„Esu hopė, o mano vyras navahas užpernai mirė. Taigi dabar pas navahus esu svetimoji, o grįžti į motinos gentį, pas hopius, taip pat nebegaliu, nes jiems esu išdavikė. Mes taip ir nesusilaukėme vaikų… Dabar aš – tik šešėlis“, – liūdnai nutęsia senutė.
Įsmeigusi žvilgsnį į tolį, ji sunkiai pėdina per purvino prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę. Galbūt jos brangiąją sagtį nupirks koks labiau pasiturintis turistas, ir ji pagaliau galės išsivirti padorią vakarienę?
Neviltis rojuje
Padėkoję už pasiūlymą ir kažkodėl nuleidę galvas paskubomis sėdame ant motociklų ir traukiame Šėjaus Kanjono (angl. Canyon de Chelly) link. Šis gamtos stebuklas, paslėptas pačiame Kanjonų krašto – Kolorado upės plynaukštės – širdyje, iki šios dienos beveik nelankomas turistų, mat tiesiog niekas apie jį nežino.
„Negali pažadinti žmogaus, kuris tik apsimeta miegąs“, – skelbia navahų posakis
Priešingai nei populiarus Didysis Kanjonas, Šėjus, užsimaskavęs Arizonos valstijos šiaurryčiuose, niekur nereklamuojamas: čia niekas nesiūlo žygių su žirgais, turų sraigtasparniu ar kelionių baidarėmis. Į patį Šėjaus Kanjoną nusileisti nevalia net pėsčiomis, nes ši teritorija akylai saugoma senųjų vietinių genčių, priklausančių navahų tautai.
Navahams JAV atiteko didžiausias rezervatas: per 71,000 kvadratinių kilometrų plotas Kanjonų krašte, užimantis dalį Arizonos, Naujosios Meksikos ir Jutos valstijų. Čia gyvena per 200,000 navahų indėnų, ir ši Navajo Nation pavadinta teritorija yra pusiau autonomiška: navahai turi savo švietimo ir teisės sistemą, savo policiją, teismus, medicinos centrus bei beveik visus kitus funkcionuojančios valstybės atributus. Tiesa, JAV federalinė teisė vis vien yra viršesnė nei bet kokie navahų sprendimai, tačiau tokia pusiau autonomija suteikia indėnams daug mokestinių ir kitokių lengvatų. Vis dėlto, nepaisant dalinės nepriklausomybės, JAV vyriausybės paramos, kompensacijų ir gausių mineralinių ir naftos išteklių bei urano ir anglių kasyklų, dauguma navahų gyvena ties skurdo riba.
Nederlinga Arizonos ir Jutos dykumų žemė netinkama žemės ūkiui, švietimo sistema šlubuoja, o Šinlio miestelis, kadaise klestėjęs prekybos centras ir keliautojų kryžkelė, dabar pasitinka dulkėtomis apgriuvusiomis gatvėmis ir niūriomis nuotaikomis.
Navahus kamuoja priklausomybė nuo narkotikų: rezervacijoje uždraustas alkoholis, tad daug nevilties apimtų indėnų renkasi iš Naujosios Meksikos nelegaliai plūstantį metamfetaminą
„Darbo nėra. Niekas nenori čia kurti verslo, juk Kanjonų kraštas – tik dulkėtas dykumos užkampis. Nėra gerų mokytojų – kas norėtų dirbti tokiame atokiame, sunkiai pasiekiamame regione? Mes neturime gero maisto: apsidaryk, vien greitojo šlamštmaisčio restoranai ir kokakolos automatai. Kas trečias indėnas serga diabetu ir neturi jokių prošvaisčių – juk daržovių šioje žemėje neužauginsi, o artimiausia didelė parduotuvė – už šešiasdešimties kilometrų. Net mūsų vaikai jau ima sirgti baisiąja cukralige... Mes ir vėl nuodijami, pamirštami ir ignoruojami“, – skundžiasi Šinlio paribiuose sutiktas vyriškis.
Negana to, navahus kamuoja priklausomybė nuo narkotikų: rezervacijoje uždraustas alkoholis, tad daug nevilties apimtų indėnų renkasi iš Naujosios Meksikos nelegaliai plūstantį metamfetaminą.
Palengva riedėdami raudona Arizonos dykumų žeme, stebimės Lotynų Ameriką primenančiais vaizdais: palei kelią išsimėtę vargani mobilūs nameliai, seni rūdijantys automobiliai ir sugriuvę, apleisti pastatai, o prie judresnių kelių matosi palaikės medinės pašiūrės, kuriose nuobodžiaujančios moteriškės pardavinėja odos ir spalvotų akmenėlių papuošalus.
