Gentys ir jų laikui nepavaldžios tradicijos
Ypatingas įspūdis liks apsilankius šalies pietuose, kur iki šiol gyvena daugybė ne itin daug kontaktų su civilizacija turinčių genčių. Visos gentys yra skirtingos ir savitos, turinčios savo kalbą, tautinius kostiumus, papročius, gyvenimo būdą ir pasaulio suvokimą. Jose iki šiol išliko įdomios kūno puošimo tradicijos – ornamentai kuriami iš randų arba apatinė lūpa praveriama ir plečiama tol, kol į ją telpa maža molinė lėkštelė, turinti apsaugoti nuo piktų dvasių.
Tačiau egzotiški šalies pietūs gali būti pavojingi atvykstantiems turistams. Ten nerekomenduojama vykti be vietinio palydovo (kuris neretai būna apsiginklavęs kalašnikovu).
Tai nėra tuščias atsargumas, nes dalis genčių, ypatingai esančios netoli Sudano sienos, savo turimus gamtinius išteklius, raganosių ragus bei panašias egzotiškas vertybes keičia į ginklus.
Kai kuriose gentyse ginklus turi beveik visi, nuo vaiko iki senelio. Šalyje kur tuščias plastikinis mineralinio butelis atrodo didelė vertybė, užsieniečiai turistai atrodo kaip vaikščiojančios lobių skrynios, todėl reikia neužmiršti atsargumo.
Viena iš karingiausių genčių – mursiai. Jie gyvena jie Mago nacionalinio parko teritorijoje. Gentyje dabar yra apie 7500 žmonių, lengvai atskiriamų dėl savo išvaizdos. Išskirtinis mursių bruožas – lėkštelės moters lūpose.
Paauglystės metu merginoms yra įpjaunama apatinė lūpa, kuri paskui yra tempiama vis didesnėmis molinėmis ar medinėmis lėkštelėmis. Lėkštes jos nešioja tik pasipuošimui, o kasdien lūpa tiesiog kabo. Beje, moterys dar ir apatinius 4 dantis išsirauna, kad tas lėkšteles būtų patogiau įsidėti...
Ne visos mursės dabar jau pjaunasi lūpas – tradicijos pamažu kinta. Dar vienas būdas „puošti“ savo kūnus populiarus tarp mursių – randai. Jie padaromi peiliu ar kriaukle įpjovus ir į žaizdą įtrynus pelenų ar smėlio.
Atvykus į mursių kaimą vyksta įdomus spektaklis. Visi apipuola keliautojus ir tampo už skvernų, kad juos nufotografuotų. Už vieno asmens foto reikia susimokėti 5 birr (~ 0,2 Eur), bet visa ta tampymo norint, kad fotografuotų jį/ją, o ne kitą, procedūra gana drastiška.
Jautiesi lyg ne tu pirktum nuotraukas, bet tave perka... Mokėti už vaikų nuotraukas reikia mažiau. Viena net sugebėjo paprašyti pinigų už vaiką savo pilve.
Pamenu, viena keliautoja kreipėsi į mane pagalbos, kad apginčiau nuo viso to srauto, mat ji net fotoaparato neturėjo. Paprašiau mus atlydėjusio vietinio saugotojo, bet po dešimties minučių ji vėl grįžo pas mane. Saugotojas visą tą laiką pasakojo kaip jam mokslui trūksta pinigų ir spaudė jį paremti. Mano gelbėjimo planas vos nevirto nuo vilko ant meškos.
Pagrindinis mursių maistas – putra iš akmenimis sutrintų grūdų. Dar jie geria pieną su karvės ar jaučio krauju. Viena pagrindinių pramogų mursiams yra muštynės su lazdomis. Viskas baigiasi gana žiauriai, tad tokie renginiai yra draudžiami. Užtat šautuvų čia netrūksta. Pagrindinis patarimas važiuojant į šią gentį – vykti ryte, mat po pietų jie jau dažnai būna persiragavę vietinio alkoholio ir darosi agresyvūs.
