Vykdami su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ į 12 dienų kelionę po Graikiją suprasite, kad yra kelios paraleliai gyvuojančios „graikijos“. Dabartinė – greitai skaičiuosianti 200 metų valstybingumo ir maždaug 100 metų savo dabartinių sienų, bizantiškai–osmaniškoji – besidriekianti nuo Juodosios jūros, nuo Ponto per Stambulą, per Tesaliją, Atiką ir Peloponesą iki Pietų Italijos ir ženklinta tūkstantmetėmis cerkvėmis bei graikiškais užrašais netikėčiausiose vietose ir trečioji – antikinė, ikikrikščioniška, chrestomatinė, mitų kupinoji Graikija – Helada. Toks pavadinimas pasitiks jus kertant valstybės sieną. Visam pasauliui žinomi kaip „graikai“, patys save vadina „helenais“ – saulės dievo Helijo sūnumis. Kas ten žino, gal taip ir buvo?
Šie trys Graikijos pavidalai dažnai kelia sumaištį keliautojų įspūdžiuose:
„Labai gražu, bet karšta“, – sako vieni. „Tikrai įdomu, bet vietomis netvarkinga“, – sako kiti. „Tikėjausi, kad bus įdomiau, o dar ir viskas brangoka“, – raukosi treti. Mielieji, jei nesate atsparūs karščiui – nesirinkite šiai kelionei vidurvasario, skirkite jai kuo daugiau laiko ir sužinokite apie šalį, prieš į ją atvykdami. Ką, tiesą sakant, šiuo metu ir darote.
Dabartinę ir antikinę Graikiją sieja nebent geografinė vieta ir pavadinimas. Nustebote? Na, mes irgi nebesame Mindaugo ar Vytauto laikų lietuviai, net su dalgiais ir šiaudinėmis skrybėlėmis nebevaikštome, tad nereikia ir iš graikų tikėtis, kad vaikščios pusnuogiai ir kalbės hegzametru.
Graikijai, kaip valstybei, nėra nė dviejų šimtų metų, jos valstybės sienos iki šiol dar nenusistovėjo, yra vadinamųjų „pilkųjų zonų“ ties siena su Turkija. Kaip valstybė ji labai jauna, kaip civilizacija – viena seniausių Europoje, todėl itin sunki užduotis yra apibūdinti graikus. Labai jau jie įvairūs. Kai nori – tikrai verslūs. Pamenate „auksinį graiką“ – Aristotelį Onasį? Arogantiškas, turtingas ir nelaimingas. „Žydas verkė, kai graikas gimė“, – sako lenkų patarlė.
Dar graikai meniški ir emocingi. Nikosas Kazantzakis ir jo herojus, visame pasaulyje žinomas šokantis graikas Zorba. Daugeliui damų savo dainomis širdis virpinęs visam pasauliui žinomas Demis Roussos ir aktorė bei politikė Melina Mercouri, kuri buvo ištekėjusi už Jules'io Dassino ir padovanojo pasauliui žinomą dainininką – Joe Dassiną. Graikai taip pat sportiški! Sugalvojo olimpines žaidynes, o moderniosiose penkiolikoje sporto šakų laimėjo 116 medalių. Tiesa, vos ne pusę iš jų – 46 – pirmosiose, 1896 m. Atėnuose vykusiose, žaidynėse.
Beje, lenkai turi dar vieną su graikiškumais susijusį posakį: „udawac Greka“, lenkiškai – „vaizduoti graiką“. Taip sakoma, kada kas nors apsimeta, kad visai nesupranta, kai į jį kreipiamasi, nors iš tiesų puikiai susigaudo. Iš tarptautinių žodynų atkeliavo ir įvardinimas žmogaus, nesidominčio savo miesto, polio reikalais, kitaip tariant – politika. Jis antikiniams graikams buvo „idiotes“. Dabar, ko gero, verstume ne „individualistas“, bet „privatistas“. Jam rūpi tik jo nuosavas verslas ir gerovė, na, o paviršutiniškai susidomėję pakliūva į visiems viską žadančių politikų, graikų vadintų demagogais, įtaką. Kažkur labai matyta situacija, ar ne?
Ką gi, pradedame kelionę ir žiūrime, ką turime pakeliui. Ogi Serbiją ir Šiaurės Makedoniją! Makedonai, kaip ir ukrainiečiai, dabar konstruoja savo tautinį identitetą žvelgdami per istorinę prizmę, nes jų kalba panašiausia į bulgarų ir šiek tiek į serbų. Skopjėje gausiai statomi paminklai XIX amžiaus tautinio sąjūdžio veikėjams, o paminklas Aleksandrui Didžiajam bei jo tėvui Pilypui II – didesnis už šalia stovinčius trijų aukštų pastatus.
