1. Išskirtinis draugiškumas ir tolerancija
Lietuviai Gruzijoje yra tikriausiai mylimi labiausiai iš visų, tačiau dabar ta meilė dar labiau susipynusi su dėkingumu. Vos pamini, kad esi iš Lietuvos, dažnas vietinis turi ir istoriją, kaip jis susijęs su mūsų kraštu. Padavėjo draugas vedęs lietuvę, prekeivis turguje, pilantis man čiačios, kadaise prisidėjo prie atominės elektrinės statybų, o suvenyrų parduotuvėje pardavėjas dovanų deda dar vieną ragą vynui (kantsi) – „za Sakartvelo“.
VLKK gegužės pradžioje leido šalia oficialaus Gruzijos pavadinimo naudoti ir Sakartvelas. Tbilisis prašė šios galimybės argumentuodamas, jog „Gruzija“ yra rusiškas pavadinimas. Lietuva pirmoji pasaulyje žengė tokį žingsnį.
Beje, Sakartvele jau gali taip ir sakyti – kad esi iš „Lietuvos“, o ne „Litva“. Gruzija iš dėkingumo taip pat įteisino autentišką mūsų šalies pavadinimą, nors kartvelams dvibalsis „ie“ ir nėra natūralus jų kalboje.
Gidas Sulhanas Devadzė Batumį vadina draugiškiausia ir tolerantiškiausia vieta visoje šalyje. Pavyzdžiui, mieste, kuriame daugumą sudaro stačiatikiai, apie trečdalis gyventojų išpažįsta islamą, bet jis sako, kad niekada dėl to nėra kilusių jokių nesutarimų. Kaip ir gruzinų požiūris į rusus – pyksta dėl politikos ir karo, bet ne ant žmonių, o ant valdžios.
Kitoks čia ir aptarnavimas – nepasijusi toks ponas kaip, pavyzdžiui, paslaugumo etalonu laikomoje Turkijoje. Gruzinai turistams nesilankstys, bet taps draugais. Padės, patars, parodys nesitikėdami euro už tai.
2. Maisto ir gėrimo kultūra
Ką esate girdėję apie legendinį gruzinų vaišingumą ir svetingumą – tiesa. Dažnai net nesivarginama ieškoti vietos naujam ant stalo nešamam patiekalui – maistas kraunamas dviem aukštais. Tik gal reikėtų jausti saiką ir visko ragauti po truputį, nes Adžarijos virtuvė – riebi ir sunki. Daug sūrio ir patiekalų su jais, baklažanai su riešutais, šašlykai, troškiniai, kebabai ir regiono pasididžiavimas – chačapuris.
Tikrasis Adžarijos chačapuris – ne dažniau pasaulyje sutinkamas „blynas“ su sūriu, o laivelio formos mielinės tešlos kepinys, kurio vidus sumaišomas su sūriu, o ant viršaus įmušamas ir kiaušinis.
Valgyti chačapurį dar reikia ir mokėti. Pirma – apipjauti sūrio įdaro kraštus, tada išmaišyti su kiaušiniu, laužti tešlos šonus ir juos mirkyti į sūrio ir kiaušinio masę. Dar reikia ir mokėti jį suvalgyti – retam užsieniečiui pavyksta įveikti visą patiekalą.
Gausų maistą per „suprą“ (gruzinišką vakarienę) lydi ir gausūs tostai. Sakartvelas giriasi esantis vyndarystės gimtinė, o vynas yra neatsiejama maisto kultūros dalis, bet jis ten geriamas kitaip. Dėl kitokios gėrimo kultūros gruzinai nepatenka ir į daugiausiai alkoholio suvartojančių tautų sąrašus, nors vyno ir vynuogių degtinės čiačios čia – ant kiekvieno kampo. Gatvėse puslitrį jos buteliuke nuo „Coca Colos“ galima įsigyti ir už 5 larius (1,7 eur).
Paprastai vakarienės metu taurės keliamos po tosto, kurį gali ir keliasdešimt kartų per vakarą sakyti „tamada“ – tam paskirtas žmogus. Kiekvienas tostas būna širdingas, verčiantis tai šyptelti, tai susimąstyti apie meilę, santykius, taiką, draugus ir svečius. Kartvelai mėgsta gerti, bet nemėgsta prisigerti. Dažniau nei vyno taurės prie stalo kilnojami vandens arba lietuviams nostalgiją keliančio „Tarchūno“ stiklai.
