Tragiško įvykio padariniai jaučiami iki šiol. O akivaizdžiausiai – pačioje Pripetėje, kuri neretai vadinama „užšalusia zona“.
Nepaisant to, kad gyvenimo sąlygos šiame Ukrainos mieste ir apylinkėse nėra saugios ir kelia realų pavojų sveikatai, vietiniai čia tebegyvena. Būtent jie yra įdomiausi žurnalistui Daumantui Liekiui, kuris Černobylyje lankėsi ne kartą – ten jis reguliariai važiuoja jau beveik septynerius metus.
„Pasirinkus Černobylio temą galima kalbėti apie viską – nuo buities prekių parduotuvėje iki branduolinės fizikos, tačiau pokalbis su tokia potekste bus daug egzotiškesnis. Bet man įdomiausi ten gyvenantys žmonės ir jų likimai“, – tikina Daumantas.
Apie tai, kuo gyvena dabartiniai černobyliečiai, jis parengė ir reportažų ciklą „Savanoriai į Černobylį“, kuris netrukus bus publikuojamas portalo 15min.lt kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“.
– Kam skirtas straipsnių ir videoreportažų ciklas iš Černobylio?
– Manau, kad Černobylio ar Fukušimos temomis besidominčių žmonių auditorija labai įvairi. Tai – smalsūs, plataus akiračio asmenys, kurie dažniau sako „man įdomu“, nei „man baisu“.
Tuos, kurie apie Černobylį žino tik iš Holivudo filmų, galbūt nustebins žinia, kad Černobylyje nėra nei mutantų, nei nuo įstatymo besislapstančių nusikaltėlių.
Tuos, kurie jau senokai domisi Černobylio katastrofa, galbūt nustebins tos vietos rutina, kurioje kasdien būna zonoje dirbantys žmonės ir vietos gyventojai.
O tuos, kurie apie Černobylį girdėjo kartą ar du žiūrėdami Holivudo filmus, galbūt nustebins, kad Černobylyje nėra nei mutantų, nei nuo įstatymo besislapstančių nusikaltėlių.
– Kokios temos bus gvildenamos?
– Černobylio zona – tai tarsi valstybė valstybėje. Ten galioja savos taisyklės, kurias diktuoja radiacija užteršta aplinka, todėl ir mums įprasti kasdieniai reiškiniai ten tampa kiek iškreipti tos izoliacijos ir savisaugos reikalavimų.
Pasirinkus Černobylio temą galima kalbėti apie viską – nuo buities priekių parduotuvėje iki branduolinės fizikos, tačiau pokalbis su tokia potekste bus daug egzotiškesnis.
Stengsiuosi perteikti Černobylio kasdienybę, papasakoti apie vietos gamtą, istoriją ir didžiausias legendas, kurios masina turistus.
Beveik per septynerius metus nuolatinių kelionių šiuo maršrutu sukaupiau daug vaizdinės medžiagos ir užrašų. Tad man teko gerokai pasistengti mėginant perteikti vietos atmosferą tokiame, palyginus nedideliame eterio laike.
– Kada šios istorijos sukurtos ir kokiomis aplinkybėmis?
– Nuotraukos ir vaizdo įrašai daryti skirtingų kelionių metu. Kiekvienoje kelionėje sutinku naujų žmonių, klausausi jų istorijų, katastrofos liudijimų, stebiu, kaip ten viešpatauja laukinė gamta ir trupa sovietiniai daugiabučiai. Kaip galėčiau to nefiksuoti?
Pasirinkus Černobylio temą galima kalbėti apie viską – nuo buities prekių parduotuvėje iki branduolinės fizikos.
Tų kelionių buvo tiek daug ir su skirtingais tikslais, kad visų jų neatsimenu, o dažnai ir maišau.
Kai sutinku buvusius bendražygius, kartais susivokiu, kad jie visai ne iš tos kelionės, apie kurią, aš maniau, mes kalbėjome.
– Kaip tavo paties gyvenime atsirado Černobylis?
– Labai netikėtai. Niekada nebuvau didelis šios vietos „fanas“. Nesu žaidęs nei kompiuterinių žaidimų susijusių su Černobyliu (iki pirmosios kelionės), nei matęs kokių filmų.
Tik kai gavau pirmąjį leidimą zonoje praleisti 5 dienas, kad galėčiau atlikti vabalų apskaitą, supratau, kokia tai unikali ir siurrealistinė vieta.
Nuo to laiko pradėjau artimai bendrauti su vietiniais ir periodiškai ten lankytis.
– Kaip manai, kodėl būtina žmonėms nepamiršti šios teritorijos istorijos?
– Aš nemanau, kad Černobylio katastrofa turėtų mus mokyti, „kokia bloga branduolinė energetika“.
Černobylio atvejis yra labiau paminklas sovietiniam mentalitetui ir neatsakingumui, tuščioms režimo ambicijoms.
Mano manymu, tai gana ekologiškas energijos gavybos būdas. Tiesiog pati technologija yra pakankamai nauja, dar turime nemažai išmokti, kol išnaudosime visą jos potencialą.
Černobylio atvejis yra labiau paminklas sovietiniam mentalitetui ir neatsakingumui, tuščioms režimo ambicijoms.
Tačiau didžiausia pamoka, kurios moko Černobylio zona, – tai žmogaus ūkinės veiklos žalos mastai laukinei gamtai.
Jei kada nors žmonijos istorijoje nutiktų taip, kad žmonių kiekis dėl kokio branduolinio kataklizmo smarkiai sumažėtų, tai pagal Černobylio pavyzdį, galima spėti, kad, nepraėjus net šimtui metų, flora ir fauna vėl imtų klestėti.
Aš nesakau, kad radiacinė tarša yra naudinga laukiniams gyvūnams ar augalams. Tiesiog lyginant su ūkininkais, miškininkais ir medžiotojais tai daug mažesnis blogis.
Ciklą sudarys 10 istorijų, kurias papildys autoriaus nuotraukos ir vaizdo medžiaga. Pirmojo straipsnio ieškokite gruodžio 2 d.
