuo metu kaip tik kūriau mintį palikti gyvenimą Lietuvoje ir nusibelsti kuriam laikui į Gruziją. Norėjau ne tik pakeliauti, norėjau suprasti žmones ir pamatyti tikrą gruzinų gyvenimą, jų požiūrį, kintančias vertybes.
„Tai toks nedidelis Vakarų Gruzijos miestukas Abchazijos pasienyje, Svanetijos kalnų papėdėje. Jame pusę gyventojų sudaro pabėgėliai iš Abchazijos, auga mandarinai ir kvepia kalnais. Važiuotum?“ – paklausė manęs ne vieną gruziną gyvai pažįstantis vaikinas.
Žinoma, aš važiavau. Kaip kitaip pažinsi šalies žmones, jei nepagyvensi kurį laiką tarp jų. Ir ne sostinėje.
Zugdidis
Tai Vakarų Gruzijos Samegrelo regiono sostinė, legendinės Kolchidės, į kurią aukso vilnos ieškoti plaukė Jasonas ir
 |
| badagonitour.com nuotr./Megrelija |
jo vadovaujami argonautai, žemumoje. Per Zugdidį eina Suchumio-Tbilisio kelias. Sovietmečiu čia klestėjo celiuliozės, porceliano, šilko, maisto pramonė.
Šiuo metu tai niūrus apgriuvęs ir chaotiškas miestelis, esantis pakeliui iš Tbilisio į Svanetijos kalnus. Praeityje būtent geografinė padėtis – buvimas kryžkelėje ir miestu pagrindiniame prekybos kelyje – įkvėpė jam gyvybės ir išlepino žmones.
Dabar vaikštinėdamas po Zugdidį pamatai tik buvusios prabangos liekanų: kone kiekvienas taksistas – praeityje fabriko ar gamyklos vadovas, žmonių namai neekonomiški ir nesuvokiamai dideli (po 8-12 miegamųjų kambarių), o pagyvenusios ponios savo spintose prikaupusios papuošalų ir kailinių, jais puošiasi dažnai, atrodytų, ne vietoje ir ne laiku...
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Tie, kurie dar mena gerus Zugdidžio laikus |
Remiantis oficialia miesto statistika, Zugdidyje gyvena 69 000 žmonių. Vadinamųjų vietinių.
Dar kone tiek pat jame gyvena pabėgėlių iš Abchazijos. Jie čia atsirado prieš porą dešimtmečių po pilietinių karų tarp Gruzijos ir Abchazijos. Karai, iširusi Sovietų Sąjunga, teritoriniai nesutarimai, pabėgėlių iš Abchazijos masės, uždaryti keliai bei sienos pakeitė Zugdidį ir jo žmones. Naujųjų laikų istorija kaip kokia pikta ragana supainiojo viską, sugriovė laimingą ir gana lengvą zugdidiečių gyvenimą, supriešino žmones ir dabar juokiasi sėdėdama ant Kaukazo kalnų keteros, stebi, kaip prie gero ir lengvo gyvenimo pripratę gruzinai keisis ir stosis ant naujų kojų. Ir jie sunkiai puškuodami po truputį keičiasi.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Zugdidžio gyvenimas. Kaip prieš 17 metų Lietuvoje |
Ką pamatyti
Šio gana jauno miesto (šiandienos formas įgavusio 1918 m.) simboliu tapo Dadianių giminės, valdžiusios regioną ne vieną šimtmetį, rūmai (1840 m.), juose šiandien įsikūręs etnografinis muziejus, o dar XIX a. juose buvo mokomasi šokių, dainuota ir kalbėta apie švietimo reformas regione. Vienoje rūmų pusėje auga botanikos sodas, jame daug retų augalų iš visų pasaulio žemynų. Deja, sodas po pilietinio karo apleistas ir neprižiūrimas, todėl dabar labiau panašus į gražų ir įdomų mišką.
Dadianių rūmų muziejus įsikūręs aristokratiškos megrelų kunigaikščių Dadianių giminės rezidencijoje. Ji lyginama su garsiais to meto architektūros paminklais, pavyzdžiui, Voroncovų rūmais Kryme. Muziejuje galima susipažinti su krašto etnografija bei istorija. Jame saugomi unikalūs eksponatai, anot vietos žmonių, turintys ne tik vietinės, bet ir pasaulinės reikšmės: gruzinų bei europiečių tapybos darbai, rinktiniai baldai, namų apyvokos daiktai.
Čia yra ir keletas imperatoriaus Napoleono asmeninių daiktų (Dadianių kunigaikščiai turėjo giminystės ryšių su Napoleonu Bonapartu). Muziejuje saugoma ir viena iš trijų jo pomirtinių kaukių (kitos dvi – Anglijoje bei Prancūzijoje). Be to, muziejaus teritorijoje esančioje nedidelėje rūmų cerkvėje saugoma ir dar svarbesnė relikvija – Mergelės Marijos drobulė.