Visai kitoks įspūdis susidaro apsilankius Hamerių gentyje. Visi išsirikiuoja, ramūs, nekimba. Mums – šokas po mursių aktyvumo. Hamerių moterys ištekėjusios nešioja „grandinėles“ ant kaklo. Jei žmona, numeris vienas – nešioja 3, vienas iš jų su bumbulu. Antroji, trečioji ir ketvirtoji žmona teturi du mažesnius „antkaklius“.
Visus hamerius atskirsite iš moliu išteptų plaukų. Viena iš įdomiausių hamerių tradicijų – šokimas per jaučius (angl. bull jumping). Tai vaikino tapimo tikru vyru ceremonija. Jos pradžia – kai giminės moterys renkasi, svaiginasi, šoka...
Antroji iš ceremonijos dalių labiausiai šokiruojanti – moterų plakimas. Plakti gali tik šventės herojaus draugai, aš juos pavadinau pabroliais, nors herojus – dar ne jaunikis. Vietiniai pabrolius vadina maza. O herojaus giminės moterys – tiek ištekėjusios, tiek netekėjusios – eina prie pabrolių su vytelėmis ir prašo jas plakti. Jei plakimas nestiprus, prašoma dar. Plakimas parodo, kad netekėjusi mergina bus puiki žmona, iškęs gimdymą. Ištekėjusios giminės moterys tuo parodo savo pasišventimą ir stiprybę.
Vaizdas, aišku, itin šokiruojantis. Ypač, kai moterys reikalauja jas plakti vėl ir vėl...
Verkia, ne dėl skausmo, o dėl to, kad per mažai... Apie šios tradicijos kilmę antropologai neturi vieningos nuomonės: viena iš versijų galėtų būti tai, kad apipjaustomos moterys per skausmą patiria seksualinį pasitenkinimą.
Na, bet grįžkime prie šventės kaltininko. Pagaliau trečiojoje dalyje ateina eilė ir jam. Mano matytoje ceremonijoje jaunuoliui buvo apie 22 metus (tikslaus amžiaus jie nežino), jis turėjo peršokti per eilę sustatytų jaučių, kad jau galėtų kurti šeimą, turėti bandą galvijų ir susilaukti vaikų.
Pirmiausiai herojų palaimina kaimo vyresnieji. Tuo metu draugai sustato jaučius. Keletas jų pabėga, taip pat ir į stebėtojų pusę. Herojus tai daro nuogas! Perbėgti reikia 4 kartus. Jei nepavyktų – po kelių mėnesių galėtų vėl bandyti.
Etiopietiškos Kalėdos Lalibeloje
Kalėdos – viena svarbiausių švenčių etiopams. Jei Etiopijoje lankysitės per šią šventę, nepraleiskite progos sudalyvauti ceremonijoje. Tą padarėme ir mes. Tiesa, jos švenčiamos sausį.
Dar prieš aušrą, kartu su iš visos šalies susirinkusiais baltai apsirengusiais piligrimais judame prie uoloje iškaltos bažnyčios Bet Maryam (šv. Marijos). Ankstyvas sausio 7-osios rytas – Etiopijos ortodoksų Kalėdos, čia vadinamos Ganna. Nenustebkite dėl tokios datos – etiopiečiai ne tik gyvena pagal senąjį Julijaus kalendorių (pas juos dabar 2008 metai – aut. past.), bet ir dienos laiką skaičiuoja nuo saulės patekėjimo, o ne nuo vidurnakčio.
Esame Lalibeloje, vietinių krikščionių vadinamoje Afrikos Jeruzale. Ir tai ne šiaip sau pasigyrimas – Lalibela tapo šventu miestu, sutraukiančiu piligrimus nuo 1187 metų, kai musulmonai užėmė Jeruzalę ir etiopiečiams teko ieškoti savų alternatyvų. Daugelis vietovardžių čia tokie pat, kaip ir Šventojoje žemėje, pavyzdžiui, per miestą teka Jordano upė. Krikščionybė Etiopiją pasiekė IV amžiuje, tačiau čia ji plėtojosi gana izoliuotoje aplinkoje, tad išliko archaiška.
