Per vėlai, nes dalis kultūros paveldo ir juos saugančių žmonių paprasčiausiai nesulaukė tų, kurie norėtų išsaugoti palikimą. Dėl to, kaip Lietuvos literatūros ir meno archyvo atstovai, rengiame ekspedicijas, kurių metu fotografuojame, užrašome lietuvių prisiminimus ir patirtis bei renkame pasaulio lietuvių archyvą.
Į Vasario 16-osios fondo remiamą ekspediciją po Urugvajų ir Argentiną vykstame trise: Aš – Vaida Jonušytė, Lietuvos literatūros ir meno archyvo projektų vadovė, Austėja Milvydaitė-Montevidėjaus lietuvių bendruomenėje trijų mėnesių praktiką atlikusi Kūrybiškos Europos atstovė ir Berta Tilmantaitė – multimedijų žurnalistė bei fotografė.
Ekspedicija prasideda dar būnant Lietuvoje – prie kavos puodelio apie Urugvajuje gyvenančius lietuvių kilmės asmenis pasakojimais mielai dalinasi iš P.Amerikos į Lietuvą sugrįžę gyventi trečios ir ketvirtos kartos lietuviai. Prieš kelionę pastarieji juokėsi – mūsų ekspedicija aptarinėjama ne tik Argentinoje ir Urugvajuje, bet ir kitų šalių bendruomenėse.
Mūsų ekspedicija aptarinėjama ne tik Argentinoje ir Urugvajuje, bet ir kitų šalių bendruomenėse.
Oficialiai Urugvajaus Rytų Respublika (República Oriental del Uruguay) yra nedidelė valstybė Pietų Amerikoje, besiribojanti su Argentina ir Brazilija, kurios krantus skalauja Sidabro upė (Río de la Plata) bei Atlanto vandenyno bangos.
Tiksliai nėra žinoma, kada atvyko pirmieji lietuviai, tačiau didžiausia emigracijos banga prasidėjo 1928 m., kai po 1926 m. perversmo nuvertus kairiųjų valdžią prezidentu tapo Antanas Smetona. Todėl tarp išvykusiųjų buvo nemažai kairiosios politinės minties šalininkų, nepritarusių Smetonos šalininkams ir jų idėjoms.
Iki 1935 m. į Urugvajų atvyko apie 10 tūkstančių emigrantų, turinčių lietuviškus pasus. Apie šiuos lietuvius detalesnės informacijos reiktų ieškoti bendruomenėse.
Atskridus į Urugvajų prisitaikyti prie vietinio laiko nebuvo sunku – jau kitą dieną žemėlapiuose ieškojome miesto centre trečią šimtmetį stovinčios Nacionalinės bibliotekos rūmų. Pastato viduje – prieblanda.
Tyloje skendinčioje registratūroje ilgai laukti netenka, tačiau būtume sugaišę visą dieną jei ne visai netikėtai sutiktas vyresnio amžiaus istorijos mokytojas Daniel. Pildydami skaitytojo kortelei reikalingus dokumentus, su naujuoju pažįstamu kalbamės apie archyvų sistemą. Šis prunkšteli ir pristato įstaigą neoficialiai: „mūsų archyvų sistema tokia puiki, jog lengviau būtų patekti į FTB nei atsiversti senesnį rankraštį“. Linkteliu. Archyvai ir Lietuvoje ilgą laiką buvo klaidžios ir ne kiekvienam suprantamos sistemos dalis.
Nacionalinėje bibliotekoje nesame pirmieji skaitytojai iš Lietuvos – dokumentų apie tautiečius čia ieško nemaža dalis Urugvajuje besilankančių lietuvių tyrėjų. Institucijos archyve saugomi penki lietuvių leisti laikraščiai: „Darbas“, „Lietuviška pareiga“, „Naujoji banga“, „Tiesa“ ir „Urugvajaus aidas“ – daugelis jų, atrodo, yra paskutiniai likę egzemplioriai. Visi jie – puikūs kaip bendruomenės metraščiai.
Pavyzdžiui, seniausias komunistinės minties laikraštis „Darbas“ – pradėtas leisti lietuvių lėšomis dar 1935 m. Leidinio turinys turtingas propagandinių tekstų ne tik apie „kraugerį Smetoną“, kurio valdymas Lietuvą veda į „pražūtį“ bet ir sunkią Urugvajaus lietuvių darbininkų finansinę padėtį ir tarpusavio nesutarimus.
Keleto laikraščio numerių nerandame archyve, todėl kartu su Daniel siaurais koridoriais leidžiamės pas kolegas į dokumentų tvarkymo skyrių – šie išgirdę apie ieškomus dokumentus juokiasi. Besidomintieji lietuviškais laikraščiais visai „suskaitė“ turimus egzempliorius, todėl juos tenka restauruoti.
Po trumpos diskusijos nutarėme, jog tyrėjams bus patogiau visų laikraščių skaitmenines kopijas turėti Lietuvoje, tad suderiname susitikimą su bibliotekos direktore dėl oficialaus dokumentų perdavimo.
Vartant laikraščius aiškėja, kad Urugvajaus lietuvių bendruomenė formavosi sunkiai. Atvykusių ieškoti laimės prioritetu tapo ne kultūrinė ar bendruomeninė veikla, bet elementarus noras užsidirbti ir išgyventi.
