Štai keletas dalykų, be kurių žiemos šventės Ispanijoje neįsivaizduojamos.
1. Prakartėlės – beveik kiekvienuose namuose
Artėjančių švenčių dvasią pajaučiau, kai praėjusių metų lapkritį konstravau savo pirmąją Belén.
Belén išvertus iš ispanų kalbos reiškia Betliejų, tačiau šiuo žodžiu ispanai taip pat apibūdina prakartėles. Miniatiūrines jų versijas galima rasti kiekvienuose namuose, biuruose, parduotuvių vitrinose ir panašiai.
Taigi visą mėnesį kartu su kultūros centro, kuriame savanoriavavau, vaikais plušome, nes norėjome laimėti gražiausios Belén konkursą. Nors pirmąją vietą pelnėme ne mes, tačiau buvo labai įdomu savo rankomis gaminti prakartėlę.
2. Kas sieja raudonus apatinius ir 12 vynuogių?
Ispanai tiki, kad tam, jog ateinantys metai būtų sėkmingi ir turtingi, Naujųjų metų išvakarėse reikia laikytis dviejų taisyklių – dėvėti raudonus apatinius ir vidurnaktį suvalgyti 12 vynuogių.
Las doce uvas de la suerte (liet. dvylika sėkmės vynuogių) tradicija prasidėjo nuo 1895-ųjų, tačiau įsitvirtino tik 1909 metais.
Tradicija iš pažiūros atrodo paprasta – Naujųjų metų naktį su kiekvienu laikrodžio dūžiu suvalgyti po vieną vynuogę.
Dvylika dūžių, todėl dvylika vynuogių. Kiekviena iš vynuogių valgoma už kiekvieną būsimų metų mėnesį. Tuos, kurie suvalgo visas vynuoges laiku, kitąmet lydės sėkmė.
Man šis ritualas nepasirodė toks paprastas, nes nusipirkau pernelyg didelių uogų. Taigi draugiškas patarimas – nepirkti didelių, o dar geriau – be sėklyčių.
Po vynuogių valgymo ceremonijos, šventė tęsiasi – švenčiama iki pat ryto. Pamiegoję ar tiesiai iš linksmybių, ispanai pirmą naujų metų rytą lekia užkrimsti churros con chocolate (spurgas primenančio skonio lazdelių su karštu šokoladu).
Tiesa, Ispanijoje yra vienas miestas, kurio gyventojai Naujuosius metus sutinka rugpjūčio mėnesį. Ir taip jau daugiau kaip 20 metų.
Viskas prasidėjo 1994 metais, kai mažame Andalūzijos miestuke Berchules, turinčiame 800 gyventojų, dingo elektra. Tąkart šventė buvo nukelta į rugpjūtį. Tradicija prigijo ir vasaros pabaigoje Naujieji metai pasitinkami iki šiol.
3. Kas neša dovanas?
Apalpador, Olentzero, Tió de Nadal, Reyes Magos, Papá Noel. Visi šie veikėjai, priklausomai nuo regiono, atsakingi už dovanas vaikams.
Ispanijos šiaurės vakaruose esančiame Galisijos regione „gyvena“ mitinė būtybė − angliakasys Apalpador. Jis lyg Kalėdų Senelis vaikus aplanko Kūčių naktį arba per Naujuosius metus.
Tėvai vaikams pasakoja, jog Apalpadorpalies jų pilvukus, tikrindamas, ar jie pakankamai valgė per visus metus. Jei taip, tuomet jis paliks daug kaštainių (isp. castañas) ir smulkių dovanėlių.
Taip pat šiaurėje, baskų regione, ateina kitas veikėjas − Olentzero. Sakoma, kad jis yra angliakasys, gyvenantis kalnuose. Vieną kartą per metus jis nusileidžia žemyn ir geriems vaikams palieka dovanų, o tiems, kurie buvo blogi, palieka anglių.