Ką Skopjėje veikia dviaukščiai raudoni autobusai ir Triumfo arka, kaip Paryžiuje, negali paaiškinti net vietiniai gidai, tačiau keliautojams šie dalykai įspūdį tikrai padaro. Kaip ir makedoniškas vynas. Beveik tas pats, kurio atsigėręs Aleksandras visą žinomą pasaulį nukariavo. Už tai, kad makedonai, gerdami vyną jo neskiedė, senovės graikai juos laikė barbarais ir į panhelenines žaidynes nekviesdavo. Gal todėl jiems ir dabar nelabai sekasi – 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje bronzos medalis imtynių rungtyje ir dar dvylika kiek anksčiau, dalyvaujant su Jugoslavijos vėliava.
Bet geriau apie vyną. „Taga za jug“ (kartais – T`ga za jug), „Kratosija“ ir „Aleksandrija“ – štai šventoji kokybiškų ir nebrangių makedoniškų vynų trejybė. Sakoma, kad daugiau negu pusė buvusios Jugoslavijos vynų buvo daroma čia. Nepraleiskite progos patikrinti ir įsitikinti patys. O jei pavyktų šiame krašte užtrukti, būtinai aplankykite Ochrido miestą bei ežerą ir susipažinkite su ten esančiais gamtos ir kultūros lobiais. Tačiau šį kartą mūsų laukia Graikija, tad keliaukime toliau.
Pasiekę kelionės tikslą – Graikiją – važiuojame garsiausio ir švenčiausio Europos kalno Olimpo papėde. Šiuose kalnuose, aukščiausioje Graikijos vietoje, antikinių graikų vaizduotė apgyvendino olimpiečius – dvylika aukščiausių dievų. Jų valdovo Dzeuso garbei rengtos žaidynės, vadinamos olimpiados. Tik vyko jos ne čia, beveik trijų kilometrų aukštyje, o Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje, kur ir dabar, pagal tradiciją, uždegama olimpinė ugnis.
Olimpo papėdėje – daugiausia serbų, bulgarų ir rusų poilsiautojai. Juos traukia Olimpinė Rivjera, populiarūs, nesunkiai pasiekiami Katerinės ir Leptokarijos miesteliai. Savotiška Graikijos Palanga – graži jūra, daug žmonių ir pramogų.
Pravažiavus Olimpo kalnus, prieš akis atsiveria Tesalijos slėnis. Kadaise buvusiame jūros dugne daugiausia lygumų, todėl čia buvo viena iš nedaugelio vietų, kur antikiniai graikai galėjo auginti žirgus. Galbūt todėl sakoma, kad visai greta esančiame Peliono pusiasalyje gyveno kentaurai?
O dabar – išsvajotasis poilsis prie Egėjo jūros. Tačiau 6 dienas drybsoti paplūdimyje gali ir pabosti, tad toliau tyrinėjame šalį išvykose po Meteorų vienuolynų kompleksą, Atėnus, Delfus ir Termopilus, Skiato ir Eubojos salas.
Su tais, kurie nori šalį pažinti iš arčiau, keliaujame palei jūrą ir pasiekiame Termopilus. Tai ir upė, ir mūšio vieta. Pavadinimas „Termopilai“ sudarytas iš žodžių „termo“ – „šilta“ ir „piles“ – „vartai“ junginio. Iš tiesų nuo kalnų čia teka 38 laipsnių šilumos šaltinis su specifiniu sieros junginių kvapeliu, kurį kartais galima užuosi net neišlipus iš autobuso. Termopilai yra 480 m. pr. Kr. vykusio mūšio su persais vieta, kuomet 300 Spartos vyrų buvo apsupti ir žuvo. Tačiau iš tiesų graikų ten buvo gerokai daugiau, apie 1200, ir ne vien iš Spartos. Pastarieji buvo auginami ir auklėjami kaip kariai, kitaip tariant, toks jų darbas – kariauti ir, jei reikia, žūti.
Ten pat yra ir Kolono kalva, ant kurios stūkso paminklinis akmuo su poeto Simonido epitafija žuvusiems spartiatams (būtent taip, nes anksčiau vartotas terminas „spartiečiai“ apibūdina visus Spartos gyventojus, o pastarasis – tik laisvuosius pilnateisius): „Praeivi, pasakyk lakedamoniečiams (spartiečiams), kad čia gulime mes, ištesėję žodį iki galo.“
Ties Termopilais paliekame pajūrio kelią ir kylame į kalnus, link antikinio pasaulio centro, dievo Apolono Delfų šventyklos ir orakulo vietos. Tiesą sakant – vaizdingiausias kelias maršrute, su alyvmedžių slėnių panoramomis ir vėl kitokiais Graikijos peizažais. Nuosavos vaizduotės, supančių vaizdų, gido pasakojimo ir simpatiško muziejaus ekspozicijos pagalba nusikeliame 2,5 tūkst. metų atgal ir šifruojame mįslingas karaliams bei paprastiems žmonėms skirtas orakulo ištarmes.
