Sudanas – daugybė dykumos veidų
Jeigu Afriką ir vieną jos tamsaus audinio dalių – Sudaną – reikėtų palyginti su žanru, tai jis būtų ilgą ir klampią istoriją pinanti drama. Ši drama įsibėgėjo dar nuo „juodųjų faraonų“. Vėlesniais amžiais, jau artėjant moderniems laikams, priklausė Osmanams, buvo perimta Egipto ir Didžiosios Britanijos kondominiumo. Sudanui tapus nepriklausoma valstybe, XX amžiuje ir naujajame tūkstantmetyje jam teko išgyventi pilietinius karus ir politinės santvarkos permainas. Taigi, būta ir pakilimo laikų, ir ašarų, ir iššūkių.
Kitaip tariant, Sudanas yra šalis, kuri keliautojams leidžia praskleisti šydą ir žvilgtelėti į prašmatnius bei paslaptingus senosios Afrikos civilizacijos užkulisius. Todėl kelionių organizatorius „GRŪDA“ kelionę pradeda būtent čia.
Pirmąją dieną keliautojai turi galimybę susipažinti su Chartumu, antru pagal dydį Sudano miestu, ir su senąja sostine – Omdurmanu – kuri su Chartumu susieina tiltu per Baltąjį Nilą. Ant smėlio plytintis, žemaaukštis ir chaotiškas miestas Omdurmanas leidžia pailsėti nuo pasaulį užkariaujančių aukščių ir stiklinių statybų gigantų. Čia į kiekvieną dulkelę yra įsismelkusi sena, tikra Afrika. Ryškiausiai tą galima pajusti įsmukus į nenublizgintą, dulkėtą, tikrą nuo pradžios iki pabaigos Omdurmano turgų.
Turgavietėje prekystaliai nukloti daugiausia kasdienei buičiai reikalingais daiktais, trikotažu ir vaisių kekėmis. Būtent tokia – neturistinė, čiabuviams skirta prekyvietė be parodomųjų suvenyrų yra nepamainoma vieta drąsiems ir smalsiems keliautojams pamatyti ir užfiksuoti tikras emocijas, vietinių gyventojų veidus ir gatvės madas. O jei iš arti tyrinėdami ar kalbindami prasilenkiančius vyrus ilgais apsiaustais ir ryškiaspalvėmis skaromis apsigaubusias moteris dar ir patys susigundysite už vakariečiams nepadoriai mažą kainą įsigyti kokį nors drabužį ar žaisliuką, padarysite gerą darbą skurdžiau gyvenančiai ir didelėms galimybėms pasirengusiai Afrikai.
Kitas nekasdienis, prie tikrosios Afrikos priartinantis vaizdas – sufijų šokis. Jau, matyt, esate girdėję apie mistinę sufijų srovę, kuri priskiriama islamui. O ar žinojote, kad Sudane išlikusi sufijų bendruomenė – viena didžiausių visame pasaulyje? Ne veltui vietiniai naudoja posakį: jei sudaniečių šeimoje nėra bent vieno sufijaus, jie – ne sudaniečiai. Tad norint artimiau susipažinti su Sudanu yra būtina išvysti šį sufijų zikr šokį – mistinį, ekstazišką Sudano sufijų ritualą, į kurį gyvai įsitraukia ir netgi į transo būseną panyra patys žiūrovai.
Maždaug 170 kilometrų nuo Chartumo saulės skrudinamuose slėniuose dunkso plikos Kušo imperijos pietinės sostinės – Merojės liekanos ir griuvėsiai. Čia imperatoriškasis nekropolis dengia auksines smėlio kopas, banguojančias maždaug už trijų kilometrų nuo Nilo krantų. Ryškių spindulių „durklų“ veriamos piramidės (kurių juodųjų faraonų žemėse priskaičiuojama daugiau nei Egipte) ir jų smailės, bedančios į skaidrų melsvą dangų, iš tolo sukuria tarpplanetinio grožio vaizdą.
Keliautojai lanko ir daugiau smėlingų vietovių, kuriose laikas prasmenga tarp plikų žemės rėžių ir iškilimų, kol galiausiai pasiekia garsųjį Džebel Barkalį. Ši rausva Nubijos kupra labai reikšminga vietiniams gyventojams. Kadaise Džebel Barkalis atstojo kelio ženklą, buvo kaip orientyras Nilą kirtusiems pirkliams, kurių maršrutai driekėsi tarp Arabijos, Egipto ir Centrinės Afrikos. Jau šiame, naujajame tūkstantmetyje, kalną saugo ne tik Juodojo žemyno dievai, bet ir UNESCO.