Anot padavimų, ją XV a. į Vakarų Gruziją iš Bizantijos atgabeno kunigaikščių Dadianių protėviai.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Pagrindinė miesto alėja. |
Šiandienos Zugdidžio veidas neįsivaizduojamas be naujojo bulvaro ir kelių fontanų, pastatytų jau po Rožių revoliucijos. Senų medžių alėja, gražiai sutvarkyta ir prižiūrima, nuo pagrindinės miesto aikštės tęsiasi apie kilometrą ir atveda žmogų prie pat Dadianio rūmų vartų.
Čia daug suoliukų, pavėsis, groja muzika bei vilioja stalo teniso stalai. Zugdidžio bulvaras – tai vadinamoji miesto širdis. Nori pamatyti vietinio jaunimo flirto ypatumus ar saulėgrąžas gliaudančius bedarbius pagyvenusius vyrus, pabendrauti su tikrais Zugdidžio gyventojais ir žinovais, o gal nori pasiklausti kelio ar rasti vairuotoją – visus rasi čia – Zugdidžio bulvare.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Zugdidžio turguje |
Turgus. Bene įdomiausias ir tikrai gyviausias Zugdidžio traukos centras. Nesuklysi sakydamas, kad visas miestas yra tarsi didelis turgus, mat jam šitame mieste tikrai skiriama daugiausiai dėmesio. Miesto centre, palei upelio pakrantę įsitaisęs turgus – spalvingas ir triukšmingas Gariūnų ir Rytų šalių lydinys.
Pasivaikščiojęs pusdienį po turgų, gali iš tikrųjų suprasti kaip gyvena žmonės, kuo jie gyvena, ką valgo, kuo rengiasi ir kodėl: vienoje pusėje moterys sijoja kukurūzų miltus, vyrai čia pat juos mala, kitoje pusėje senučiukė už kojų laiko kelis paršiukus, kita – vištas, triušius, dar už kampo pamatai vaisių, daržovių nukrautus prekystalius. Eini toliau: riešutai, sūriai, prieskoniai, žuvys, putpelės, peiliai, kibirai, knygos, tapetai, padėvėti rūbai.
Viskas mirga marga čia. Ir gaudžia. Beje, Lietuvoje nuo sovietmečio garsius kaukazietiškus prieskonius geriausia pirkti būtent Zugdidyje, iš čia sumaišyti jie keliauja po visą šalį. Kilogramas įvairių prieskonių kainuoja apie 5-10 larių (7,5-15 Lt). Tačiau vaisiai ir daržovės, sūris ir mėsa, kad ir kaip būtų apmaudu, ne ką pigesnės nei Lietuvoje.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Kaukazietiškų prieskonių pardavėja |
Be to, Samegrelo garsėja savo dainomis ir svetingumu, čia, labiau nei kur kitur, būsite priverstas daug valgyti ir gerti. Net jei to ir nenorite. Vietos patiekalai aštrūs – beveik visi su raudonaisiais čili pipiriukais. Tik šiam kraštui būdingas patiekalas – homis, tai kukurūzų miltų košė valgoma su įvairiais mėsos ar daržovių, sūrio priedais. Megrelai – vietos gyventojai – valgo daug prieskoninių žolelių, sūrio ir kukurūzų patiekalų.
Ateities projektavimas
Prieš porą mėnesių Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, atvykęs kelių dienų vizito į Zugdidį, tautai pranešė, kad netoliese, jūros pakrantėje bus statomas visiškai naujas miestas – Lazika. Jis turėtų tapti gana dideliu ir patraukliu tiek verslo, tiek ir turistine prasme.
Tačiau, kol ekspertai svarsto, ar Lazika – utopija ar galimybė, Zugdidyje prasidėjo reikšmingi pokyčiai: paskelbta apie visišką miesto renovaciją per artimiausius kelis metus, pasikviesti ispanų architektai, padėsiantys suprojektuoti naująjį botanikos sodą ir rekreacinę poilsio zoną miesto centre, nuverstas senas stadionas, padėti kelių viešbučių pamatai.
Sumanyta, kad istorinė miesto dalis turėtų gražiai susijungti su miesto centru, o atvažiavęs turistas pasiliktų Zugdidyje ne tik pernakvoti pakeliui į Svanetijos kalnus ar Abchazijos pusę. Per kelis metus ketinama pastatyti naujas vaikų žaidimų aikšteles, ledo rūmus, kelis viešbučius bei kavines. Planuojama miesto bulvare įvesti bevielį internetą ir sukurti kelias medines atviras erdves, tinkamas darbui ir poilsiui.
Miesto valdžia ateitį piešia gražiai ir spalvingai – Zugdidis per artimiausius porą metų turėtų tapti jaukiu tranzitiniu miestu, iš kurio per porą valandų patenkama į kalnų Mestiją bei per 20 minučių į pajūrio kurortus Anakliją ir Ganmuchūrį.
