Kriokliai yra vieni nuostabiausių gamtos kūrinių. Net jei krioklys ir visai nedidukas – jis vis tiek traukia akį.
Tačiau ir žmogus yra sukūręs labai įdomių ir nuostabą keliančių dirbtinių krioklių. Čia apžvelgsime keletą pačių įspūdingiausių gamtos ir žmonių sukurtų krioklių.
Kas yra laikoma kriokliu ir kaip jie susiformuoja?
Trumpai tariant, krioklys yra upės ruožas, kuriame vanduo krenta didesniu negu 45 % nuolydžiu. Dažniausiai skirtas apibūdinti natūraliam objektui, bet kriokliai gali būti ir dirbtiniai – žmogaus sukurti.
Dažnai krioklį sudaro kaskados, t. y. krentančio vandens ruožus skiria mažiau nuolaidūs tarpai. Todėl, apibūdinant krioklį, gali būti nurodomas visas krioklio aukštis (atstumas tarp upės vandens lygio virš krioklio ir žemiau jo) ir ištisinio kritimo aukštis.
Pavyzdžiui, aukščiausio Žemėje krioklio aukštis 979 m., iš kurių nenutrūkstamas srautas – 807 m.
Kaip susidaro kriokliai?
Natūralūs kriokliai susidaro ten, kur upės vanduo krinta nuo erozijai atsparesnių uolienų į upės ruožą, tekantį per erozijai mažiau atsparias uolienas.
Kadangi didesnių upių vandens srauto kinetinė energija yra labai didelė, kriokliai yra daugiau ar mažiau intensyviai ardomi ir „juda“ prieš srovę.
Pavyzdžiui, Niagaros krioklys iki hidrotechninių darbų pradžios Niagaros upėje „judėjo“ prieš srovę 60–300 cm per metus.
Įspūdingas ir akivaizdus tokios vandens sukeliamos erozijos pavyzdys – Viktorijos krioklys, suformavęs zigzaginių tarpeklių virtinę.
Tam tikromis sąlygomis gali susidaryti trumpalaikiai kriokliai, tarkime, kalnų ledynų kriokliai, kurie greitai graužia ledą, sparčiai didindami debitą, ir trumpaamžis patvenktinis ežeras išsenka arba nuslūgsta tiek, kad krioklio nebelieka.
Įspūdingi ledynų kriokliai trumpam susiformuodavo ir Lietuvos teritorijoje, išmušdami gilias nedidelio perimetro daubas (kaip Velnio duobė), kuriuose susiformuodavo ežerai (Malkėstaitis Molėtų rajone).
Mažiau raižytose vietovėse tekanti upė ties krioklio viršumi dažnai išplatėja, skaidydamasi į atšakas. Upės vagoje ties krioklio apačia krintantis vanduo paprastai išmuša duobę ir tada nedideliu atstumu nuo krioklio papėdės susiformuoja paviršinė srovė, tekanti krioklio kryptimi.
Tais atvejais, kai ties krioklio apačia glūdi minkštesnės uolienos, negu tos, kuriomis srūva upės vagos aukštesnioji dalis, krioklys išgraužia ertmę, atskirtą krioklio vandens „užuolaidos“.
Žinomiausi gamtos sukurti kriokliai
Anchelio krioklys (Pietų Amerika) – aukščiausias planetoje, 979 metrų
Anchelio krioklys – Venesuelos pietryčiuose, Bolivaro valstijoje, Kanaimos nacionaliniame parke, krintantis aukščiausias pasaulyje krioklys – 979 m, iš kurių nenutrūkstamas srautas – 807 m.
Krioklys krinta nuo aukšto stalakalnio (tepui), vadinamo Aujantepui. Krioklys yra Kerepo upėje (Čuruno intakas, Orinoko baseinas).
Vietiniai indėnai šį krioklį vadina Kerekupai-merú. Pirmasis tyrinėtojas, jį išvydęs 1910 m., buvo Ernesto Sánchez La Cruz, bet informacija apie tai nebuvo plačiau paskleista.
1933 m. jį pamatė amerikiečių lakūnas iš Misūrio, buvęs Lindbergo skraidančio cirko (Lindbergh’s Flying Circus) pilotas, Jimmy Crawford Angel (mirė 1956 m.), šiose teritorijose ieškojęs naudingųjų iškasenų.
