Pasaulyje turbūt nėra kitos tokios šalies kaip Marokas, kurioje taip stipriai būtų tikima antgamtiniais reiškiniais, džinais, nužiūrėjimu ar prakeikimais. Pagal statistiką, net 90,9 proc. marokiečių tiki „pikta akimi“, o 85 proc. – džinais ir juodąja magija. Turbūt išsamiausiai apie marokiečių prietarus, bendravimą su džinais ir įvairius magiškus Maroko ritualus yra papasakojęs Tahiras Shahas savo knygoje „Kalifo rūmai“, kuri tapo ne tik pasauliniu bestseleriu, bet ir geriausia visų laikų reklama šiai šaliai.
Keliaujant po Maroką retam tenka iš tikrųjų susidurti su šiais fantastiniais reiškiniais, mat apie juos prašalaičiui nepasakojama, turistui nerodoma, o į dažnai vykstančias religines šventes su gyvulių aukojimu kitataučiai nekviečiami.
Kelionių organizatorius „GRŪDA“ yra paruošęs bene išsamiausią kelionės po Maroką maršrutą, kurio metu lankomi ne tik didingi imperatoriškieji miestai, antikinio pasaulio palikimas, šiuolaikiniu gyvenimu ir senaisiais amatais alsuojantys didmiesčiai, nuo viduramžių nepakitę turgūs ir kvapą gniaužianti dykuma, bet ir ilsimasi Atlanto vandenyno pakrantėje. Pravažiuojami vaizdingi kalnai ir tarpekliai, lankomi senieji kaimeliai, garsėjantys šventųjų kapais bei geriausiais pasaulyje burtininkais. Marokiečių gyvenimas yra labai glaudžiai susijęs su magija, bet tam, kad tai pamatytum, reikia žinoti, kur žiūrėti.
Mėlynuoju Maroko perlu vadinamas Šefšauenas iki pat 1912 m. neįsileisdavo kitataučių, o tų, kurie išdrįsdavo įžengti į šį, šventu laikomą miestą, laukdavo susidorojimas. Šefšauenas buvo žinomas dėl daugybės ten veikusių dvasinių mokyklų zawiya, šventųjų kapų ir atliekamų magiškų gydomųjų ritualų. Šiandien tai pats fotogeniškiausias Maroko miestas, pritraukiantis daugybę fotografų, hipių (kurie, ne paslaptis, ieško čia lengvai pasiekiamos ir nuo seno šiose vietovėse auginamos bei ritualuose naudojamos marihuanos) ir smalsių keliautojų.
Mulai Idriso miestelis, kuriame krikščionys negalėjo likti nakčiai dar iki pat XXI amžiaus, garsėja mauzoliejumi, kuriame palaidotas Maroko nepriklausomos valstybės įkūrėjas Idrisas I, kilęs iš pranašo Mahometo giminės. Tikima, jog su pranašu kraujo ryšiais susiję žmonės turi stebuklingų galių – gali pranašauti, gydyti, suteikti palaiminimą, giliai suvokia ir teisingai aiškina islamo tiesas. Visi jie pagarbiai vadinami šarifais, o vietos, kur jie palaidoti, laikomos šventomis, mat gali perduoti baraka, t.y. dieviškos kilmės palaiminimą.
Vienas iš imperatoriškųjų Maroko miestų – Meknesas – garsėja ne tik puikiai išlikusiomis gynybinėmis sienomis, į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktu senamiesčiu, savo įdomia atsiradimo istorija ir labai nevienareikšmiškai vertinamu sultonu Mulay Ismailu, bet ir tuo, jog miestas yra mistinės sufijų brolijos – Aissawa centras.
Jeigu prireiks namus išvalyti nuo piktųjų dvasių, džinų, nuodingų gyvių ar pagydyti apsėstąjį – marokiečiai kreipsis būtent į šios brolijos narius. Savo ritualuose jie naudoja ugnį ir muziką, kurios dėka pasiekia transą, aukoja gyvulius, geria kraują ar nuodus. Keista, bet jų atliekamuose apeigose dalyvauja ir moterys. Brolijos nariai yra didžiai gerbiami visame Maroke, o sutikti juos galima nuo Irako iki JAV, nuo Olandijos iki Mauritanijos...
Marakešas – bene populiariausias ir žinomiausias miestas Maroke, tarp islamo mistikų garsėjantis septyniais šventųjų kapais, kurių kiekvienas turi magiškųjų galių. Pavasarį piligrimai suvažiuoja į šį miestą idant pagerbtų šventųjų kapus ir paprašytų jų užtarimo.
Kiekvienas, lankęsis Marakeše, yra vaikštinėjęs senamiesčio gatvelėmis, kur susipynę gyvenamieji namai, užkandinės ir turgaus prekystaliai ar amatininkų dirbtuvės. Bet ne kiekvienas atkreipia dėmesį į krautuvėles, kuriose prekiaujama žvakėmis, smilkalais, gyvais chameleonais ar neaiškios kilmės milteliais.