Batumyje, beje, yra Čiačios fontanas (bokštas). Yra, tačiau jame šio tradicinio gėrimo – ne. Buvęs prezidentas Michailas Saakašvilis, kuris dėjo daug pastangų, kad Batumis dabar būtų toks, koks yra, svajojo, kad šiame fontane reguliariai liesis nacionalinis gėrimas. Gidas tikina, kad vieną kartą taip ir buvo.
Tiesa, jeigu jau nutinka, kad išvakarėse buvo padauginta svaigiųjų gėrimų, S.Devadzė pasakoja, kad visi gruzinai žino, kas gelbės ryte. „Borjomi“ mineralinis vanduo arba kefyras.
3. Nuo džiunglių iki verkiančių kalnų
Adžarijos turizmo departamento darbuotoja Eto Mjavanadzė juokiasi, kad Adžarijos regiono kalnai net nėra tikri kalnai Gruzijos mastu – čia greičiau kalvos. Bet prie lygumų pripratusią lietuvio akį peizažas sužavės. Pats Batumis iš vienos pusės skalaujamas žydrutėlės Juodosios jūros, o kitoje pusėje remiasi į kalnus.
Jeigu stulbinančiu aukščiu šie kalnai nepasižymi, tai akį glostančia žaluma – tikrai. Mtiralos kalno, kurį galima matyti iš Batumio, pavadinimas reiškia „verkimą“. Čia yra viena drėgniausių vietų visoje šalyje – per metus iškrenta net 4 520 mm lietaus.
Važiuojant gilyn į Adžariją akis bėga žalių kalnų viršūnėmis, jais raižančiomis upėmis. Verta stabtelti Machunceti – prie viduramžių arkinio akmeninio tilto ir šalimais esančio 52 m aukščio krioklio. Prie pastarojo į natūraliai susiformavusį baseiną, į kurį vanduo krenta nuo medžiais apaugusios uolos, lipa turistai. Tuo tarpu prie tilto į nuo molio rusvą spalvą įgavusį Ačarisckali upės vandenį šoka tik nutrūktgalviai jauni kartvelai.
Subtropinis klimatas leido ir sudaryti sąlygas prie pat Batumio įkurti Botanikos sodą – vieną didžiausių ir gausiausių pasaulyje. 108 hektaruose keri augalija iš įvarių pasaulio kampelių – nuo bambukų iki atogrąžų augalų, nuo bonsų iki nuo žmogaus prisilietimo keistai susigūžiančių mimosa pudica.
Galima ryžtis viską apeiti pėsti, galima sėsti į elektromobilį ir atsidurti tai džiunglėse, tai japoniškame sode, tai pro spalvingus žiedus žvelgti į tolumoje matomus Batumio dangoraižius. Sodo teritorijoje taip pat galima surengti pikniką, susituokti, netgi pasistatyti palapinę.
Gretimame regione – Gurijoje – tuo tarpu įrenginėjimas kitoks parkas, kuris didybe gal net ir pranoksta Botanikos sodą. Buvęs Gruzijos premjeras milijardierius Bidzina Ivanišvilis, neseniai nusprendęs grįžti į politiką, jau kelerius metus kuria senų medžių parką.
Nuo 2015 m. gruodžio jis iš visos šalies supirkinėja šimtamedžius medžius ir gabena juos pas save į Urekį, esantį už 60 km nuo Batumio. Kelis šimtus tonų sveriantys medžiai būna gabenami traukiniais, net plukdomi Juodąja jūra – prieš pora metų toks filmuotas vaizdas nustebino visą pasaulį.
Tokią turtuolio maniją kritikuoja aktyvistai. Jie piktinasi, kad vieno šimtamečio transportavimui būna iškertama daug kitų medžių, taip niokojamas kraštovaizdis. Mane gidas tikina, kad žmonėms, iš kurių žemės su visomis šaknimis iškasami medžiai, būna itin dosniai atlyginta. Be to, parkas bus atvertas ir lankytojams. Nors kada – nežinia.