Po trejų metų, 1936 m., jam pavyko nutūpti šalia krioklio viršūnės, bet lėktuvas (Flamingo monoplanas „El Rio Caroni") užklimpo ir išbuvo ten 33 metus, kol buvo nukeltas sraigtasparniu ir dabar saugomas muziejuje Bolivaro mieste (ant kalno pastatyta lėktuvo kopija), o J.Angel su trimis bendrakeleiviais (vienas iš jų buvo jo žmona Mary) per 11 dienų sugebėjo nusileisti nuo plokštikalnio.
Viena iš ekstremalaus turizmo atrakcijų – šokti su parašiutu nuo uolos iškyšulio šalia krioklio viršūnės ir išskleisti parašiutą kiek galima žemiau.
Nors Anchelio krioklys yra labai nuošalioje vietovėje ir iki jo reikia skristi užsakomaisiais reisais, jį nuolatos lanko turistai. Viena iš ekstremalaus turizmo atrakcijų – šokti su parašiutu nuo uolos iškyšulio šalia krioklio viršūnės ir išskleisti parašiutą kiek galima žemiau.
Pirmasis šaltiniuose užfiksuotas žmogus, pasiekęs upę, kuri krisdama sudaro krioklį, buvo latvis Aleksandrs Laime, (vietiniams indėnams pemonams – Alejandro Laime).
Upei, kurią maitina krioklys, jis davė Gaujos vardą, pagal Latvijoje tekančią upę Gaują, nors pemonai ir toliau upę vadina Kerepo vardu.
1955 m. jis pirmasis užkopė į Aujantepui ir atrado ten jau 18 metų įklimpusį J. Angelo lėktuvą. A. Laimės vardu pavadinta viena stalkalnio apžvalgos aikštelė.
Tugelos krioklys (Afrika) – antrasis pagal aukštį Žemėje, 947 m, ištisinis kritimas 411 metrų
Tugelos krioklys (angl. Tugela Falls) – krioklys Pietų Afrikos Respublikoje, Drakeno kalnuose; aukščiausias Afrikoje ir antras pagal aukštį pasaulyje.
Krioklį sudaro penki laisvo kritimo šuoliai, kurių bendras ilgis 947 m. Krioklys yra Kvazulu-Natalio provincijos vakaruose, susidaręs Tugelos upės ištakoms krentant nuo Montosurso masyvo skardžio. Įeina į Rojal Natalio nacionalinį parką.
Krioklio vandeningumas svyruoja priklausomai nuo metų laiko; vidutinis debitas 1 m³/s.
Ramnefjelsfoseno krioklys – 818 m (kai kurių šaltinių duomenimis – 808 m), kaskadinis, ištisinis kritimas 800 m. Aukščiausias Europos žemyno krioklys
Ramnefjelsfosenas (norv. Ramnefjellsfossen) - krioklys pietvakarių Norvegijoje, Sognės ir Fjurdanės apskrityje, Striuno savivaldybėje, 10 km į pietryčius nuo Loeno kaimo.
Jis krenta nuo Ramnefjeleto kalno į Lovatno ežerą. Maitinamas Jostedalio ledyno atšakos – Ramnefjelio ledyno.
Ramnefjelsfoseno bendras aukštis yra 818 m. Krioklį sudaro 3 kaskados, iš kurių didžiausia siekia apie 600 m.
Ramnefjelsfoseno krioklys įvardijamas kaip vienas aukščiausių pasaulio krioklių, tačiau pačioje Norvegijoje už jį yra aukštesnis Vinufoseno krioklys.
Goktos krioklys – (Peru), 771 m. Antrasis pagal aukštį Pietų Amerikos krioklys
Goktos krioklys (isp. Catarata Gocta) – krioklys, esantis šiaurės Peru, Amazonės departamente, Bongaros provincijoje, šalia Kokačimbos ir San Pablo gyvenviečių. 20 km į šiaurę nuo Čačapojo.
2006 m. nustatytas krioklio aukštis – 771 m. Tai ketvirtas pagal aukštį planetos krioklys, nusileidžiantis tik Anchelio (Venesuela), Tugelos (PAR) ir Ramnefjellsfosseno (Norvegija) kriokliams.
