Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
Iš Indonezijos sostinės skrendu į Jayapura miestą. Skrydis trunka daugiau nei 5 valandas. Jis vyksta naktį, todėl beveik nepailsiu. Nusileidus Jayapuros mieste mane pasitiko būsimas vedlys, o vėliau susitikau ir 2 graikų bendrakeleivius. Išgeriame kavos, susipažįstame ir vėl sėdame į lėktuvą, kuris šį kartą yra mažesnis. Lėktuvas skrenda virš kalnų į Wameną, todėl visi (netgi vietiniai) pro langus stebi kraštovaizdį.
Nusileidęs nuvykstu į viešbutį, ten pasidedu daiktus ir keliauju į vietinį turgelį, kuriame geriausiai galima pajusti vietovę bei žmones. Matai, kas auga, ką žmonės valgo, kaip aplinkiniai reaguoja į turistus, o kaip pardavėjai bando pastaruosius apgauti. Aplink turgų mėtosi maisto likučių, visur sukiojasi kiaulės. Joms ir jų šeimininkams čia kasdienė šventė. Vienos pardavėjos šypsosi, kitos nusisuka. Kai kurios jų sėdi po prekystaliu, nes ten prekybinė vieta pigesnė.
Įdomiausi papuasų veidai, kurie atrodo taip, lyg būtų iš paveiksliukų.
Smagu, kai vyrai pradeda šypsotis. Tai reiškia, kad yra draugiški, tačiau su šypsena parodo visą burnoje turimą turtą. Dažniausiai vyrai kramto Betelio riešutą, kuris nudažo visą burną ir dantis raudonai. Jį kramtant tenka daug spjaudytis, todėl viso turgaus grindys raudonos. Galbūt dėl to nuolatos šypsosi, nes riešutas suteikia smagumo. Tačiau šito dar nežinojau, nes riešutus ketinau kramtyti vėliau.
Ant vienų prekystalių parduodami egzotiniai vaisiai, pavyzdžiui, Red fruit, kurie auga ant į kaktusus panašių medžių. Ant kitų prekystalių pardavinėjamos rojaus paukščių iškamšos ir iš jų pagamintos karūnos. Man šių sparnuočių labai gaila, nes jie nuostabaus grožio. Užėjau į vogtų daiktų skyrelį, kuriame puikuojasi iš turistų nugvelbti kompiuteriai, kameros ir telefonai. Buvo tikrai nejauku traukti savo įrangą ir juos filmuoti. Tačiau baimė ir adrenalinas suteikia žavesio kelionei.
Išvykęs iš turgaus sustojau ant kalno, kad galėčiau apžvelgti visą Wamenos miestą. Ant kalno marširavo mokyklinio amžiaus vaikai ir stovėjo karinis postas.
Užėjau į vogtų daiktų skyrelį, kuriame puikuojasi iš turistų nugvelbti kompiuteriai, kameros ir telefonai.
Iš pat ryto pailsėjęs ir kupinas jėgų pradedu savo pirmą ekspedicijos dalį per kalnus. Visa ekspedicijos grupė su vedliu ir 5 nešikais sušoka į visureigį, kuris mus nuveš kuo toliau, kad galėtume pradėti žygiuoti. 5 nešikai neš maistą, skirtą penkioms dienoms, puodus, palapines, kilimėlius ir t. t. Beje, kai jiems nepasiseka nešti turistų mantos, jie dirba upėje ir kasa molį, darbuojasi ūkyje arba mina taksi dviračius.
Prieš išvykstant oras buvo prastas, bet šiandien jau taisosi ir kartais išlenda saulė. Tačiau vis tiek visur purvas, o takeliai permirkę. Pakeliui sutinku daug basų vietinių papuasų (tiek vaikų, tiek suaugusiųjų). Vaikai trauko snarglį, kuris nubėga iki lūpos. Suaugusieji nuo jų neatsilieka, visi snarglį traukia atgal į nosį, niekas neišpučia. Tuomet prisimenu savo posakį: „Nothing goes wasted“.
Dienos pabaigoje pasiekiame kaimelį, kur ir ketiname apsistoti. Čia mums nakčiai skiriamas vietinis namukas. Greitai sutemsta, lauke lyja. Vedlys paduoda vakarienę, ir visi nieko nelaukę einame miegoti.
Iš pat ryto aplankau šalia namukuose gyvenančius Dani genties žmones. Nors šalta, tačiau moterys vaikšto pusnuogės. Turbūt todėl ir trauko snarglius. Beje, nakčiai žmonės savo nuogus kūnus tepasi kiaulių taukais, kad būtų šilčiau.
Šiandien žygiuodami praeiname pro krikščionių bažnyčią, pastatytą toli kalnuose. Sekmadieniais čia vyksta pamaldos, todėl turiu galimybę pirmą kartą pamatyti vaikus su švariais drabužiais. Padalinu jiems šokolado. Vaikai santūrūs, t. y. ne tokie kaip Afrikoje, kur viską čiumpa ir bėga, o vyresni trinkteli ir ištraukia saldainius mažesniesiems net iš burnos. Čia už tai gautų į kailį nuo tėvų.
Nakčiai žmonės savo nuogus kūnus tepasi kiaulių taukais, kad būtų šilčiau.
Kirsdamas upę pereinu kabantį apipuvusį tiltą. Einu toliau kita upės puse tolyn į kalnus. Pakeliui sutinku vietinių suaugusiųjų ir vaikų, nešančių sunkius nešulius link miesto. Krepšiai pilni šviežių avokadų. Eidamas pro pavienius namelius matau apkibusių avokadais medžių. Čia ir nusiperku sau pietus. Nėra nieko geriau nei ką tik nuo medžio nuskintas šviežias avokadas.
Po penkių valandų žygiavimo prieinu naują kaimelį, kurio takeliai iškloti akmenimis. Kaime laksto būriai vaikų, vienas kitas nusirengęs Dani genties atstovas. Vidury kaimelio stovi mokykla, tačiau užkaltomis durimis. Pasirodo, valdžia neturi ir nesiunčia jokių mokytojų. Apsistoju vietiniame valdžios namuke. Jis pats gražiausias kaime. Išrinktasis kaimo vadas valdžios statytą namuką nuomoja, tačiau pinigais su niekuo nesidalija. Manau, tikrai sieks būti perrinktas.
Vakare pasivaikštau po kaimelio trobeles, nusiperku šviežių bananų. Jie čia pasakiško skonio, nors ir šiek tiek turi savito rūgštumo. Kaimo vyrai nešiojasi lankus ir visą komplektą strėlių, kurios skirtos žuvims gaudyti, paukščiams, šernams medžioti, netgi žmonėms...
Kitas dienas toliau žygiavau po kalnus. Žaisdavau su vietiniais vaikais, eidavau į vietos gyventojų trobeles, ragaudavau jų pagrindinio maisto – saldžiųjų bulvių. Orai nelepino, daug lijo, buvau purvinas kaip paršelis, tačiau žmonių draugiškumas viską kompensavo. Atrodo, kuo skurdesnis kaimelis, tuo visi labiau viskuo dalijasi. Jeigu duodi vieną saldainį, tai jį perlaužia ir išsidalija tarpusavyje.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, sekite naujienas Facebook, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje Journey.lt.
Kitoje dalyje: paršelio ceremonija, moliūgėliais pridengti vyriški pasididžiavimai, gedėjimas ar mūšis. Taip pat protėvio mumija, kurią nešiojasi su savimi.
