Portale „We love Lithuania“ Dainius Sabaliauskas, Lietuvos vertimų biurų asociacijos pirmininkas, įvardija pagrindinius faktus, kurie padės geriau pažinti ir gerbti savo kalbą:
Archajiška lietuvių kalbos sandara
Senovės baltai gyveno sėsliai ir nebuvo linkę maišytis su kitomis tautomis, todėl ir išlaikė archajišką kalbos modelį. Pasaulyje yra apie 7000 gyvų kalbų. Jos pagal panašumą ir giminystės ryšius (bendrą kilmę) skirstomos į kalbų šeimas: indoeuropiečių, kinų ir tibetiečių, Nigerio ir Kongo, afrazijiečių, austroneziečių ir daugelį kitų. Lietuvių kalba priskiriama gausiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Tai reiškia, kad šiandieninėmis indoeuropiečių kalbomis kalbančiųjų protėviai kažkada bendravo viena kalba – indoeuropiečių prokalbe. Mokslininkai mano, kad būtent tos pirminės kalbos bruožų lietuvių kalba išlaikė daugiausia, t. y. jai būdinga paveldėta labai sena kalbos sandara: linksniavimas, trumpieji ir ilgieji balsiai, dvibalsiai ir kt.
Nosinės raidės atsirado gerokai vėliau, kai junginiai an, en, un, in virto nosiniais balsiais ą, ę, ų, į (pvz., žansis > žąsis). Taigi nosinės raidės nėra archajiškumo bruožas. Lietuvių kalba turi daug panašumų su sanskritu – senovės klasikine literatūrine Indijos kalba (pvz., sanskrito ákṣi – akis, ávi – avis, dánta – dantis, devá – dievas, dína – diena, sūnu – sūnus). Beje, sanskritas vis dar vartojamas kaip mokslinė ir liturginė (hinduizmo, budizmo ir džainizmo) kalba.
Kuri yra pati seniausia pasaulio kalba, šiandien turbūt niekas vienareikšmiškai negalėtų pasakyti, bet faktas tas, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir archajiškiausių gyvųjų pasaulio kalbų, išlaikiusi daugiau nei kitos kalbos indoeuropiečių prokalbės ypatybių.
Šnekamoji kalba sena, bet rašytinė jauna
Nėra žinoma, kada pradėta lietuviškai rašyti. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinė kalba buvo lotynų, slavų kanceliarinė ir lenkų kalbos. Pastaroji vėliau, 18 a. sulenkėjus aukštuomenei, kėsinosi išstumti netgi šnekamąją lietuvių kalbą, laimei, paprasti žmonės nenustojo šnekėję lietuviškai.
Lietuvių rašomosios kalbos atsiradimas faktiškai siejamas su pirmąja lietuviška spausdinta knyga 1547 m. – lietuvių raštijos pradininko evangelikų liuteronų kunigo Martyno Mažvydo „Katekizmu“. Joje atspausdinta ir pirmoji lietuviška abėcėlė. Tiesa, buvo aptikta ir anksčiau užrašytų lietuviškų tekstų.
Ne kiekvienas lietuvis šiandien sugebėtų perskaityti pirmąją lietuvišką knygą
„Katekizme“ nerasite dabartinių lietuviškų rašmenų – nei nosinių, nei varnelių. „Katekizmas“ užrašytas gotikiniu šriftu, t. y. lotyniškų rašmenų stilizuota atmaina, kuriai būdingos įmantrios laužytos raidės. Štai vienas iš M. Mažvydo „Katekizmo“ puslapių:
Ištrauką perrašykime lotyniškais rašmenimis:
Bralei seseris imkiet mani ir skaitikiet
Ir tatai skaitidami permanikiet.
Maksla schito tewai iusu trakszdawa tureti,
Ale to negaleia ne wenu budu gauti.
Dabartiniais lietuviškais rašmenimis atrodytų taip:
Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit.
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Šiandieninė lietuvių kalbos abėcėlė – tai papildyta lotynų kalbos abėcėlė
Šiandieninėje lietuvių kalbos abėcėlėje turime 32 raides. Diakritiniai ženklai lietuvių kalboje – nosinės, varnelės, taškeliai ir brūkšneliai (ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž) – atsirado visai neseniai, vos prieš kelis šimtus metų. M. Mažvydo „Katekizme“ pateiktoje abėcėlėje diakritinių ženklų nėra – matome 23 didžiąsias raides lotynišku šriftu ir 25 mažąsias raides gotikiniu šriftu. Tarkime, vietoj dabartinės š jis naudoja vokišką junginį sch. Beje, nors „Katekizmo“ tekste vartojama w, bet abėcėlėje M. Mažvydas jos kažkodėl neįrašė.
