Taip prieš metus išvykome į Zambiją, nes per ją tekanti Zambezi upė yra viena srauniausių ir įdomiausių, plaukiant ja su plaustu. Šį kartą naršant internete ieškojome saugiausios vietos keliauti. Atkreipėme dėmesį, kad Namibija yra viena rečiausiai apgyvendintų šalių pasaulyje. Tai buvo pagrindinė priežastis, kuri lėmė mūsų apsisprendimą pasirinkti Namibiją.
Dar anksčiau teko skaityti apie jos unikalią laukinę gamtą, nacionalinius parkus bei paplitusį kelionės būdą – nakvojant palapinėse.
Perskaitę keliautojų atsiliepimus turistiniuose forumuose išsiaiškinome, kad šiuo pandeminiu periodu Namibijoje keliauti yra saugu. Sergančiųjų skaičius yra mažesnis nei Lietuvoje. Retai apgyvendinta šalis ir mūsų pasirinktas kelionės būdas – visureigiu, nakvojant palapinėse ant automobilio stogo – maksimaliai sumažina kontaktų skaičių su vietiniais gyventojais.
Dar pagalvojome, kad išvykę iš Lietuvos pasielgtume socialiai atsakingai, sumažindami Lietuvos gyventojų skaičių keturiais keliautojais, ir taip sutrumpintume viruso plitimo kelią.
Radę ne vieną pasiteisinimą, kodėl galime leistis į kelionę, užsisakėme lėktuvo bilietus. Vėliau keliaudami patys įsitikinome, kad Namibijoje buvo gerokai mažesnė rizika užsikrėsti COVID-19 nei lankantis prekybos centre Lietuvoje.
Gaila, bet Lietuva neturi bevizio susitarimo su Namibija, ir vizų negalima užsisakyti internetu. Kad ją gautume, į artimiausią Namibijos ambasadą Helsinkyje reikia siųsti pasą ir šūsnį papildomų dokumentų, tokių kaip kelionės anketos, paskutiniųjų trijų mėnesių banko sąskaitos išrašas, viešbučių rezervacijos.
Gavę vizas, iš karto atšaukėme viešbučių rezervacijas. Mūsų kelionės yra intensyvios, aplankome daug vietų. Dažniausiai žinome tik kryptį ir pagrindinius maršruto taškus, bet niekada neturime detalaus plano, kur ir kiek praleisime laiko. Viską lemia oro sąlygos arba kiek naujai pamatyta vieta patinka. Būna, kad neplanuotai užstringame savaitei, būna ir atvirkščiai – tik atvykus ir pamačius, kad vieta niekuo ypatinga, leidžiamės iš karto tolyn. Todėl niekada nieko nerezervuojame iš anksto.
Gavę vizas, iš karto atšaukėme viešbučių rezervacijas.
Prieš išvykdami į Namibiją, turėjome atlikti COVID-19 testus. Kad nesuklystume, kelis kartus skaičiavome, prieš kelias valandas reikia pasidaryti testą. Reikalaujama, kad jie būtų atlikti ne anksčiau kaip 72 valandos prieš praeinant patikrą Namibijos oro uoste.
Susitvarkę visus formalumus, susikrovėme nedideles kuprines. Daugiau nei pusę kuprinės užėmė hidrokostiumai, nes planavome praleisti kelias dienas plaukiodami burlentėmis. Deja, to nepavyko, nes pūtė per silpni vėjai. Paprastai vėjų sezonas baigiasi gruodžio mėnesį. Kelionės metu ne kartą prisiminėme, kad be reikalo tampomės visur su savimi tuos hidrokostiumus. Vis pajuokaudavome svarstydami, kur galėtume juos tikslingai panaudoti ne pagal paskirtį.
Tuščiuose Vilniaus, Frankfurto oro uostuose daugiau darbuotojų nei keliautojų. Sėdint tuščiose laukimo salėse vis kildavo mintis, ar vertėjo tokiu metu kažkur belstis, bet ramūs oro uosto darbuotojų veidai ilgai neleido kankinti abejonėms.
Lėktuvas, skrendantis iš Vilniaus į Frankfurtą ir atgal, buvo pilnas. Deja, buvo nesuprantamas lėktuvu keliaujančių kai kurių tautiečių požiūris į kaukių dėvėjimo taisykles. Gal jų veidai per platūs, ar kaukės per siauros, bet kaukės pasmakrėje badė akis. Ir į priekį skrendant, ir atgal stiuardesės nuolat prašė keleto keleivių tinkamai užsidėti veido kaukes.
Deja, buvo nesuprantamas lėktuvu keliaujančių kai kurių tautiečių požiūris į kaukių dėvėjimo taisykles.