Kita „GRŪDOS“ lankoma ir UNESCO saugoma vietovė – Karima. Šio miestelio apylinkėse stūkso buvusios nubių gyvenviečių ir prašmatnių dievų buveinių griuvėsiai ir skulptūros. Tarp jų – granitiniai avinai, šventi Amono gyvūnai, liudijantys ten buvus galingos civilizacijos. Ne mažiau įspūdingų radinių galima aptikti ir El Kuru kaime. Čia dunkso ne tik senojo Nubijos miesto Napatos kapavietės, bet ir yra išlikę įrašai, liudijantys, kad Napatą apie 1400 metus prieš mūsų erą įkūrė Nubiją užkariavęs Egipto faraonas Tutmozis III. Jo laikais Džebel Barkalio kalnas tapo pietiniu Naujosios Karalystės riboženkliu, o šalia jo pastatyta tvirtovė – krašto siena.
Dar šiek tiek nutolę nuo Džabel Barkalio keliautojai pasiekia Nuri – vieną iš Kušo nekropolių, kurio didžiausioje piramidėje palaidotas galingiausias ir garsiausias per visą Sudano istoriją faraonas – Taharka. Nuri ypatinga ne tik dėl piramidžių, bet ir dėl nuostabių saulėlydžių, kurių metu saulė dykumą nudažo viena už kitą gražesnėmis spalvomis.
Kelionės metu keliautojai turi išskirtinę galimybę išmėginti ir pasiplaukiojimą žvejų laiveliu po Nilą. Kelionės laivu tikslas – Sai sala. Ši Nilo sala, laiko tėkmėje pavirto įspūdingu muziejumi po atviru dangumi, kuriame išliko Kermos, egiptiečių ir net krikščioniškosios kultūrų užuominos bei griuvėsiai.
Vėliau yra lankoma Solebo šventykla – pati gražiausia ir garsiausia egiptiečių senojo kulto vieta Sudane. Naujosios karalystės laikas įsirėžė buvusio ištaigingo sakralaus pastato sienose, stelose, daugybėje kolonų. Hieroglifai, ornamentai, bareljefai – smulkios, tačiau neįtikėtai daug praeities gyvenimo ir pasaulėžiūros galinčios atskleisti detalės, reikia tik įgusti jas skaityti.
Paskutinėmis pažinties su Sudanu dienomis keliautojų akis lepina tokie vaizdai, kaip trečiasis Nilo slenkstis – pačios gamtos žmogui paliktas įspūdingas išbandymas, laukinė vandens jėga ir nuostabus kraštovaizdis, Tombos kaimelis – natūrali Egipto ir Sudano istorijos platforma jaukioje Nilo krantinėje su daugybe faraonų laikų reliktų, Kermos defufos – tik viename Sudano regione aptikti senovės pastatai, kurie šiuolaikinei kartai paliko daugiau klausimų nei atsakymų ir Nubijos viduramžiškas miestas Senoji Dangola.
Džibutis – mažas, bet sultingas Arabijos jūros pakrantės gabalėlis
Somalio pusiasalyje, greta Raudonosios jūros ir Arabų jūros Adeno įlankos, įsikūrusioje valstybėlėje gyvena tik apie 1 milijonas žmonių. Tačiau šis nedidelis Rytų Afrikos lopinėlis, kuriame daugiausia telkiasi somaliai, klajokliai afarai ir atėjūnai arabai, turi gilią ir išraiškingą istoriją. Džibučio gyventojai vieni pirmųjų priėmė islamą, jų šalies teritorijoje buvo susikūręs Ifato sultonatas.
Viduramžiais Džibutis atiteko Etiopijos imperatoriui, vėliau šis kraštas, kaip Egipto valda, pateko Osmanų glėbin, o XIX amžiuje dėl šio mažo, bet sultingo ir strategiškai patogaus pakrantės gabalo ėmė varžytis skirtingos Europos šalys, kol įtaką galutinai paveržė Prancūzija.
Šiandien Džibutį pasaulis pradeda atrasti iš naujo, džiaugiuosi, kad kol kas – labai pamažu ir atsargiai. Į ekstremalių gamtos įdomybių ir skirtingų peizažų perskeltą šalį, kurios vienoje pusėje – jūra, kitoje – kalnai ir vulkaniniai stebuklai, keliautojai masiškai nesiveržia. Tai, mano požiūriu, – didelis privalumas, kuris leis „GRŪDOS“ keliautojams pajusti Džibučio originalumą.