Nosinės ir varnelės prieš kelis šimtus metų pasiskolintos iš čekų ir lenkų
Kadangi lietuvių kalbos garsams užrašyti trūko lotyniškos abėcėlės raidžių, sprendimų ieškota kaimyninėse kalbose. 19 a. raides č, š ir ž pasiskolinome iš čekų kalbos. Ten jos irgi sąlyginai neseniai buvo atsiradusios – 15 a. jas įvedė čekų tautinio judėjimo veikėjas Janas Husas, rengdamas čekų rašybos sistemą.
Nosines raides ą ir ę perėmėme iš lenkų kalbos, o pagal jas pasigaminome į ir ų. Raidę ė pirmą kartą 17 a. pavartojo lietuvių raštijos kūrėjas evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje. Raidę ū prieš gerą šimtmetį sugalvojo lietuvių kalbos tėvu tituluojamas Jonas Jablonskis. Jis 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ paskelbė tokią lietuvių kalbos abėcėlę, kokią naudojame šiandien.
Nepavykę bandymai lietuviams įbrukti rusiškus rašmenis
Nuo 18 a. pabaigos iki pat 20 a. pradžios Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje ir caro valdžiai vykdant nutautinimo politiką, lietuvių kalba išgyveno sunkius laikus. Rusijos caro valdžia vertė lietuviškus žodžius rašyti ne lotyniškais, o rusiškais rašmenimis, vadinamąja graždanka. Nors rusiškais rašmenimis buvo leidžiami vadovėliai, knygos, kalendoriai, tačiau stiprėjant lietuvių tautiniam judėjimui jie nepaplito, buvo boikotuojami.
Kauniškių tarmė – lietuvių bendrinės kalbos pagrindas
Lietuvių bendrinė kalba susiformavo kauniškių tarmės pagrindu. Nesupainiokite – tai ne Kauno mieste vartojama šnekta, o vakarų aukštaičių tarmės pietinė dalis – į pietvakarius nuo Kauno (Marijampolė, Prienai, Kalvarija ir kt.), kitaip dar vadinama suvalkiečių tarme. Kaip žinia, Lietuvoje yra dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių, kurios smulkiau skirstomos į patarmes, šnektas ir pašnektes.
Lietuvių bendrinės kalbos formavimuisi didžiausią įtaką darė suvalkiečiai, nes 19 a. antroje pusėje būtent Suvalkijoje aktyviausi buvo tautinio atgimimo veikėjai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kt.). Jie ruošėsi leisti periodinę spaudą, o tam reikėjo visiems lietuviams bendros rašytinės kalbos. Prie lietuvių kalbos norminimo daugiausiai prisidėjo kalbininkas Jonas Jablonskis, taip pat kilęs iš Suvalkijos. Bendrine kalba buvo leidžiama to meto lietuvių spauda, bene žinomiausi laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“. Tiesa, dėl Rusijos draudimo vartoti lietuvių kalbą lotyniškais rašmenimis, spauda buvo leidžiama Mažojoje Lietuvoje, o platinama Didžiojoje Lietuvoje ir užsienyje.
Taigi, nors rašomoji lietuvių kalba yra palyginti jauna (praėjo ne vienas šimtmetis, kol nusistovėjo jos rašyba ir raidynas), tačiau šnekamoji lietuvių kalba yra sena ir archajiška, sugebėjusi išlikti ištisus tūkstantmečius ir išgyventi įvairiais laikais vykdytą nutautinimo politiką. Priešingai nei senovėje, šiais laikais lietuviai visiškai ne sėslūs, o linkę migruoti – vien tik po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvą paliko milijonas gyventojų. Kai kurie grįžta ar grįš, bet didelė dalis liks užsienyje, jų vaikams ar vaikaičiams lietuvių kalba nebebus gimtoji. Todėl šiandien lygiai taip pat, kaip ir prieš penkiasdešimt, šimtą ar kelis šimtus metų, gyvendami Lietuvoje ar užsienyje ir mokydamiesi užsienio kalbų turime neužmiršti savosios ir ją branginti.
Dainius Sabaliauskas
Lietuvos vertimų biurų asociacijos pirmininkas
UAB „Eurotradus“ vadovas