Katalonijoje už dovanas atsakingas Tió de Nadal. Tai – besišypsantis veikėjas, pagamintas iš malkos. Gruodžio 8 dieną jis atkeliauja į namus, kur visos šeimos pamaitinamas riešutais ir džiovintais vaisiais, o nakčiai apklojamas antklode.
Kūčių dieną vaikai, dainuodami specialią dainelę, lazda „apkulia“ malką. Iškart po to, atidengę antklodę, randa dovanas.
Iš sausio 5-osios į sausio 6-ąją apsilanko Trys karaliai, arba Reyes Magos, kurie palieka dovanas batuose. Vakare prieš ateinant karaliams, vaikai palieka stiklinę pieno ir vandens.
Atsiradus Kalėdų Seneliui, ispanų vaikai dovanų gauna du kartus – nuo Papa Noel ir nuo Trijų Karalių.
Mūsiškiai Trys Karaliai Ispanijoje švenčiami kiekviename mieste organizuojant įvairius paradus, kurių metu būna mėtomi saldainiai, todėl vaikai šių eisenų nekantriai laukia.
Na, o Papá Noel nėra tradicinis dovanų nešėjas. Jis atsirado gana neseniai. Pagrindinį vaidmenį visuomet atlikdavo Reyes Magos.
Taigi atsiradus Kalėdų Seneliui, vaikai dovanų gauna du kartus – nuo Kalėdų Senelio ir nuo Trijų Karalių. Ir dėl to tikrai nepyksta.
4. Kūčių vaišės – su šeima
Kaip ir Lietuvoje, taip ir Ispanijoje, švęsti Kūčių (isp. Nochebuena) susirenka visa šeima. Vakarienė pradedama nuo užkandžių (isp. entrantes) – regionui būdingų sūrių ir kumpių, iš kurių populiariausi − jamón serrano arba jamón iberico.
Pagrindiniam patiekalui – plato principal – dažnai pasirenkama ėriena, jūros gėrybes (karališkos krevėtės, krabai, vėžiai) ar įvairiai paruošta menkė (isp. bacalao), pavyzdžiui, pomidorų padaže, su česnaku ar žiediniais kopūstais.
Apie desertus (isp. postres) iš asmeninės patirties galiu ir norėčiau papasakoti daugiau. Vienas iš tiesiog privalomų – yraturrón. Tai riešutų nuga, kuri gali būti kieta (isp. turrón crudo) arba minkšta (isp. turrón blando). Geriausias minkštas turrónyra iš Alikantės, o kietas − iš Chichona miesto.
Nuo Kūčių neatsiejami polvorones ir mantecados. Polvorones− burnoje tirpstantys, birūs sausainiai (isp. polvo – dulkės, pudra), kurių daugiausiai pagaminama pietų Ispanijoje.
Mantecado – sausainį primenantis kepinys, tradiciškai gaminamas iš riebalų, cukraus ir miltų, o skonis suteikiamas pagardinus cinamonu ar anyžiumi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kada iš tiesų ateina Naujieji ir kelintais metais gyvename?
Dar vienas svarbus gardumynas yra roscón arba roscón de Reyes. Tai didelis pyragas, atrodantis lyg spurga su skyle viduje, dekoruotas cukruotais džiovintais vaisiais.
Įdomu, jog tas, kuris šiame pyrage randa fava pupelę, kitąmet už ją moka, o tą, kuris ras statulėlę, sakoma, lydės sėkmė.
Ant Kūčių stalo taip pat galima rasti įvairiaspalvių ir įvairiaformių marcipanų (isp. marzapanes), riešutų, datulių bei mandarinų. Desertas nuplaunamas ispanišku putojančiu vynu cava arba sidru (isp. sidra).
Kaip Galisijos gyventojai sako: „Boas festas!“(liet. gerų švenčių).
Šis tekstas buvo publikuotas tinklaraštyje Euroblogas.lt