Tačiau duomenys yra diskutuotini, kadangi kiti šaltiniai nurodo, kad Gokta – tik 14-a pagal aukštį.
Krentančio vandens debitas labai svyruoja, priklausomai nuo kritulių nedideliame, uolėtame krioklį maitinančiame rajone, kuris yra 2 500–3 000 m aukštyje. Krioklys pavadintas pagal šalia esantį kaimą.
Su kriokliu susiję daugybė mitų, jo bijota, dėl to slėptas net jo egzistavimas, nes mitus vietiniai gyventojai vertino labai rimtai. Dėl to Goktos ilgai nebuvo jokiuose žemėlapiuose.
Vienas iš mitų yra apie sireną, kuri, esą, gyvenanti krioklio apačioje. Ji yra upės žuvų motina ir aukso lobio saugotoja. Kam brangi gyvybė, pasak vietinių, prie jos nesiartina.
Josemičio krioklys, 739 m – aukščiausias Šiaurės Amerikoje
Josemičio krioklys yra JAV, Kalifornijoje. Josemičio krioklys yra Josemičio nacionaliniame parke.
Jame yra aukščiausia pasaulyje nesugriuvusi Kapitono uola ir Josemičio kriokliai, kurie krinta per 3 uolas iš 739 m aukščio.
Gavarni krioklys (Prancūzija), 422 m. Aukščiausias Europos Sąjungos krioklys
Gavarni krioklys (pranc. Cascade de Gavarnie) – pakopinis krioklys pietų Prancūzijoje, Pirėnų kalnuose, Aukštutinių Pirėnų departamente, prie Gavarni miestelio.
Tai vaizdingas, natūralus ir aukščiausias krioklys Prancūzijoje (aukštis − 422 m).
Gavarni krioklys įeina į Pirėnų nacionalinio parko sudėtį. Krioklys buvo išskobtas ledyno Pirėnų uolose. Jo pagrindas netvarkingai padengtas morenomis, o slėnio dugne, pro kurį kelią prasigraužė upė, išsibarstę dideli rieduliai ir uolų nuolaužos, kai kurios namo dydžio; ledynui atsitraukus, jos liko sausos gulėti aukščiau.
Aplink krioklį stūkso vienuolika uolų viršūnių, kurios siekia 3 000 m aukštį ir sudaro smailią keterą, skiriančią Prancūziją ir Ispaniją.
Anksčiau Gavarni būdavo vieno iš piligrimų maršrutų kelyje, vedančio iš Prancūzijos į Santjago de Kompostelą. Slėnyje ir aplink jį yra keletas gerų pėsčiųjų takų, nuo kurių atsiveria vaizdingi reginiai ir kartais galima pamatyti laukinių gyvūnų, pvz., gemzių, švilpikų, kilnųjį erelį, barzdotąjį ir palšąjį grifus, širšvanagį, alpinį erškėtžvirblį, vandeninį ir uolinį kalviukus, alpinę kuosą ir varną.
Upės slėnyje galima pamatyti vandeninį strazdą ir liputį, išgirsti mažąją pelėdą ir juodąjį genį. Taip pat vasarą čia skraido pulkai spalvingų plaštakių.
Viktorijos krioklys (Afrika). Vienas iš plačiausių ir vandeningiausių didžiųjų planetos krioklių
Viktorija (angl. Victoria Falls) arba Mosioatunija (tng. Mosi-oa-Tunya) – krioklys pietų Afrikoje, ant Zambezės upės, krentantis iš 108,3 m aukščio ir esantis 1,6 km pločio.
Jis yra pasienyje tarp Zambijos ir Zimbabvės valstybių. Krioklyje gausu salelių, kurios dalija jį į daug mažų krioklių. Tirštas rūkas ir garsus šniokštimas yra girdimas maždaug 40 km spinduliu.
Pirmasis europietis, aptikęs krioklį (1855 m.), buvo Deividas Livingstonas, anglų keliautojas, kuris jį pavadino tuometinės Anglijos karalienės Viktorijos garbei.
Krioklys įeina į dviejų nacionalinių parkų teritoriją ir pritraukia daug turistų. Šie parkai įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Dabar apie krioklių susidarymo procesą žinoma daugiau negu Livingstono laikais. Centrinis Zambijos plokščiakalnis – tai didžiulis 300 m storio klodas bazaltinės lavos, vulkano išlietos prieš 200 mln. metų, daug anksčiau prieš susiformuojant Zambezei.
