Kadangi žavėjausi T. Hejerdalo kelionėmis, susidomėjau kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ pasiūlyta kelione į Čilę, Boliviją ir Argentiną su galimybe kartu aplankyti Velykų salą. Tai kelionė nuo atšiaurios „Ugnies žemės“ per visą Patagoniją (kas lietuviškai skambėtų „pėdų žemę“), įspūdingų Torres del Paine viršūnių iki pat Perito Moreno ledynų, Igvasų krioklių bei Atakamos dykumos Čilėje.
Kelionė buvo puikiai organizuota – nebuvo ilgų pervažiavimų autobusais, visą ilgą atstumą (virš 6000 km.) įveikėme trumpais vietiniais skrydžiais (viso buvo 16 skrydžių), todėl pamatėme tikrai daug. Ir lyg įspūdžių dar būtų negana, kelionės pabaigą vainikavo perlas – mistiškoji Velykų sala. Ta pati, kurią pasiekė T. Hejerdalas plaukdamas Ramiuoju vandenynu. Tad apie Čilę, Boliviją ir Argentiną bus kitas pasakojimas, o dabar apie mažytę salą (jos plotas tik 117 kv. km), pasiklydusią vandenyno platybėse.
Velykų salai (kitaip vadinamai „Rapa Nui“ arba „Te Pito O TE“, kas vietos kalba reiškia „pasaulio bamba“ arba „pasaulio laivas“), pavadinimą davė jūreivis olandas Jakobas Rogevenas, kuris 1722 metų balandžio 5 dieną (tai buvo Velykų rytas) priplaukė salą. Nuo 1888 metų ji priklauso Čilei.
Vietinių gyventojų – rapanujų – žemes nusavino Čilės vyriausybė, kuri giežtai kontroliuoja statybas, verslus ir turistų srautus. Vietiniame, vieno tako oro uoste, lėktuvus gali tupdyti vienintelė aviakompanija – „LAN Airlines“ (Čilės oro linijų bendrovė, priklausanti „LATAM Airlines Group“ holdingui). Per dieną čia yra vykdomas tik vienas skrydis iš Santjago, todėl jokios turistų spūsties nėra. Salą taip pat galima pasiekti laivu ar burlaiviu, bet taip atplaukia tik pavieniai turistai.
Kapitonas J. Rogevenas saloje surado trijų rasių gyventojus: juodaodžius, raudonodžius ir baltuosius. Spėjama, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų. Nors T. Hejerdalo nuomone, pirmieji salos gyventojai galėjo būti amerikiečiai, nes čia buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurias galėjo atvežti keliautojai iš Amazonės kraštų.
Salos įžymybė – akmeninės skulptūros, kurias vietiniai vadina moai. Spėjama, kad skulptūros sukurtos daugiau kaip prieš 400 metų! Tačiau jų paskirtis iki šiol išlieka mįsle. Stulbina nenusakoma skulptūrų didybė, energija, rimtis ir paslaptingumas. Išskaptuotos jos iš Rano Raraku ugnikalnio uolienos, dauguma stovi pavienės, kitos – sustatytos grupėmis ant postamentų. Visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną grupę iš septynių moajų, žiūrinčią į vandenyną.
Skulptūros skirtingo dydžio: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio. Dauguma jų išbarstytos ant ugnikalnio, iš kurio uolienos jos ir padarytos, šlaitų. Dalis skulptūrų ant galvų turi raudono akmens galvos apdangalus, kurie tarsi primena polineziečių šukuosenas. T. Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes statulų veidai europietiški, o ir vikingų plaukai buvę rudi. Raudonas akmuo, iš kurio gaminti apdangalai, buvo imamas iš PUA PAO kalno, kas senąja suomių kalba („puna piajo“) reiškia „ruda galva“.
Galbūt skulptūros turėjo religinę paskirtį, vaizdavo genčių vadus, o gal, pagal Polinezijos papročius, įkūnijo protėvių dvasias. Tačiau prasidėjus genčių tarpusavio nesutarimams, skulptūras imta niokoti ir griauti, galop jas visai nustota kalti. Šiuo metu saloje yra 394 skulptūros. 1960 metais pietinę salos dalį nusiaubė cunamis. Vanduo nuplovė kai kurias skulptūras ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurios skulptūros buvo ir antkapiniai paminklai.