Pažintis su šalimi pradedama nuo Džibučio sostinės Džibučio, jos istorinę miesto dalį kūrė krašto valdytojai prancūzai, kurie čia paliko nepaprastai grakščią kolonijinę architektūrą. Na, o kelionei įpusėjus – metas atsikvėpti! Keliautojų laukia dviejų dienų poilsis ir pramogos prie Indijos vandenyno.
Viena populiariausių pramogų – nardymas. Būtent Džibutyje skaidrių vandenų dugną kaip prabangūs vėriniai dabina koralai ir margina ornamentuotos, sodrių spalvų žuvys bei kitos įmantrios jūrinės būtybės. O pagrindiniai Džibučio vandenų personažai, su kuriais turėtumėte susipažinti, – didžiausios planetos žuvys, tai – bangininiai rykliai.
Poilsio metu keliautojai įsitikina, kad rojus Žemėje turi skirtingų pavidalų ir vietų. Viena jų – tai Indijos vandenynui priklausanti Tadžuros įlanka. Čia į vandenį, rodos, nusileidžia dangus ir nudažo jį natūralia, permatoma žydryne, kuri keičiantis paros metui įgyja smaragdo ir turkio tviskesį. O ką jau kalbėti apie baltų kopų, minkšto smėlio paplūdimius...
Kitas rojaus kampelis – Maskalio bei Mušos salos. Žodžiais neįmanoma šio grožio tiksliai perteikti, jį reikia pamatyti ir išjausti. Toks įspūdis, kad pati gamta mažas Maskalio saleles sukūrė specialiai nardytojams. Prie šių koralų karalysčių po vandeniu sutikti įnoringąją barakudą, dryžuotąjį skliarą, o gal klastingąją papūgžuvę ar prasilenkti su vėžliu – įprasta. Tačiau vandenynas – galingesnis už žmogų, ir niekada negalite žinoti, su kokiais gyviais ar kitomis puošmenomis jus supažindins.
Po poilsio metas pribloškiančiai akistatai su Juodojo žemyno gamtos aukštumomis. Rytų Afrikos kraštovaizdis – dar įvairesnis ir įmantresnis, nei tik galėjote įsivaizduoti, o Džibutis, nors menkas taškas pasaulio žemėlapyje, turi tiek skirtingos žemės kūrinijos, kad užtektų jos pasidalyti bent keliems kraštams.
Lankomas Dajaus nacionalinio parko (Foret du Day) pasididžiavimas – Godos kalnai, plytintys netoli šiaurvakarinės Tadžuro įlankos dalyje. Ne, šis pavadinimas nekilo iš lietuviško moteriško vardo. Žodis Goda iš afarų kalbos verčiamas kaip „susuktas“, „sulankstytas“ ir siejamas su ketera. Aukščiausios šio kalnagūbrio viršūnės siekia apytiksliai 1780 metrų ir yra antra pagal aukštį gamtinė zona Džibutyje. Lyg ir neaukštai palyginti su Alpėmis ar Himalajais, tačiau... įspūdinga.
Godos kalnai demonstruoja aukščiausio lygio gamtos meną: žemės paviršių išvagoję nevienodai, horizontui dovanoja ir švelnias bangas, ir nelygias kupras, ir natūralias piramides ar pilis aštriomis viršūnėmis ir stačiomis sienomis. Jie vietomis yra pliki ir uolėti, apačioje palikę pievas ar akmenų juostas, o kai kur – tirštai žali. Tai itin reta vieta Džibutyje, kur auga miškai.
Vėliau keliautojai apžiūri Ardukobos ugnikalnį. Įdomu tai, kad ugnikalnio aukštis – vos 298 metrai virš jūros lygio, o žadą atimantis plyšys driekiasi net 17 kilometrų! Paskui, 4 valandų žygio metu, keliautojai susipažįsta ir su dar viena Džibučio gamtine išdaiga – Afarų dauba. Ją Džibutis dalijasi su kaimynėmis Etiopija ir Eritrėja. Tai – žemiausia Juodojo žemyno ir viena žemiausių visos planetos įdubų, kalbant geologijos kalba – giliausia depresija. Ji sausumoje leidžiasi maždaug iki 100 metrų žemiau jūros lygio. Tai – ir viena karščiausių vietų visoje planetoje, todėl laikoma gyvybei itin nesvetinga. Be to, kai kur ji sunkiai pasiekiama.
Rekordus Afarų įduba siekia ne tik pagal depresiją ir temperatūrą bei vietos žmonių ištvermę, bet ir kaip vienas keisčiausių vulkaninių Žemės peizažų. Jį palyginti su nepažintos planetos paviršiumi būtų net per santūru. Epitetų siurrealistiniam Danakilių fenomenui vis negana. Ypač sausas, išdžiūvęs, spindinčiais druskos klodais, stingdančiomis lavos formacijomis pasidengęs dykumos paviršius susiformavo po ekstremalių ir sudėtingų Žemės plutos judesių ir dėl smarkių tektoninių jėgų.
