Stambulas apžioja du žemynus ir geografiškai, ir istoriškai. Jis įvairiais atžvilgiais tarpininkauja tarp Europos ir Azijos. Uostas prisluoksniuotas Bizantijos, Osmanų bei Atatiurko kultūrinių dramų.
Todėl jam ištirti ir patirti neužtektų nė viso turistinio laiko, kad ir kiek jo būtų atseikėta. Štai pirmą sykį Stambului skyriau 6 dienas. Paaiškėjo, jog vis tiek ne viską, kas šį miestą daro įdomų, pamačiau.
Beje, 13 milijonų gyventojų turintis uostas tiek išsiplėtęs, kad valandą ar dvi gali vien praryti kelionė iš vieno megapolio galo į kitą.
Taigi tokį praeities ir ant jos užlipusio šiuolaikinio pasaulio milžiną per vieną ar dvi dienas pajusti – tarsi į mažą paveikslėlį sutalpinti visa, kas vertingiausia. Pamėginkite savo Stambulą paversti ta ekspresyvia įspūdžių miniatiūra.
Sultanahmeto energija
Tarkime, priešaky – visa diena. Galima pradėti ją nuo Sultanahmeto. Senamiestis, esantis europinėje miesto dalyje, gyvas praeitimi. Muziejiniais objektais virtę statiniai, net kilmingųjų kapinės nesnaudžia. Istorinę aplinką maitina turistai ir tyrinėtojai.
Pirma – Hagia Sophia ir sultono Ahmeto, dažniau vadinama Mėlynąja, mečetė. Tai viena į kitą per fontaną žvelgiančios miesto didybės. Jos vertos apžiūros ne tik dėl įstabios architektūros. Purpurinis Šv. Sofijos, tiksliau – Šventos išminties, soboras – garsiausias Stambulo religinio ir politinio susisluoksniavimo pavyzdys. Ant buvusių bazilikų degėsių VI a. pastatyta nauja bazilika. Per Osmanų klestėjimą, 1453 m., ji paversta mečete. 1935 m. Mustafa Kemalis, stengęsis savo šalį atpratinti nuo religijos įtakos, šventavietę pavertė muziejumi.
Skliaute likę krikščioniški bei musulmoniški simboliai. Freskose rodosi Švenčiausioji Mergelė Marija ir Jėzus Kristus. Greta jų – arabiškai suraityti Alacho ir Muchamedo vardai. Būdami taip pavojingai arti, po vienu kupolu, dviejų religijų vaizdiniai vienas kito taip ir nesuėdė. Kita vertus, juk abi jos tos pačios – abraomiškos kilmės.
Keli žingsniai nuo Hagia Sophia, ir krikščionybės – lyg niekada nebuvo. Sultono Ahmeto mečetė Mėlynąja pavadinta dėl puošniame interjere vyraujančios spalvos. Paprastai mečetes įrėmina du arba keturi minaretai. Jų skaičius turi tam tikrų reikšmių. Atkreipkite dėmesį, kad ši Alacho kulto vieta yra su šešiais bokštais. O jos kiemas – erdvus ir prabangus.
Bet svarbiausia, kad Mėlynoji mečetė – ne muziejus. Dauguma lankytojų – vietiniai. Įeinant reikės nusiauti batus, o moterims – dar plaukus pridengti ir paslėpti nuogus pečius bei kelius. Nesijaudinkite – čia dalijamos skaros ir ilgi apsiaustai.
Maldos metu kitatikiai neįleidžiami. Sunitai, atsigręžę į Mekos pusę, Dievui lenkiasi penkis kartus per dieną. Tikslus maldos laikas priklauso nuo saulės padėties. Turkija atkakliai siekia būti panaši į Vakarus ir purtosi musulmoniškos šalies įvaizdžio.
Tačiau šios pastangos bemat nueina veltui, kai vienu metu visi miesto muedzinai pro garsiakalbius ima kviesti žmones maldai. Po Stambulą aktyviai cirkuliuoja islamo energija. Jame yra beveik 3 000 veikiančių mečečių (net 2000 daugiau nei naktinių klubų!). Vien seniausiai apgyvendintame Uskudaro rajone jų yra 180.