Skirtingos vertybės
Tačiau ne viskas būtinai yra taip, kaip atrodo. „Statistika nedžiugina – nedarbas siekia 48 procentus, indėnai navahai gauna mažiausias vidutines pajamas visoje šalyje – apie 13 000 JAV dolerių per metus – bet Navajo Nation gyventojų gerovės nederėtų vertinti pagal tradicinius amerikietiškus standartus. Rezervacijoje veikia bent dešimties milijonų JAV dolerių per metus vertas mainų verslas: žmonės už maistą, paslaugas ir kitus būtinus pirkinius atsiskaito produktais, galvijais, vilnos antklodėmis ir kitokiais daiktais“, – sako LaDonna Harris, organizacijos „Americans for Indian Opportunity“ vadovė.
Pasak jos, mainų sistema – daug senesnė ir patikimesnė nei tai, ką indėnams mėgina primesti JAV vyriausybė, todėl skurdo ir nedarbo rodikliai navahų rezervacijoje nebūtinai atspindi realią padėtį.
Navahai labai vertina talentą ir gebėjimus: jei moki gaminti įrankius arba papuošalus, ganyti gyvulius ar išjodinėti arklius, visuomet būsi gerbiamas gentyje – net jei gyveni trobelėje su plūktine asla
„Be to, navahai turi kiek kitokią vertybių skalę. Didžiausiu turtu jie laiko šeimą, o ne namus, automobilius ar karjeros galimybes. Kai kurie jų renkasi gyventi be elektros ir vandentiekio ne todėl, kad neišgali susimokėti, o todėl, kad nori gyventi labiau tradicinį, nuo gamtos ritmų, o ne mokesčių, priklausantį gyvenimą.
Galiausiai, navahai labai vertina talentą ir gebėjimus: jei moki gaminti įrankius arba papuošalus, ganyti gyvulius ar išjodinėti arklius, visuomet būsi gerbiamas gentyje – net jei gyveni trobelėje su plūktine asla“, – pasakoja L.Harris.
Būtent dėl savitos vertybių sistemos navahai nelobsta ir iš lošimo namų, tokių populiarių tarp kitų Amerikos indėnų genčių – irokėzų, apačių ir osadžų.
„Kazino – vienas populiariausių ir greičiausių būdų užsidirbti krūvas pinigų visai genčiai, mat „pirmiesiems amerikiečiams“ taikomos didžiulės mokestinės lengvatos kaip kompensacija už praeityje patirtas skriaudas. Tačiau navahų tauta atsisako visur steigti lošimo namus, nes toks pajamų šaltinis paprasčiausiai neatitinka jų kultūros ir etikos suvokimo“, – sako L.Harris.
Šėjaus Kanjono legendos
Įspūdingas Šėjaus Kanjono grožis nustelbia aplink jį gyvenančių žmonių skurdą, koks jis bebūtų – neišvengiamas ar pasirinktas savo noru.
Navahų kalba „tšeli“ reiškia „uolos viduje“. Ir iš tiesų, artėjant prie Kanjono, niekuomet nepasakytum, kad kraštovaizdis tuojau taip staiga ir taip dramatiškai pasikeis. Raudona Arizonos žemė, apaugusi kaktusais ir susisukusiais krūmokšniais, slepia fantastiško grožio uolų darinį, kuriam prilygsta nebent Didysis Kanjonas.
Voro Uola, milžiniškas 229 metrų aukščio smiltainio monumentas, vieniša stovi Kanjono dugne; pasak indėnų legendų, tai – deivė Vorė, kuri globoja navahus ir gelbsti juos nuo nelaimių.
Kartą, navahų jaunuoliui medžiojant kanjone, jį užpuolė kitos genties karys. Jaunuolis spruko, tačiau kanjone nebuvo, kur pasislėpti. Apimtas nevilties, navahų jaunuolis prisiglaudė prie Voro Uolos... Ir staiga pastebėjo šilkinę virvę, ištiestą jam nuo uolos viršūnės. Pasinaudojęs virve, jaunuolis mikliai užkopė į uolos viršūnę, kur rado erelio kiaušinių ir nakties rasos pasistiprinti. Tai deivė Vorė jį išgelbėjusi! Patekėjus saulei, jaunuolis saugiai nusileidęs sidabrine virve atgal į kanjoną, o jį persekiojęs priešų karys jau buvo dingęs.
Tai – Navahų legenda. Navahai tiki, jog, jų tautą ištikus nelaimei, deivė Vorė visus juos užkels į smiltainio uolos viršūnę, kur jų nepasieks joks pavojus. Na, o navahų vaikams vyresnieji pasakoja, jog Voro Uolos viršūnė boluoja ne nuo ko kito, o nuo neklusnių išdykėlių kaulų!
Mums prie pat Voro Uolos prisiliesti taip ir neteko: tam, kad nusileistum žemyn į Kanjono dugną, reikalingas specialus genties vado leidimas arba navahų gidas. Šėjaus Kanjono magija pasigrožėjome tik nuo jo krašto, spengiant tobulai Arizonos dykumos tylai.
„Mes nepaveldime žemės iš savo protėvių – mes tik pasiskoliname ją iš vaikų“, – byloja navahų patarlė. Stovint ant Šėjasu Kanjono krašto, šis posakis atgyja.