Iš Frankfurto į Vindhuką, Namibijos sostinę, ir atgal lėktuvai skrido pustuščiai. 11 valandų trunkančio skrydžio metu buvo pakankamai vietos ne tik patogiai sėdėti, bet ir išsitiesti per kelias vietas. Kelionė iki Nambijos iš viso užtruko apie 16 valandų. Tiek laiko dėvint kaukes, net ir jas nusiėmus kelias ateinančias dienas išliko jausmas, kad kažkas tempia ausis.
Nusileidę VIndhuke, užtrukome daugiau nei valandą, kol susitvarkėme visus imigracijos bei papildomus COVID-19 formalumus. Visiems keleiviams buvo išmatuota kūno temperatūra, liepta dezinfekuoti rankas bei pateikti neigiamą koronaviruso testo rezultatą.
Atrodo, kad Namibijoje nėra panikos dėl COVID-19, nors saugumo priemonių taikoma gal net daugiau nei Lietuvoje. Viešumoje privalai dėvėti kaukes, dažniausiai prie parduotuvių durų stovi darbuotojas, kuris patikrina kūno temperatūrą ir dezinfekuoja rankas. Matėme, kaip atsidarius mokyklai Swakompunde, visiems moksleiviams prieš įeinant į mokyklą yra tikrinama temperatūra bei dezinfekuojamos rankos. Nuo 22 val. iki 5 val. ryto draudžiama išeiti iš namų. Visur kaba informaciniai plakatai, kaip sumažinti COVID-19 užsikrėtimo riziką.
Nuo 22 val. iki 5 val. ryto draudžiama išeiti iš namų.
Oro uoste mus pasitiko automobilių nuomos atstovas, iš kurio išsinuomavome "Toyota Hillux" 2016 metų modelį su dviem palapinėmis ant stogo. Dėl mažo turistų skaičiaus šalyje automobilių nuomos kainos labai kritusios. Kempingo įranga, šaldytuvas, dvi dėžės stalo reikmenų, čiužiniai, patalynė mums buvo suteikta be papildomo mokesčio.
Nuomos punkte sugaišome virš valandos, nes nuomos atstovas labai detaliai paaiškino, kaip važiuoti bekele, supažindino su įranga. Iš pirmo žvilgsnio išskleista palapinė dviems asmenims pasirodė kiek ankštoka, nors kelionės pabaigoje būtume galėję drąsiai priimti ir trečią keliautoją. Visa įranga nebuvo naujausia, tad gavome tai, kiek už ją sumokėjome.
Pasirūpinome automobilio draudimu, neįtraukėme tik stiklo ir padangų. Juos galima apdrausti už papildomą mokestį. Nuomos atstovas primygtinai siūlė įsigyti papildomą padangų draudimą. Paklaustas, kiek vidutiniškai padangų sprogsta kelionės metu, atsakė, kad trys, ir paaiškino, kad susprogdintos padangos kaina priklauso nuo to, kiek yra likę protektoriaus milimetrų. Greitai paskaičiavome, kad susimokėti už dvi susprogdintas padangas bus pigiau nei mokėti papildomą draudimą. Nutarėme jo atsisakyti.
Visos kelionės metu nuvažiavome daugiau nei 6 000 kilometrų, bet padangos nesusprogdinome nei vienos. Dauguma kelių nėra asfaltuoti, bet pakankamai geri, jei nėra nuplauti liūčių.
Pasirašę reikiamus dokumentus, išklausę instruktažo, leidomės pirmyn. Atkreipėme dėmesį, kad Namibijos šiaurės link buvo prognozuojamos liūtys, todėl pakeitėme savo išankstinius planus ir kelionę pradėjome važiuodami į pietus link Fish River kanjono.
Nuvažiavus pirmus šimtus kilometrų Šarūnas, mūsų automechanikas, greit gavo darbo. Vos visureigiu bandydavome lenkti priešais važiuojantį sunkvežimį, matydavome, kad mūsų automobiliui tai per sunki užduotis – vis pritrūkdavo galios. Po kelinto bandymo mūsų mechanikas paprašė sustabdyti automobilį.
Atsidaręs kapotą, patikrino variklį ir rado nuslinkusią vakuumo šlangelę. Pataisius ir smagiai įsibėgėjus, vos viršijus 80 km/h greitį iš už priekinės panelės išgirdavome įkyrų pypsėjimą, kuris užgoždavo net klausomos muzikos garsą. Šarūnas paprašė stabdyti visureigį vėl. Išardęs priekinę panelę ir išėmęs magnetofoną rado garsinį greičio viršijimo sensorių. Jį išjungus pagaliau lengviau atsikvėpėm.
Pašalinę visus nesklandumus, pajutome, kad automobilis atlaikys laukiančius tūkstančius kilometrų. Keturiese patapšnojome visureigiui per kapotą, suteikėme garbingą „Bittutės“ vardą (dviguba t, kad panašiau skambėtų į vietinę kalbą) ir pasileidome tolyn.
Laukite tęsinio.