Senovėje pasirūpinta, kad musulmonai būtų higieniški. Melstis galima tik švariam. Užtat kiekviena mečetė turi prausyklą, kur pamaldūs lankytojai nusimazgoja. Tradiciškai į mečetę traukia vyrai. Moterų – kur kas mažiau. Jos per amžius įprato melstis namie. Dailiosios lyties atstovėms maldyklos mečetėse būna įkurtos toliau nuo pagrindinės salės. Beje, jei sutiksite moteris, pasislėpusias juodose burkose, greičiausiai jos – viešnios iš konservatyvesnių musulmonų šalių. Turkės paprastai vilki hidžabus ir veido nedengia.
Išėję iš Mėlynosios mečetės, pateksite į buvusį hipodromą. Kirtę šią aikštę ir pavingiavę siauromis gatvėmis, atsidursite prie didžiojo turgaus – „Istanbul Grand bazaar“.
Išėję iš Mėlynosios mečetės, pateksite į buvusį hipodromą. Kirtę šią aikštę ir pavingiavę siauromis gatvėmis, atsidursite prie didžiojo turgaus – „Istanbul Grand bazaar“. Galite save įtikinėti, kad turkiškų niekučių jums visai nereikia, kad ir artimieji šįkart apsieis be lauktuvių. Tačiau „grand bazare“ vis tiek apsilankysite – jei ne tam, kad pasišvaistytumėte iškeistais pinigais, tai bent tam, kad nerūpestingai paklaidžiotumėte. Pasiklysta čia ir patys stambuliečiai.
Šis turgus po stogu, iškilęs dar Osmanų laikais, – vienas didžiausių visame pasaulyje. Jame suskaičiuojama apie 4 tūkstančiai prekyviečių, išsidėsčiusių koridoriuose ir pasažuose, kurie šakojasi į kitas prekybos alėjas, o šios nepastebimai išeina į lauko gatveles. Pastarosios skyla į dar smulkesnes atšakas... Rytietiška struktūra.
Kad jau čia patekote ir kelio atgal nerandate, vis tiek lyg užhipnotizuoti stabtelėsite prie siūlomų gėrybių. Krūvos turkiškų želė saldainių – lokumų, džiovintų vaisių, prieskonių, arbatų. Muilai ir aliejai. Kilimų, šviestuvų, menkaverčių papuošalų, smulkių suvenyrų, kvailų rankinių klastočių skyriai. Šiame turguje viskas kainuoja truputį daugiau, nei už jo ribų, bet nusiderėjus (riba – maždaug 40 procentų), vis tiek atsieina palyginti nebrangiai.
Kol žvalgysitės ir derėsitės, jus seks skvarbūs žvilgsniai. Įsižeisti neskubėkite. Akių kontaktas turkams – ypač svarbus. Tai bendravimo būdas, išraiškingumu prilygstantis gestų kalbai. Žvilgsnis gali kviesti, leisti, drausti, klausti – reikia tik mokėti jį skaityti.
Horizontai, priklausantys visiems
Jei klaidžiodami tais labirintais pajutote, kad stinga oro ir visi siūlomi stebuklingi saldėsiai bei daiktai tampa vienodi, o prekių margumynas tesižiūri kaip klastinga eklektika, metas sprukti laukan. „Grand bazaras“ turi keturis pagrindinius vartus. Vertėtų prekeivių pasiteirauti, kurie yra arčiau Naujosios mečetės arba pakrantės.
O ten, prie vandens, atsivers miesto esmė. Rytietiško Stambulo silueto, kurį dailina minaretų smailės, nesupainiosi su jokio kito pasaulio miesto kontūrais. Islamo kraštai, kaip ir kiti istoriniais ryšiais saistomi regionai, panašūs, tačiau ne tiek, kad Konstantinopolis būtų tik vienas iš daugybės. Jis unikalus savo urbanistiniu peizažu ir susikaupusia istorine atmintimi.
Tas Stambulas, kurį regėsite nuo Aukso rago įlankos, įamžintas tapyboje, daugybėje kino filmų ir turizmo katalogų. Tai Orhamo Pamuko Stambulas. Tai žvejų Stambulas. Tai jūsų Stambulas. Tokia vieta žemėlapy, kuri vadinama turistine, tačiau mylima ir pačių stambuliečių. Juk gražiausi pasaulio miestų horizontai tampa visų bendra nuosavybe.
Beje, dėl to Stambulas turi kilti į viršų itin atsargiai. Tai liudija vienas dar neataušęs skandalas. Zeytinburnu verslo rajone išdygo trys 27, 32 ir 37 aukštų dangoraižiai.