Išsilydžiusioms uolienoms auštant, jos kietėjo ir skeldėjo, susidarė įtrūkių tinklas. Šiuos įtrūkius užpildė minkštesnės medžiagos sudarydamos daugmaž lygų sluoksnį.
Tačiau maždaug prieš pusę milijono metų, kai plokščiakalniu pradėjo tekėti Zambezė, ji susidūrė su vienu iš tų įtrūkių. Vanduo ėmė plauti minkštą užpildą grauždama griovį. Upė tvindė jį griausmingai plakdamasi ir keldama purslų debesis, kol pradėjo veržtis per žemesnįjį plyšio kraštą ir toliau – į siaurą tarpeklį. Taip atsirado pirmas krioklys. Tačiau procesas tuo nesibaigė.
Nepaliaujama tėkmė per vandenkričio briauną silpniausioje vietoje pradėjo griauti uolos kraštą. Triukšmingi vandens srautai vis labiau graužė sprūdį ardydami upės dugną prieš srovę – taip formuodami naują siaurą tarpeklį, nusidriekiantį įžambiai pirminiam tarpekliui.
Taip nuožulniai besitraukdama upė rado kitą įtrūkį iš rytų į vakarus ir išplovė minkštą jo užpildą. Per įtrūkių tinklą braudamasi prieš srovę, upė sukūrė zigzaginių tarpeklių virtinę, išsidėsčiusią pasroviui nuo krioklių.
Šiandien pasroviui galima pamatyti septynis tokius tarpeklius: kiekvienas jų yra jau išnykusio vandenkričio pėdsakas.
Šalia krioklio pastatyta Livingstono statula, o ties Verdančiu katilu tarpeklis perdengtas tiltu, kuris 1905 m. pastatytas geležinkeliui, nutiestam iš Bulavajo.
1938 m. žemupio link buvo pastatyta elektrinė, o vėliau, 1969 m., – Peilio ašmenų pėsčiųjų tiltas. Jis jungia pagrindinį žemyną su stulbinančiu kyšuliu, suteikdamas turistams galimybę gėrėtis nuostabiais reginiais.
Sausasis laikotarpis, trunkantis nuo rugpjūčio iki gruodžio, leidžia stebėti klasikinę Viktorijos krioklio panoramą nuo kranto iki kranto, tačiau vandens lygis tuomet gali būti labai žemas.
Potvynių sezonas (kovą – gegužę) – tai tikros dramos metas. Tada Zambezė pritvinksta siautėjančių vandenų ir pasiekia nežabotos galios tūrį, 15 kartų didesnį nei sausuoju laikotarpiu.
Bojomos krioklys (Afrika), 60 m – vandeningiausias tarp didžiųjų pasaulio krioklių (17 000 m³/s.)
Bojomos krioklys (pranc. Chutes Boyoma), seniau – Stenlio krioklys (Chutes Stanley) yra septynių kataraktų/slenksčių grupės Lualabos upės vingyje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, tarp Ubundu ir Kisanganio uostų.
Bendras aukštis 61 m. Kataraktos išsidriekusios 10 km ruože. Vidutinis debitas 17 000 m³/s. Tai pats vandeningiausias ir antras pagal plotį (po Viktorijos) krioklys pasaulyje.
Už Bojomos krioklio Lualaba jau vadinama Kongu. Šalia krioklio driekiasi Ubundu-Kisanganio geležinkelis.
Niagaros krioklys, 51 m. Vandeningiausias Šiaurės Amerikos krioklys (~2 832 m³/s)
Niagaros krioklys (pranc. les Chutes du Niagara, angl. Niagara Falls) – krioklys JAV (Niujorko valst.) ir Kanadoje (Ontarijo prov.), ant Niagaros upės, tekančios tarp Erio ir Ontario ežerų.
Ožio sala krioklį dalina į dvi dalis: Kanados krioklį, per kurį prateka 95 % vandens kiekio (plotis ~800 m, aukštis 48 m) ir Amerikos krioklį (plotis ~300 m, aukštis 51 m). Taip pat išskiriamas nedidelis Bridal Veil krioklys (plotis 17 m, aukštis 24 m).