Čia išrikiuoti stovi ir įvairiaspalviai buteliukai, pripildyti kažin kokio tamsaus skysčio. Šios krautuvėlės – magus, burtininkus ir jų klientus traukiančios vietos. Marokiečiai tiki, kad su juodąja magija galima kovoti tais pačiais metodais, tad Marakešas jau nuo seno garsėja didžiausia ir galingiausia magų bendruomene.
Vakare išėjus pasivaikščioti po šurmuliuojančią Džema el Fna aikštę, tarp daugybės linksmintojų: muzikantų, pasakotojų, azartinių žaidimų organizatorių, pilvo šokėjų (o tai dažniausiai prisidengę veidus ir moterimis persirengę vyrai), galima rasti ir įdomių profesijų atstovų – raštininkų, „vyrų draugių“ (moterys, kurios pataria vyrams, kaip bendrauti su sužadėtinėmis ar žmonomis, o visai ne tai, apie ką jūs pagalvojote), ateities pranašautojų ar net žiniuonių, kurie gali nuimti nužiūrėjimą chna dažų piešiniai, kuriais siūloma pasidabinti rankas ir kojas, irgi yra ne kas kita – o magiškos apsaugos nuo nelaimių, džinų apsėdimo ar piktos akies.
Važiuojant Atlaso kalnais ar vaizdingomis lygumomis šen bei ten galima pamatyti nedidelius, atskirai stovinčius namelius su kupolais. Tai – didžiai gerbiamų islamo žinovų, atsiskyrėlių, mokytojų ar dievobaimingu gyvenimu garsėjusių žmonių kapai, vadinami qubba. Garbinamos vietos, kur jie gyveno, skelbė pranašystes, gydė, darė stebuklus ar tiesiog ilsėjosi. Jos pažymimos nedideliu baltų akmenų kauburėliu, o keleiviai stengiasi prie jų sustoti, pasimelsti ir prisiliesti, tokiu būdu tikėdamiesi palaiminimo.
Nuo senųjų laikų, iš pagoniškų tradicijų, kai kuriose Maroko vietose (ypač arčiau Sacharos dykumos) galima pamatyti atokiai stovinčius senus medžius, nukabinėtus įvairiaspalvėmis juostelėmis. Tai medžiai murabitai, kuriems galima perduoti savo nelaimes ar ligas, užkabinus ant jų savo drabužių skiautelę ir sukalbėjus tinkamą užkeikimą.
Marokiečiai tiki, kad muzika taip pat turi gydomųjų galių. Nuo seno buvo gerbiami poetai, kurie rimuotai ir prodainiui deklamuodavo eiles, ir muzikantai. Netgi musulmonų kvietimas maldai – azanas – yra išdainuojamas. Feso mieste kasmet vyksta tarptautinis dvasinės muzikos festivalis, o iš dykumos regionų (pvz., iš buvusio juodaodžių vergų kaimo Khemliya) atėjo transinė gnaoua muzika, kurios pagrindiniu centru tapo miestas As Suvaira.
O džinai? Maroke jie visur! Kaip rašė Tahiras Shahas:
„Džinai aprašyti Korane, ir visiems dievobaimingiems Maroko bei kitų islamo šalių gyventojams jie yra tikrovė. [...] Dievas sukūręs žmones iš molio, sukūrė ir dar vieną rasę – džinus iš „bedūmės ugnies“. Džinai tai ne vaiduokliai ir ne mirusiųjų vėlės. Toli gražu. Jie gyvos būtybės, visai kaip mes. Jie gimsta, tuokiasi ir miršta, visai kaip mes. Vieni iš jų geri, kiti pikti, vieni bjaurūs, o kiti – spindulingo grožio. Mus nuo jų skiria tai, kad jie turi magiškų galių ir patys gali nuspręsti, kada būti regimiems, o kada ne. Jie gali skraidyti ore, keisti pavidalą ir daryti keisčiausius magiškus darbus.“
Atskleidžiau tik nedidelę pasakiško Maroko paslaptingumo ir vakariečiams nesuprantamo gyvenimo būdo, senųjų tradicijų ir tikėjimų dalį. O kur dar istorijos apie rūsčią džinę, kurios vardas nėra tariamas be reikalo, apie Maroko karaliaus asmeninius magus, kurie rūpinasi jo saugumu, apie marokietes, kurių nemalonės bijo visi pasaulio musulmonai!
Kiek dar istorijų ir legendų liko nepapasakota... Tad keliaukime kartu – patys viską pamatysite savo akimis.
Artimiausia kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionė į Maroką – 2020 m. kovo 23 d. Garantuotas išvykimas! Liko 5 vietos! Grupę lydės profesionali kelionės vadovė – straipsnio autorė A.Zaleckaitė – keliautoja, fotografė, 2 kelionių knygų autorė, daugiau nei 5 metus lydinti grupes į Maroką.
Kitos kelionės datos: 2020 m. balandžio 20 d. (liko 10 vietų), rugsėjo 15 d. (liko 10 vietų) ir spalio 20 d.
