Prieš kelionę teko pasverti visus keliavimo nuosavu automobiliu „už“ ir „prieš“. Pagrindinis minusas – kiek didesnis nuovargis (mažiau pasijus, jei jūs išties mėgstate vairuoti automobilį). Pliusai – galimybė sutaupyti ir būti nepriklausomiems nuo kitų bei rinktis tokį maršrutą, kokio norisi.
O mūsiškis tęsėsi per pietinę Vokietiją, Liuksemburgą ir Olandiją, o traukiant atgal Lietuvos link – per šiaurinės Vokietijos miestus.
Įstabioji Saksonijos Šveicarija
Ruošiantis kelionei teko pavartyti leidinį apie Saksonijos Šveicariją ir jos gamtą. Jame buvo rašoma, kad vienam keliautojui, pirmą kartą XIX am. atvykus į šią vietovę, akyse ėmė kauptis ašaros – tokį stiprų dėl šių vietovių gamtos grožio ir didybės įspūdį jis patyrė. Tačiau tai nėra toli nuo realybės – stovint ant Bastėjos (Bastei) uolos ir iš aukštai akimis bandant aprėpti plačią Elbę, miškus ir slėnius, lyg žaislinius atrodančius apačioje kursuojančius traukinius ir upe plaukiojančius laivus, sunku patikėti, kad iš tikro regi tokį vaizdą, o ne sapnuoji.
Šiuo įspūdingu gamtos kūriniu – miškų supamu uolienų masyvu – Vokietija dalijasi su Čekija. Nors pirmam įspūdžiui apie šią vietovę susidaryti pakanka pusdienio, tačiau norintieji šioje vietovėje gali apsistoti kelioms dienoms – yra gausu apžvalgos aikštelių, pasivaikščioti kviečia girios takai. Vykstančių apžiūrėti Bastėjos uolos ir įspūdingo senovinio tilto, laukia erdvi automobilių aikštelė ir kas pusvalandį iki lankomos vietos kursuojantys autobusai.
Jaukieji Dresdenas ir Regensburgas
Valanda kelio nuo Saksonijos Šveicarijos įsikūręs Dresdenas kviečia pasigrožėti baroko, klasicizmo stiliaus statiniais (Frauenkirche bažnyčia, Cvingerio rūmais ir kt.), Elbės pakrante.
Miestas buvo visiškai subombarduotas per Antrąjį pasaulinį karą. Paėjėjus kiek toliau nuo miesto centro galima rasti šiuos įvykius menančios skerdyklos teritoriją, kurioje iki šiol stovi išlikęs skerdyklos simbolis – jaučio skulptūra. Čia buvusios skerdyklos rūsyje per miesto bombardavimą slėpėsi į nelaisvę paimtas amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas, šiuos savo išgyvenimus aprašęs knygoje „Skerdykla Nr. 5“.
Bavarijoje, prie Dunojaus upės įsikūręs Rėgensburgas II Pasaulinio karo metu nukentėjo minimaliai – jo senamiestis yra įtrauktas į „Unesco“ paveldo sąrašą. Vienas seniausių Vokietijos miestų kviečia pasivaikščioti jaukiomis gatvelėmis, susipažinti su romaninio ir gotikinio stiliaus įžymybėmis (šv. Petro katedra, senoji rotušė ir kt.).
Vos už 20 minučių automobiliu nuo miesto centro, šalia Dunojaus upės galima rasti didingą neoklasicistinio stiliaus Walhalla memorialą, skirtą pagerbti iškiliausiems Vokietijos asmenims. Šią vietą pamėgęs vietos jaunimas, netoliese gyvenančios šeimos – visi randa vietos prisėsti ant plačių pastato laiptų, pabendrauti ir pasigrožėti apylinkių panorama.
Užliūliuojantys Reino slėniai
Aplankyti Reino upės regioną ir jame stūksančią Lorelei (Loreley) uolą paskatino kadaise skaitytas poeto Henricho Heinės eilėraštis, kuriame aprašoma istorija apie geltonplaukę dainuojančią sireną ir į ją užsižiūrėjusį, savo laivą į aštrias uolas sudaužiusį žveją.
Regiono nuotraukos internete sufleravo, kad pasitiks vaizdingos apylinkės, bet realybė buvo įspūdingesnė: plati, laivais ir laiveliais knibždanti, saulėlydžių nurausvinama Reino upė, aukšti, statūs, uolėti, pilių nusagstyti krantai, pridengti tankiais miškais ir išvingiuoti serpantinų.
Ši vietovė – ramybės oaze turistaujantiems senukams (jaunesnių keliautojų čia šiek tiek mažiau) ir niekur neskubantiems, vynuogių apraizgytose gatvelėse sutinkamiems vietiniams.
Reino slėnyje galima lankyti apžvalgos aikšteles, kurių čia tikrai netrūksta. Įspūdingiausios – Loreley, Dreiburgenblick ir kitoje upės pusėje esanti Sieben Jungfrauenblick. Iš jų galima apžvelgti plačius miškus, slėnius, vynuogynus, upės vingius ir netoliese stūksančias pilis.
Beje, vietiniai puikiai žino istoriją apie Lorelei sireną ir visur ją akcentuoja, net periodiškai renka Lorelei gražuolę-undinę, geriausiai reprezentuojančią apylinkes. Neužmirštas ir pats eilėračio autorius H. Heine, kuriam galima rasti paminklą Sankt Goarshausen miestelyje. Netoliese – ir paminklas jo apdainuotai undinei.
Mėlynmarškinis Liuksemburgas
Viena dažniausių rekomendacijų vykstantiems į Liuksemburgą – aplankyti įspūdingą Viandeno piliį. Iš toli atrodo, kad tvirtovė pakibusi virš miestelio – tokį įspūdį sukuria tai, kad ji pastatyta ant 310 m aukščio kalvos. Pilies istorija mena 10 mūsų eros amžių, jos viduje įrengtas pilyje gyvenusių didikų gyvenimą menantis muziejus.
Pilis stūgso šalies šiaurės rytuose, netoli pasienio su Vokietija. Nuo Viandeno miestelio iki sostinės Liuksemburgo – apie 50 km.
Jei Viandeno miestelis pasitiks ramybe, gėlėmis išdabintomis gatvelėmis, Liuksemburgo miestas pasisveikins ne tik jaukiu, į „Unesco“ pasaulio paveldo sąrašą įtrauktu senamiesčiu, išpuoselėtomis aikštėmis, bet ir stikliniais dangoraižiais, mieste skubančia kostiumuotų, pasitempusių, melsvais marškiniais pasidabinusių verslininkų ir tarnautojų armija, gatvėmis zujančiais „Tesla“ taksi automobiliais. Tampa nesunku patikėti, kad šioje šalyje minimali alga siekia 1 999 eurų.
553 Kelno katedros laipteliai
Pasaulio paveldo sąraše besipuikuojanti 157 aukščio gotikinė Kelno (Köln, Cologne) katedra – privaloma aplankyti vykstantiems pakeliui. Ši bažnyčia yra trečioji pagal aukštį visame pasaulyje ir gali nustebinti ne tik fasadu, gausiai dekoruotu įvairiausiomis skulptūromis, ornamentais, didžiuliais vitražais, bet ir iš pietiniame bokšte įrengto apžvalgos bokšto atsiveriančia miesto panorama. Tiesa, į apžvalgos bokštą veda 533 statūs laiptukai – čia nėra jokio lifto, tad sraigtiniais laiptais teks kopti aukštyn net pusvalandį.
Kelionės tęsinio laukite rytoj.