Per minutę kriokliu nuteka iki 168 tūkst. m³ vandens. Tai pats vandeningiausias Šiaurės Amerikos krioklys.
Krioklys naudojamas hidroenergetinėms reikmėms. Krioklys palaipsniui traukiasi prieš srovę. Niagaros krioklys – vienas svarbiausių Šiaurės Amerikos turistinių objektų.
Igvasu (Pietų Amerika), 72 m. Labai platus (2,7 km) ir vandeningas krioklys
Igvasu krioklys (isp. Cataratas del Iguazú; portug. Cataratas do Iguaçu) yra Paranos intake Igvasu upėje (26 km nuo žiočių), Argentinos (Misioneso prov.) 80 % ir Brazilijos (Paranos valst.) pasienyje 20 %. Priklauso Igvasu nacionalinam parkui. Pavadinimas Y guasu gvaranių kalba reiškia „didysis vanduo“.
Krioklys sudarytas iš 275 protakų, kurių aukštis siekia iki 72 m. Visos krioklių sistemos ilgis 2,7 km. Tarp atšakų – daugybė salų.
Ypač įspūdinga krioklio dalis yra vadinamoji „Velnio gerklė“ (isp. Garganta del Diablo) – U formos 150 m pločio ir 700 m ilgio klifas, kurio kraštais krenta milžiniška vandens srovė.
Igvasu krioklys pirmą kartą aplankytas europiečių XVI a. Krioklio atradėju laikomas ispanų konkistadoras Alvar Núñez Cabeza de Vaca, 1542 m. keliavęs iš Santa Katarinos salos į Asunsjoną. Kriokliui buvo suteiktas Šv. Marijos vardas (isp. Salto de Santa María).
Krioklys ir nacionaliniai parkai (tiek Brazilijos, tiek Argentinos) yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (1984 m. Argentinos dalis, 1986 m. – Brazilijos).
Igvasu krioklys itin lankomas turistų. Jis pasiekiamas iš Puerto Igvasu Argentinoje, Foz do Iguasu Brazilijoje ir Siudad del Estės Paragvajuje. Krioklys laikomas vienu iš įspūdingiausių gamtos darinių.
Džogo krioklys (Azija, Indija), 253 m. Antrasis pagal aukštį Azijoje
Džogo krioklys (hindi जोग जल प्रपात = Jog jal prapāti, kan. ಜೋಗ = Jōga) arba Gersopos krioklys (kan. ಗೇರುಸೊಪ್ = Gērusop) – krioklys Indijoje, Karnatakoje, Vakarų Ghatų kalnų pietinėje dalyje, ant Šaravatės upės.
Džogo krioklį sudaro keturių pakopų sistema, kurios bendras aukštis – 253 metrai. Džogo krioklys patenka į pačių aukščiausių pasaulyje krioklių sąrašo dvidešimtuką. Prie krioklio pastatytos dvi hidroelektrinės.
Azijoje yra ir iš aukščiau krintančių krioklių, tačiau Džogo krioklio srovė per visą aukštį yra nenutraukiama uolų ar kitų kliūčių. Įspūdingiausiai Džogo krioklys atrodo musonų laikotarpiu. Krioklio pavadinimas kanadų kalba tiesiog reiškia „krioklys“.
5 didžiausi ir įspūdingiausi žmogaus sukurti kriokliai pasaulyje
Nors šie kriokliai ir neprilygsta gamtos kūriniams, bet kai kurie žmogaus kūriniai tikrai atima žadą.
Žinoma, šis sąrašas toli gražu nėra baigtinis ir čia pateikiame tik pačius įdomiausius dirbtinius krioklius, kurių pasaulyje yra visa galybė.
1. Stebinantis Kinijos dangoraižio krioklys
Kinijoje, Guijango mieste, yra vienas įspūdingiausių dirbtinių krioklių. Ir jis yra įrengtas ne kur kitur, o pačiame dangoraižyje.
108 metrų aukščio krioklys papildo dangoraižio fasadą ir kai tik šis krioklys buvo paleistas, net vietiniai gyventojai pagalvojo, kad dangoraižyje įvyko avarija ir trūko vandenį tiekiantys vamzdžiai.
