Šiuo metu jie yra Indijoje, kur savo keliavimo būdu ir ypač – laikinais namais – stebina vietinius. Prie išskirtinio vietinių dėmesio (tai matyti žemiau esančiose nuotraukose) Martynas ir Ieva sako iki šiol neįpratę.
Plačiau apie kelionę ir jos metu patirtus nuotykius pasakoja Martynas. O pačios iškalbingiausios yra nuotraukose, kuriose matyti, kokiose skirtingose vietose keliautojai nakvojo, lankydamiesi skirtingose šalyse.
Paminėsiu, kad nuo pat kelionės pradžios mes jokio konkretaus maršruto neturime. Dažniausiai esame numatę tik kelionės kryptį, be to, ir ją dažnai pakeičiame.Esame porelė nutrūktgalvių, autostopu keliaujančių per pasaulį. Kelyje mes jau 7 mėnesius.
Tiesa, aplankytų šalių skaičius šioje ilgoje kelionėje gal ir nėra įspūdingas – 14, bet ne skaičiai mums svarbūs, o ir jokių rekordų sumušti neketiname. Kuo toliau tuo labiau įsitikiname – kelionėje svarbiausia potyris ir vietos pajautimas, o ne aplankytų šalių ar turistinių objektų gausa.
Štai, jei vietinis žmogelis sako, jog verta aplankyti kokią nors gražią vietelę, o jeigu dar ir keliauja ton pusėn – ir mes kartu. Juk svetimšalio į niekuo neišskirtinę vietą čionykštis gyventojas tikrai nenukreips. Pasitikime vietiniais žmonėms ir dažniausiai nusivilti netenka. Taigi, dažnai nedvejodami sukame iš pagrindinio kelio. O nakvynės vietos pradedame dairytis tik atėjus vakarui.
Beklajodami autostopu nusigavome iki pat Omano (vienintelė transporto priemonė, už kurią teko mokėti buvo keltas, iš Irano perkėlęs per Persijos įlanką). Po to atskridome į Nepalą (iš Omano skrydis tekainavo 100 eurų) ir čia praleidome kelis mėnesius. Šiuo metu esame Indijoje.
Per šiuos 7 kelionės mėnesius savo žaliojoje palapinėje praleidome maždaug 150 naktų. Beje, gyvenimą palapinėje renkamės ne dėl to, kad neišgalėtumėme pernakvoti pigesniame viešbutyje ar nesugebėtumėme susirasti nemokamos nakvynės per Couchsurfing‘ą.
Nakvynės vietų, o ir pačių naktų, būta visokių: ir žiurkes, per miegmaišį lakstančias jutome, ir meškiną, riaumojantį visai netoliese girdėjome, ir sukvailiojęs iranietis į palapinę vidurį nakties brautis mėgino.
Iki šiol jutome, kad esame visiškai laimingi priklausydami tik nuo savęs, o žaliųjų mūsų namelių (palapinės – red. past.) teikiamų patogumų pakako. Be to, retai kada užsukame į didesnius miestus – dažniausiai mūsų keliai veda per nuošalesnius miestus ir kaimelius, o ypač vertiname atokias laukinės gamtos vieteles. Tokiose vietose ir palapinei plotelį atrasti nesunku – tik apsidairyk ir rinkis.
Vis dėlto paminėsiu, kad nakvynės vietų, o ir pačių naktų, būta visokių: ir žiurkes, per miegmaišį lakstančias jutome, ir meškiną, riaumojantį visai netoliese girdėjome, ir sukvailiojęs iranietis į palapinę vidurį nakties brautis mėgino. Nieko tokio, išgyvenome.
Kita vertus, tokia kelionė mums suteikė progą išvysti tokių vietų, kurių nei prabangus viešbutis, nei pats prašmatniausias kempingas negalėtų pasiūlyti. Nemanykite, kad puikuojuosi, bet ne sykį teko nakvoti įspūdingose vietelėse, kurias norėdamas tinkamai apibūdinti net ir didelis žodžio meistras pritrūktų iškalbos.
Keliaudami mudu su Ieva dažniausiai vadovaujamės principu „kur aš noriu ten guliu. Kur guliu ten man namai“ ir atsiduodam į Kelionių dievo (to paties, kurio nuolatines apraiškas juto ir Jurga Ivanauskaitė savojoje „Kelionėje į Šambalą“) rankas.
Pavyzdžiui, kartą nakvoti teko net suvenyrų parduotuvėje. Pasistatyti joje palapinę pasiūlė jos savininkas.
Žinoma, nuotraukomis visų tų įspūdžio atkartoti ir perteikti tikrai nepavyks, bet siūlome žvilgtelėti, kur mūsų pastarojo pusmečio nameliai stovėjo ir kur mums patiems galvas priglausti teko. O gal ir jūs susigundysite taip paklajoti? Patikėkite, verta!