Beje, dėl to Stambulas turi kilti į viršų itin atsargiai. Tai liudija vienas dar neataušęs skandalas. Zeytinburnu verslo rajone išdygo trys 27, 32 ir 37 aukštų dangoraižiai. Jie, žiūrint nuo Bosforo tilto, tiesiog alsuoja į didingosios Suleimanijos mečetės nugarą. UNESCO Turkijai pagrūmojo dėl tradicinę panoramą darkančios trijulės. Sukritikavo ją ir konservatyviu požiūriu garsėjantis prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
Nepaisant to, kad naujiems stikliniams daugiaaukščiams pastatyti buvo gauti visi reikiami leidimai, o įrengti būstai išparduoti, 2014 m. rugpjūtį teismas priėmė sprendimą juos nugriauti. Tačiau virš miesto tvenkiasi kompromisinė versija, jog bus siekiama pastatus palikti ir nurėžti tik dalį aukštų.
Bet žvilgterėkite, ir kas vyksta jūsų panosėje. Pastebėsite, kad prie vandens įsikūrusios lauko kepsninės, o laiveliuose – restoranai. Proga paragauti greitojo gatvės maisto: šiltų žuvies sumuštinių, įdarytų moliuskų, riestainių...
Pereikite žvejų meškerių „pribadytą“ Galatos tiltą. Saulėlydžio metas tam – idealus. O prietemose atsivers dar viena energinga Stambulo pusė. Prieš naktinėdami galite pakilti į akmeninį Galatos bokštą, kurį matėte žvalgydamiesi į tolius anapus Bosforo ir nuo tilto. Istorinis pusiasalis, nuo kurio ir šakojosi Konstantinopolio istorija, – lyg ant delno. Tokie miesto nasrai paprastai vadinami jo atviruku.
Visai netoli Galatos bokšto driekiasi pašėlusių barų, kavinių ir naktinių klubų gatvės, neišsitenkančios savyje nuo garsų ir stilių ūžesio. O chaoso apogėjus pasiekiamas Istikalio prospekte. Ši vieta apžiūrai nėra kažkuo ypatinga, bet tinkama prisisemti kosmopolitinio triukšmo.
Jis atskleidžia tą liberalią šalies dalį, kuri visiškai priešinga ir priešiška Turkijos provincijai su griežta savidrausme ir prietarais.
Jis atskleidžia tą liberalią šalies dalį, kuri visiškai priešinga ir priešiška Turkijos provincijai su griežta savidrausme ir prietarais. Čia prisimenu realistinį turkų filmą „Mutluluk“ (pavadinimas į anglų kalbą verčiamas kaip „Bliss“). Tai istorija apie išprievartautą merginą, kuri turi pati nusižudyti arba ją turi nugalabyti kas nors iš kaimo vyrų, kad ši nebeneštų gėdos savo šeimai. Liberalus ir visiškai kitomis aktualijomis gyvenantis Stambulas išnyra kaip kontrastas nelaimėlės padėčiai.
Vakaro alternatyva Galatos bokštui ir Istikaliui – pasibuvimas ant Čamlicos kalvos. Tai aukščiausias, 267 metrus virš jūros lygio siekiantis miesto taškas. Jį supa jaukus parkas ir ramybė. Tik laiką skrupulingai planuojančiam turistui svarbu žinoti, kad nuo centro iki azijinėje miesto pusėje esančios Čamlicos kalvos – apie 20 km. Viešasis transportas šia kryptimi veža nuo Taksimo aikštės. Tai yra gera atspirties vieta atvykėliams. Kitas greitasis vakaro scenarijus – Stambulo apžvalga nuo garlaivio, raižančio Bosforo vandenis.
O kai jau bus sutemę ir susitaikysite su mintimi, jog per vieną dieną viso Stambulo vis tiek neįsisavinsite, beliks atsipalaiduoti. Tam tinkama arbatinė, taip pat kaljano namai. Efektyvus būdas į potyrius įsileisti Turkiją – hamamas. Kūnas prisimins švelnius turkiškos pirties garus. O kad jie neišgaruotų iš atminties ir grįžus, įspūdžiams sustiprinti tiks 1997-ųjų vaidybinis filmas „Hamam“.