Paskutinis šios nepaprastos kelionės topas – Asalio ežeras. Dar vienas nepaprastas Džibučio kraštovaizdžio stebuklas. Asalio ežeras ir jo apylinkės hipnotizuoja, sielą įelektrina savo reljefu ir bauginančiomis savybėmis. Tačiau grandioziškai vaizdinga vandens telkinio aplinka nelepina jokio svečio. Alinantis karštis niekada nesitraukia nuo Asalio. Lygius jo krantus užbalinę ir užgelsvinę stori druskos sluoksniai, vietomis susiraitę, susilenkę ar išsigaubę į rafinuotus darinius, kurie parodo, kad nepakartojamas ir nenukopijuojamas gamtos menas gali būti ir ne visai švelnus.
Saulės iškepintose pakrantėse, už kurių tolumoje juoduoja šlakingos lavos kalvos, gyvūnai ilgai neužsilaiko, gyvybės beveik nėra, augalų – irgi, nebent ant kieto ir šiurkštaus druskingo paviršiaus šen bei ten bando išgyventi koks nors vargšas apdžiūvęs erškėtis. Sunku patikėti, kad aplink ežerą gyvena žmonės, nepaisant nuolatinio vandens trūkumo. Pasakojama esą, jei norite įsiteikti ar atsidėkoti vietiniams, dovanokite jiems geriamojo vandens. Būna, jog vanduo buteliukuose čia pasitarnauja mainams – labiau vertinamas net už pinigus. Trumpai tariant – prie Asalio ežero gyvena patys stipriausi ir ištvermingiausi žmonės, o apsilanko – patys drąsiausi keliautojai.
Afrikos potyrių kolekcionieriai
17 dienų kelionė į Sudaną ir Džibutį – ilgai ir kruopščiai planuota kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ ekspertų. Tai – karščiausia naujiena tikriems, smalsiems kelionių gurmanams: pasijusite pionieriais-pirmapraeiviais, kartu su „GRŪDA“ atrasdami naują Afrikos kelionių kryptį, nes turas su grupe po Sudaną ir Džibutį lietuviams organizuojamas bene pirmąjį kartą.
Taip pat mėgausitės ypač kontrastinga ir ekstremalia dviejų šalių gamta. Sudanas – tai skirtingi dykumos veidai, galingojo Nilo salos, slenksčiai ir slėniai, Džibutis – Indijos vandenyno salelės, rūsčioji Danakilių (Afarų) įduba, ne mažiau rūstūs vulkanai, kalnai ir ežerai.
O tam, kad kelionė būtų ne tik sklandi, bet ir įdomi bei turininga grupę lydės visų „GRŪDOS“ ekspedicinių kelionių po Afriką vadovas – garsus geografas, leidėjas, keliautojas Rytas Šalna. Profesinė gido patirtis – net 40 pasaulio šalių!
Su Rytu Šalna keliauju jau trečią dešimtmetį. Kartu išmaišėme ne tik Afriką, bet beveik visą pasaulį. Drąsiai galiu teigti, jog tai vienas labiausiai patyrusių ir plačiausios erudicijos kelionių vadovų Lietuvoje. Gal jis nuobodus moksliukas? Neatspėjote. Jo vaizdingi pasakojimai užburia, verčia mąstyti, intriguoja, atveria akis, provokuoja ir stebina.
Rytas daugybe talentų ir išskirtiniais gabumais gausiai apdovanotas žmogus, kuris nė akimirkos nestovi vietoje – nuolat tobulėja, labai daug skaito, mokosi kalbų, rašo knygas... Tai žmogus – orkestras, su kuriuo nepaprastai įdomu pažinti pasaulį. Man, lituanistei, ypač malonu klausyti jo sklandžios, taisyklingos, raiškios ir turiningos kalbos.
Kelionėje Rytas mato visus ir kiekvieną, nedvejodamas atskuba į pagalbą. Jis stengiasi suburti grupę kaip šeimą, kad visi jaustųsi komfortiškai ir patogiai. Tad nedvejokite ir junkitės prie mūsų būrelio, įsimylėjusio mamą Afriką!
Artimiausia kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionė į Sudaną ir Džibutį – 2020 metų sausio 31 dieną (liko 4 vietos)!
Visas kitas keliones į tolimus kraštus galite rasti ČIA.