Lalibeloje yra net 13 akmeninių bažnyčių, pradėtų kalti karaliaus Lalibelos laikais XII amžiuje. Priešingai, nei kitur pasaulyje, jos yra iškaltos žemyn į žemę. Legenda teigia, kad Lalibela susapnavo, jog Dievas liepė jam pastatyti bažnyčias, tiksliai nurodydamas, kur jos turi stovėti, kaip turi atrodyti ir kaip išdekoruoti vidų. Bažnyčių statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis triūsė meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Bene įspūdingiausia yra Šv. Georgo (Bete Giyorgis) bažnyčia.
Ji yra kryžiaus formos, iškirsta žemėje iš vientiso uolos gabalo. Netoliese esanti Bete Medhame Alem (Pasaulio išganytojo) bažnyčia yra laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje. Ji primena graikišką šventyklą, 33,5 metrų ilgio, 23,5 metrų pločio ir 11,5 metrų aukščio ir galbūt yra garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje buvo saugoma Pandoros skrynia, kopija. Šv. Marijos (Bete Maryam) – yra seniausia iš šių bažnyčių ir būtent čia vyksta pagrindinė Kalėdų ceremonija.
Lalibeloje gyvena apie 20 tūkst. žmonių, o Kalėdų metu čia atvyksta apie 50 tūkstančių piligrimų. Jie įsikuria stovyklose po atviru dangumi ir tik kunigams ar vienuoliams yra skiriami paprasti namukai. Kas telpa – susirenka naktį į bažnyčią. Petys prie peties visi meldžiasi ir prieš pat 7 val., su pirmais saulės spinduliais daugiau nei 100 kunigų su turbanais ir europiečiams neįprastomis kepurėmis, skirtingais apsiaustais bei puošniais skėčiais pradeda eiti uolos kraštu.
Kratydami sistras (delno dydžio muzikos instrumentas iš Senojo testamento laikų), giedodami ir linguodami kunigai įveda į keistą būseną visus, stebinčius ceremoniją. Minią išjudina būgnai ir ragų gausmas, o maldininkai prisideda savo giesmėmis. Ir taip apie dvi valandas. Visi susirinkusieji tampa ganomaisiais, o kunigai – piemenimis. Visi ramūs ir besišypsantys, tad net kai braunamės per minią, kad galėtume matyti procesiją iš arčiau – jokių piktų žvilgsnių ar replikų. Mes stovime prie pat šv. Marijos bažnyčios ant 8 metrų skardžio, bet jaučiamės saugūs. Atvykę čia jaučiamės šventės dalimi.
Tiesa, laikomės tikrai ne visų tradicijų. Etiopiečiai savo Kalėdų išvakarėse pasninkauja, o šventei būtinai pasipuošia baltai. Dauguma jų dėvi tradicinį drabužį, vadinamą shamma. Tai didelis medvilnės gabalas su ryškių spalvų juostomis galuose. Jis dėvimas kaip toga. Šiaurės Etiopijoje tikrai gali pasijusti lyg būtum patekęs į Kristaus gimimo metus – baltomis marškomis apsigobę vyrai ir moterys gena asiliukus, neša žabus ir ruošia maistą paprasčiausiomis sąlygomis. Tik tradiciniu būdu verdamos kavos kvapas galbūt sugrąžins mus iš šios laiko mašinos į dabartį.
15min kelionių rubrika „Pasaulis kišenėje“ kartu su egzotinių pažintinių kelionių organizatoriumi „Travel Planet“ pristato metų projektą – Kelionių kalendorius. Visus metus pasakosime jums apie šalis, regionus ar miestus, kuriuos geriausia aplankyti tuo metu. Šis pasakojimas – apie Etiopiją, į kurią keliauti geriausia būtent sausį. Pirmąją pasakojimo dalį galite rasti čia.
Netrukus kviesime susipažinti su šalimis, į kurias rekomenduojama vykti vasarį.