Gurmaninės ekskursijos
Turkija – turtingos maisto kultūros šalis. Ne tas regionas dietoms, kūdinimuisi ar mitybos raciono apribojimui. Viešint Stambule nedegustuoti turkiškų patiekalų reikštų save apvogti. Patariu prieš pietus ar vakarienę smarkiai praalkti, ypač jei nusimato vaišės arba valgysite nedideliame restoranėlyje, kuriame maistą gamina pats šeimininkas. Turkai svečiams dosnūs – vaišingumu nenusileidžia kaimynams gruzinams ir armėnams.
Galbūt sprendžiant svarbius reikalus teko luktelėti ir trypčioti, o „palaukite penkias minutes“ virto „penkiolika minučių“, nes turkai kartais vėluoja be streso – tuo jie panašūs į pietiečius. Tačiau prie vaišių stalo jie tampa konkretūs ir nuoširdūs.
Apskritai mitybos tradicijos ir požiūris į maistą išryškina geriausias turkų savybes. Tai būtų svetingumas (gal truputį suvaidintas, bet jo rezultatai – puikūs), konservatyvumas ir inteligencija, kurią spinduliuoja mąstanti vyresnioji karta ir meno bei verslo elitas.
Turkų virtuvė verta atskiro, plataus pasakojimo. Pasufleruosiu tik tiek, kad bus visko: ir mėsos, ir žuvies, jūros gėrybių, ir įvairiai paruoštų šviežių, marinuotų bei įdarytų daržovių, ir jų užtepėlių, ir kruopų, ir miltinių skanėstų – minkštų ir traškių, ir labai saldžių, riebių saldumynų.
Svarbiausia, kad Turkijoje vertinamas naminis maistas, rankų darbas.
Svarbiausia, kad Turkijoje vertinamas naminis maistas, rankų darbas. Jau bizantų freskose buvo pavaizduota kebabų gamyba, o dauguma populiarių delikatesų iki šiol gaminami taip, kaip šlovingaisiais Osmanų laikais. Tad leiskitės į gurmaninę ekskursiją.
Tiesa, nieko neprarasite nesureikšminę alkoholio. Nors Turkijoje yra įvairių rūšių alkoholio, o jaunoji karta daugiau užvaldyta žalingų įpročių, svaigalai – ne tai, kuo vietiniai masiškai piktnaudžiautų. Iš dalies – senovės gudragalvių dėka. Koranas tiesiogiai nedraudžia vartoti svaigalų, bet nurodo, kad melstis reikia bliaviam. Tai reiškia, kad nespėtumėte išsiblaivyti tarp meldimosi periodų. Be to, valdžia svaigiųjų gėrimų vartojimą mėgina kontroliuoti įvairiais apribojimais ir didesniais akcizais.
Visai įprasta, kad alkoholį ant skanumynais nukrauto stalo nurungia jogurtinis gėrimas airanas, boza, karčios granatų sultys, taip pat dažnai ir bet kur geriama turkiška arbata „çay“, pilstoma į mažas, tulpės formos stiklinaites, bei Turkijos temperamentą įkūnijanti stipri, tiršta, saldi kava.
Beveidės ribos
Pabaigai išduosiu: turistauti Stambule – visai kas kita, nei čia gyventi. Turizmas nuo migracijos smarkiai skiriasi, panašiai kaip vietiniame restorane gaminta šviežia pachlava su pistacijomis skiriasi nuo tos, kuri pardavinėjama mūsų prekybos centruose.
Pabaigai išduosiu: turistauti Stambule – visai kas kita, nei čia gyventi.
Užsieniečiai, gyvenantys Stambule, skundžiasi slegiami prasčiokiškų gatvės prekeivių dėmesio, varginančio miesto triukšmo, žmonių grūsčių ir milžiniškų atstumų bei automobilių spūsčių, siekiant tuos atstumus įveikti. Be to, Stambulas neišvengiamai turi savo beveides ribas, kur gresia pasijusti esant visur arba niekur. Tokių – pilkų, gamyklinių ir betoninių rajonų su stikliniais prekybos centrais – yra bet kokiame didmiestyje, nesvarbu, kam jis priklauso – Rytams ar Vakarams.
Tad tegul ta pažintis su Stambulu lieka flirto būsenoje per pirmą pasimatymą ar medaus mėnesio stadijoje. O kai kilsite lėktuvu, esant skaidriam orui miestas parodys jums tokius savo plotus, kad patys įsitikinsite, jog dar daug to Stambulo liko kitiems kartams.