Gamta, istorija, mitologija – visa tai vienoje vietoje ir gražiausiu pavidalu yra UNESCO ženklu žymėtuose Delfuose. Dažnai keliautojams rūpi, kodėl būtent čia, kalnų vidury, kilometro aukštyje pastatyta šventykla, amfiteatras ir dar stadionas, kuriuose Apolono garbei vykstančiose pitinėse žaidynėse kas ketverius metus rungėsi atletai ir menininkai. Nes čia Apolonas nugalėjo Pitoną, nukovęs jį įmetė į prarają, iš kurios kylantys garai įvesdavo pranašaujančias pitijas į transą. Į panašų transą papuola ir keliautojai, išmainę dieną prie jūros į šią kelionę.
O prie jūros grįžtame ir visą dieną praleidžiame keliaudami į vaizdingą Skiato salą. Dar Homero „Iliadoje“ minėta, kaip Trojos apsiaustyje negausiai dalyvaujanti sala, šiuo metu ji išgyvena turistinį renesansą. Prie to prisidėjo ir prieš vienuolika metų šioje bei gretimoje Skopelo saloje pagal „ABBA“ dainas filmuotas miuziklas „Mamma mia“.
Kaip ir daug kas Graikijoje, ši kelionės diena prie jūros sunkiai apibūdinama žodžiais ir, deja, tik truputį ją atspindi vaizdai. Fotografuok, kiek nori, bet mėlynos langinės, auksinis smėlis ir aštuonkojo koja lėkštėje tik primins graikiškus malonumus ir kvies sugrįžti.
„Tu asilas, jeigu Atėnuose nebuvai, stuobrys, jeigu jie tau nepatiko, ir kupranugaris, jei be gailesčio juos palikai“, – vieno antikinio autoriaus gal ne visai tiksli, bet vaizdinga citata. O ar tikrai Atėnai tokie įspūdingi? Žmonės dažnai mano, kad Akropolis juos padarys laimingus. Ir kai kurie nusivilia. „Ką, čia viskas? Mūsų Akropolis gražesnis!“ Galbūt. Tačiau Akropolis – tai kalva, ant kurios jau du su puse tūkstančio metų stovi Partenono šventykla. Laikui bėgant iš miesto globėjos Atėnės šventyklos ji buvo perdaryta į krikščionių bažnyčią, iš jos į mečetę, o iš mečetės į amunicijos sandėlį, kuris galų gale sprogo. Nepaisant to, šį pastatą UNESCO pasirinko kaip savo logotipą.
Atėnuose, kaip niekur kitur, persidengia pradžioje minėtos trys „graikijos“. Akropolio kalvos papėdėje mokė Sokratas, greta – bizantiškos cerkvės ir buvusi mečetė, kurioje dabar graikų folkloro muziejus, o aplink visa tai šurmuliuoja triukšmingas, graikiškas turgus. Jei atsispirsite jo traukai, būtų verta aplankyti naująjį Akropolio muziejų – tūriu ir orientacija atkuriantį Partenoną.
Pailsėjus prie Egėjo jūros, metas traukti namo... „O kad dar nors vieną dienelę Graikijoje...“, – svajoja daugelis keliautojų. Ir jų svajos bus išklausytos. Prieš palikdami Graikiją dar užsuksime į dabartinę šiaurinę Graikijos dalį, kuri istoriškai yra buvusi Makedonija, iš Osmanų imperijos Graikijai atitekusi labai vėlai, tik po 1912 metų. Jos centras yra Salonikų miestas, net jei lietuviška „Vikipedija“ mano kitaip. Regione gyvena apie 2 milijonai žmonių, kurie save laiko makedonais. Čia yra Pela, kurioje gimė Aleksandras ir Vergina, kur palaidotas jo tėvas Pilypas II. Čia yra ir Dionas – šventasis makedonų miestas, o greta stūkso jau minėti žavingieji Olimpo kalnai.
Pabaigai prisiminkime linksmą išmintį. Filme „Mano storos graikiškos vestuvės“ tėvas moko vaikus graikus: „Žmonės yra dviejų rūšių: graikai ir visi kiti, kurie nori būti graikais“. Neteisus jis, aš nenoriu būti graikas, bet sugrįžti į Graikiją – labai. Kaip sako patys graikai – vieni žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja, o kiti įsimyli Graikiją ir į ją sugrįžta. Ir ne veltui, juk Graikija yra tokia graži!
Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Graikiją autobusu: 2020 m. kovo, balandžio, gegužės mėnesiais (yra ir daugiau datų).
Artimiausia kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionė į Graikiją lėktuvu, aplankant Meteorų vienuolynus: 2020 m. gegužės ir rugsėjo mėn.
Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ savaitgalio kelionės į Atėnus lėktuvu: 2020 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesiais (yra ir daugiau datų).