Taip tikrai nenutiko ir šis krioklys yra pilnai kontroliuojamas. Tiesa, šis malonumas kainuoja gana nemažai – viena valanda tokio grožio kainuoja 118 JAV dolerių.
2. „Cascata delle Marmore“ krioklys Italijoje
„Cascata delle Marmore“ yra senovinis dirbtinis krioklys, kurio bendras aukštis yra 165 metrai ir tai, pasak Amusingplanet.com, „Cascata delle Marmore“ padaro pačiu aukščiausiu žmogaus sukurtu kriokliu pasaulyje.
Šį krioklį suformavo dar senovės romėnai, maždaug 271 m. prieš mūsų erą. Romos konsulas Manius Curius Dentatusas liepė nutiesti kanalą, nukreipiantį aplink miestą besikaupiantį vandenį į Marmore uolą. Taip buvo siekiama atsikratyti perteklinio vandens, kadangi miestas buvo statomas ant šlapžemių.
Krioklį sudaro trys atskiri skyriai (kaskados), kurių aukščiausias yra viršutinis – maždaug 83 metrų. Šis įspūdingas krioklys yra Italijoje, Umbrijos regione, vos už 8 km nuo Ternio miesto.
3. Viktoriaparko krioklys Berlyne, Vokietijoje
Viktoriaparkas – miesto parkas Berlyne, Vokietijoje, duris pirmą kartą atvėrė dar 1894-aisiais. Ir viena iš jo įspūdingiausių detalių yra žmogaus sukurtas krioklys.
Šį krioklį suprojektavo Hermannas Mächtigas ir jį tokiam kūriniui įkvėpė natūralūs Vokietijos kriokliai.
Viktoriaparko krioklys pradėjo darbuotis 1893-aisiais ir veikė iki tol, kol pats parkas ir krioklys buvo smarkiai apgadinti per sąjungininkų bombardavimus, kurie vyko per Antrąjį pasaulinį karą.
Dabar parkas ir Viktoriaparko krioklys yra pilnai atkurti ir žmonės vėl gali smagiai leisti laiką prie šio puikaus kūrinio.
4. Jurongo paukščių parko krioklys, Singapūre
Singapūre yra vienas įdomiausių parkų, su labai didele egzotinių paukščių kolekcija ir vienu didžiausiu dirbtiniu kriokliu.
Jis yra 35 metrų aukščio ir labai stipriai pagyvina aplinką bei tuo pačiu tampa gėlo vandens šaltiniu čia gyvenantiems paukščiams.
Dirbtiniuose bokštuose – nuo kurių ir teka vanduo – yra įsikūrusios kai kurios egzotinių paukščių rūšys ir tarp bokštų ištiestas pakabinamas tiltas leidžia parko lankytojams mėgautis nuostabiais vaizdais ir iš arčiau apžiūrėti baikštesnius paukščius.
5. Canonteigno krioklys Anglijoje
Jis yra 70 metrų aukščio krioklys, žmogaus sukurtas dar 1890 metais.
Virš uolos buvo nukreiptas upelis ir taip atsirado Canonteigno krioklys, kuris oficialiai laikomas aukščiausiu kriokliu Anglijoje ir vienu aukščiausių žmogaus sukurtų krioklių pasaulyje.
Šis krioklys yra Teigno slėnyje, Dartmondo nacionaliniame parke. Visai netoli Chudleigho, Pietų Devone, Anglijoje.
Nors žmogaus sukurti kriokliai ir neprilygsta gamtos kūriniams, jų galiai ir didybei, bet ir žmonių rankomis sukurti kriokliai kelia susižavėjimą ir į juos pasižiūrėti nuolat keliauja smalsuolių būriai.
Galbūt metas į vertų aplankyti objektų sąrašą įtraukti ir vieną kitą šiame straipsnyje paminėtą krioklį. Juolab, kad dalis jų yra visai netoli mūsų.
Aštuntasis tarpeklis – dabartinio Viktorijos krioklio, tačiau ir šis pamažėl irsta. Erozija šių tarpeklių kelyje vyksta apie 1,6 km per 10 000 metų tempu. Galimas daiktas, kad devintoji besitraukiančio krioklio vieta bus vakariniame krašte esantis Velnio slenkstis.