4. Piniginę džiuginančios kainos
Tiek, kiek išleistum Gruzijoje atostogoms, negali nedžiuginti. Visų pirma – į Kutaisį iš Vilniaus skraidina avialinijos „Wizz Air“. Rudenį į vieną pusę galima nuskristi už 50 eurų, vasarą bilietai keliasdešimčia eurų brangesni.
Į Adžarijos sostinę iš Kutaisio galima vykti autobusu, traukiniu (kainuos vos kelis eurus) arba sėsti į prie oro uosto išsirikiavusių taksistų automobilius. Pavyzdžiui, važiuojant dviese poros valandų kelionė taksi kainuotų apie 30 eurų.
Nakvynės vietų Batumyje neįtikėtinai daug – tereikia pasirinkti pagal savo kišenę. 150 tūkst. gyventojų mieste yra net 10 penkių žvaigždučių viešbučių. Juose net ir mažiausia kaina už naktį vasaros metu perkopia 100 eurų sumą. „Airbnb“ čia taip pat labai populiarus. Tvarkingą dviejų kambarių butą nakčiai galima išsinuomoti ir už 20 eurų nakčiai.
Kiekvienoje šalyje verta užsukti į vietos turgus, bet Gruzijoje – ypač. Jūros gėrybių turguje akys raibsta ir nuo pasiūlos įvairovės, ir nuo kainų. Pavyzdžiui, kilogramas midijų – 4 lariai (1,4 euro), lašišos – 20 larių (7 eurai), plekšnės – 40 (14 eurų). Čia pat už kelis larius įsigytą žuvį jums gali ir išdarinėti, ir iškepti.
Verta apsilankyti ir pagrindiniame miesto turguje „Batumi Bazar“. Mes čia užsukome bent jo pamatyti, tačiau kiekvienas išėjome su pirkinių krepšiais – atsispirti kainoms, spalvoms, kvapams ir prekeivių draugiškumui čia labai sunku. „Derėtis čia reikia tikrai, kitaip nebus taip įdomu“, – sako gidas.
Prekyba Gruzijoje vyksta ir ant šaligatvių, ir pakelėse išvažiavus iš miesto – kas kur tik randa vietą atsistoti tai su vyno buteliais, tai su daržovėm ar vaisiais. Tiesa, ta prekyba ne tik labai improvizuota, bet ir labai „atsipūtusi“: pardavėjai tai maišelio, tai grąžos neturi.
Dar šiek tiek kainų. Kavos puodelis mieste kainuoja 1-2 larius (35-70 ct), butelis populiariojo „Kindzmarauli“ vyno – 15 larių (5,2 euro), o už 20 larių (7 eurus) galima sočiai pavakarieniauti.
Mums Gruzijoje pigu, o patys gruzinai iš Batumio važiuoja apsipirkti į Turkiją, kuri vos už keliasdešimt kilometrų. Tad labai norint kelionės po Adžariją metu galima aplankyti ir Turkiją, nors pasienio regionas vargu ar sudomins.
Beje, verta patikrinti, kokie koncertai vyksta Batumio koncertų salėje „Black Sea Arena“. Čia lankėsi ir Eltonas Johnas, ir Christina Aquilera, o bilietai į pasaulinio lygio žvaigždžių koncertus prasideda nuo 80 larių (30 eurų).
5. Ekstravagancija ir čia pat besislepianti ramybė
Jeigu atvirai, iš pirmo žvilgsnio Batumį pamilti gali būti sunku. Žėrintys kazino, stikliniai keistų formų dangoraižiai, neoniniai fontanai ir kurortui būdinga publika pirmą dieną gali kiek išmušti iš vėžių. Bet pro ekstravagantišką fasadą prasimušantis nuoširdus gyventojų mėgavimasis gyvenimu greitai užburia.
Jeigu kurortinio miesto tikslas yra atitraukti keliautoją nuo jo kasdienybės, tai Batumis tą daro idealiai. Šioks toks miesto keistumas, drąsa ir atsidavimas malonumams iškratys iš galvos bet kokias mintis apie namuose likusius rūpesčius. Daugiau apie keistai nuostabią miesto architektūrą skaitykite čia.
Batumyje puiku ir tai, kad nors paplūdimys akmenuotas, bet jis be galo ilgas – pasitraukus nuo miesto centro gali vos su keletu kitų žmonių mėgautis miesto panorama braidant po nuostabiai šiltą Juodosios jūros vandenį.