Kita salos paslaptis – požeminiai urvai, kuriuose galbūt gyveno ir slėpėsi čiabuviai. Ties urvo anga buvo auginami bananai – matomai ne tik maistui, bet ir maskuotei. Buvo laikas, kuomet saloje siautė europiečių atvežti raupai, todėl kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktus randus. Galbūt urvuose buvo izoliuojami sergantieji šia užkrečiama liga?
Požemiai labai gilūs, kai kas mano, kad jie jungė salą su žemynu. Apie tai rašė ir žymus povandeninio pasaulio tyrinėtojas Žanas Žakas Kusko. T. Hejerdalo ekspedicijos nariams pavyko nusileisti net į 100 metrų gylį, ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp jų ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto (magminės uolienos), randamo tik Afrikoje.
Velykų saloje, be moajų, yra dar viena įdomi apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą Makemakė, kuris sukūrė saulę, vandenį, žemę ir žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu, nors ir pats buvęs sparnuotas.
Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl „Žmogaus-paukščio“ titulo. Garbingiausi jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netolimas tris saleles, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūros kregždės. Pirmasis radęs kregždžių kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas buvo tituluojamas „Žmogumi- paukščiu“ ir vieneriems metams tapdavo dievo Makemakės vietininku.
Dar viena salos paslaptis – įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista net iki 100 laipsnių! O keturi gretimi apvalūs akmenys, sustatyti tiksliai pagal pasaulio šalis, taip neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi, o laikrodžio sekundmatis visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo saloje atsirado maždaug 500 metų anksčiau, nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Pasakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta...
Ką veikti saloje? Didelių pramogų čia nėra, čia tiesiog yra gera būti. Kelionės data buvo parinkta taip, kad pakliūtume į karnavalinį laikotarpį, kuris primena mūsų Užgavėnes. Festivalis saloje vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių kaukėtų ir išsidažiusių žmonių eiseną, kurioje ryškiai skyrėsi (nors irgi išsidažę) turistai.
Buvo įdomu klausytis skambių apeiginių dainų, stebėti ritmiškus apeiginius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto. Nepaliaujama bangų mūša, sumišusi su dainų ir šokių ritmais, dvelkė mistika. Tai buvo nerealu. Sunku buvo įsivaizduoti, kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Puotavo visa sala, visą naktį dundėjo būgnai, skambėjo muzika ir dainos.
Salą galima apeiti pėsčiomis, galima jodinėti ar mėgautis burlenčių sportu. Vakarais malonu sėdėti miniatiūrinėse kavinėse su vyno ar piskos taure – vynuogių odelių ir kauliukų degtinės bei šviežių ananasų sulčių kokteilis. Galima pasikaitinti balto smėlio paplūdimyje arba pasimaudyti po lūžtančiomis vandenyno bangomis.
Teisus buvo T. Hejerdalas, sakydamas, kad: „Tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, tai, kas skiria žmones yra dirbtina ir turi būti nugalėta“. Manau, kad kelionės yra didelis žmonijos vienytojas – keliaudamas ne tik įgauni naujų žinių, bet ir bendrauji su skirtingų kultūrų žmonėmis. Mus skiria tik odos spalva, buitis, gyvenimo būdas, bet ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi ir skiriasi, augina vaikus ir sensta.
Keliaudamas tampi savo šalies ambasadoriumi – pasakoji apie Lietuvą ir būna malonu, kad kažkur toli, toli pasako: „Taip, žinome kur ji yra!“ Smagu, kai gali įgyvendinti savo svajones, o už pagalbą tą padaryti esame dėkingi kelionių organizatoriui „GRŪDA“. Tai – įspūdingos kelionės, kurias galima vadinti ne kelionėmis, bet ekspedicijomis.
Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Argentiną-Čilę, aplankant Patagoniją ir Velykų salą – 2020 metų sausio mėnesį: „Didžioji ekspedicija po Pietų Ameriką ir Okeaniją 20 dienų“ (su Tapati festivaliu Velykų saloje). Daugiau kelionių – vasario, kovo bei lapkričio mėnesiais. Nepraleiskite progos aplankyti ekspertų atrinktus P. Amerikos topus!
