Į nuo Vilniaus apie 700 kilometrų nutolusias kopas važiavome pro Lebos miestelį, kuriame ir pastatėme automobilį. Vienos dienos bilietas suaugusiam asmeniui į Slovinų nacionalinį parką – vos keturi zlotai (95 ct), o studentams perpus pigiau – du zlotai (47 ct).
Nuo stovėjimo aikštelės iki galutinio, tolimiausio turistams leidžiamo pasiekti taško – Wydma lacka - yra penki su puse kilometro einant miško takeliu. Ne visi turistai pasiryžta eiti tokį kelią pėsčiomis, todėl šalia bilietų kasos stovi kioskeliai, kuriuose galima įsigyti, pavyzdžiui, elektrinio autobuso bilietą. Jie kursuoja kas keletą minučių ir turistus veža tiek pirmyn, tiek atgal. Vieno bilieto kaina žmogui – penkiolika zlotų (3,5 eur).
Taip pat visai dienai galima išsinuomoti dviratį. Nuomos kaina asmeniui – keturiasdešimt zlotų (nesiekia 10 eur). Tačiau mes nusprendėme pasivaikščioti ir eiti pėsčiomis.
Kol pro šoną zujo dviračiai ir elektriniai autobusiukai su turistais, mes keliavome pėsti daugiau nei valandą. Ėjome bene vieni, prasilenkdavome nebent su atgal grįžtančiais ir pavargusiais veidais pasidabinusiais turistais. Pažvelgę į dešinę kartais pro medžius matydavome Baltijos jūrą, o pasukę galvą į kairę – Lebos ežerą.
Pasiekus pirmąjį smėlį, prasivėrė įspūdį palikęs vaizdas – aplink visur buvo tik šviesus smėlis, kopos ir mėlynas dangus. Slovinų nacionalinis parkas užima daugiau nei 186 kvadratinių kilometrų plotą, didelę jo dalį sudaro vėjo pustomos kopos, kurių aukštis vidutiniškai siekia 30 metrų. Aukščiausia vieta – Rokvolas – siekia 115 metrų. Tuo tarpu Lietuvoje aukščiausia Kuršių Nerijoje esanti Vecekrugo kopa. Jos aukštis – 67,2 m.
Vaikščioti po kopas turistams leidžiama tik aptvertoje teritorijoje, tačiau ne visi paiso nurodymų.
Kelią atgal iki automobilio taip pat pasirinkome įveikti kojomis. Tačiau atgal ėjome ne tuo pačiu keliu, o pajūriu. Nors atstumas buvo didesnis – beveik septyni kilometrai – jūros bangos ir laukiniai paplūdimiai žavėjo, todėl ir eiti pajūriu atrodė lengviau.