Pavyzdžiui, 1934 m. įkurtas Urugvajaus lietuvių išeivių mėgėjų teatras, kurio tikslas „jungti lietuviško teatro mėgėjus, tobulinti scenos meną ir rengti pavyzdingus lietuviškus vakarus su vaidinimais“, jau po ketvirto surengto pavyzdingo vakaro vietiniame laikraštyje publikavo žinutę, apie tai, jog šių vaidinimų rodymas yra nuostolingas, o trupę nepasiduoti skatina tik tikėjimas, kad „vis tik tautiečiai susipras ir įvertins jos pastangas ir aukas padėtas ant mūsų tautos meno aukuro“.
Tokių ir panašių nusivylimo straipsnių spaudoje netrūko.
Bibliotekoje užsibūti ilgai negalime – tenka atsisveikinti su Daniel iki kitos savaitės ir ruoštis pirmam susitikimui. Diena tvanki, eiti dar geras pusvalandis, todėl keliaudamos link Parque Rodo mintyse svarstome, kas mus pasitiks.
Aštuntame aukšte duris praveria Milda Graužinis. Plačia šypsena pakviečia vidun į nedidelį butą, apstatyta knygų lentynomis. Didžioji dalis jų – tėčio palikimas. Knygų paimti negalime, bet atidžiai pervertus, jų puslapiuose randame labai įdomių susirašinėjimų su Lietuvos diplomatais. Vėliau juos rasite ir archyve Lietuvoje.
Būdama 87-erių Milda puikiai kalba lietuviškai, tačiau gramatikos tenka mokytis iš naujo: „kai buvau maža, mano mama per vasaros atostogas seseris mokino lietuvių kalbos gramatikos, bet aš buvau mažiausia ir mane sudominti buvo sunku, nes aš sodyboj ant arklio ir... dingdavau“.
Milda su šeima apsigyveno Urugvajuje dėl tėčio. Kazimieras Graužinis buvo išskirtinė asmenybė, nuo 1939 m. dirbęs nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru P.Amerikai. Urugvajuje kalbama, jog būtent jis padėjo suburti vietos lietuvių bendruomenę. Milda prisimena, jog pasiuntinybė buvo įkurta čia pat namuose, todėl nuolat lankydavosi lietuviai: „jam patikdavo priimti kiekvieną lietuvį kuris atsirasdavo čia, priimti pas save namuose: kunigus, vienuoles, visi kurie lietuviai, turėjo ateiti į namus“. Kartą Graužinių namuose vakarieniavo visa krepšinio komanda, kurioje tuo metu žaidė ir Valdas Adamkus.
Kai Kazimieras Graužinis pradėjo darbą Montevidėjuje, šalyje jau veikė Sovietų Sąjungos ambasada ir konsulatas. Komunistinių partijų atstovai ne tik kiršino tuometinę lietuvių bendruomenę, bet ir visaip bandė nutraukti lietuvių veiklą leidžiamais socialistinės minties laikraščiais, išpuoliais prieš Lietuvos diplomatus ir peticijomis (viena įdomiausių yra peticija tuometiniam Urugvajaus prezidentui, kurioje prašoma nutraukti diplomatinius ryšius su Lietuva ir pripažinti tik Sovietų Sąjungos skiriamą diplomatą).
Jie bandė visaip šmeižti ir trukdyti minėjimą. Komunistinės pakraipos lietuviai net rinko parašus Urugvajaus prezidentui, kad šis nutrauktų ryšius su nepriklausomos Lietuvos atstovu ir bendradarbiautų su Sovietų Lietuva.
Kovojant su sovietine propaganda, labai padėjo bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatų darbas (daugelyje šalių politikai formuodavo sąjungas), o už tokią Baltijos šalių vienybę vietinės Urugvajaus valdžios atstovų buvo labai gerbiami.
Pokalbio metu Milda užsiminė, kad buvo toks geras tėvo draugas žurnalistas Martinezas Bersetchė. kuris niekada nebuvęs Lietuvoje, apie ją žinojo tik iš fotografijų, tačiau labai mėgo lietuviškas tradicijas: „pavyzdžiui, su Bersetchė mes važinėdavom kartais į mišką, ten netoli aerodromo. Tame miške grybaudavom, tai kartais pakviesdavome ir Berseči šeimą, kuri važiuodavo grybauti su mumis. Tokia lietuviška tradicija buvo“.
M.Bersiči įsteigė „Alianza Uruguay-Lituania“ ir aktyviai prisidėjo prie Lietuvos laisvės idėjos sklaidos: rengė viešas paskaitas aukštiems Urugvajaus pareigūnams ir įvairias spaudos konferencijas, apie kurias informacija patekdavo ne tik į vietinius laikraščius, bet ir į nacionalinę televiziją.
Paklausus Mildos, kodėl žmogus, niekada nebuvęs Lietuvoje, neturintis jokių giminystės ryšių su šia šalimi ir jos tradicijomis paskiria savo dalį gyvenimo kovai už jos nepriklausomybę, pašnekovė gūžteli pečiais ir užsimena, jog tai buvo geras tėvo draugas, kuris, kaip ir K.Graužinis – dirbo vedamas idėjos ir noro gyventi taikoje.
Pas Mildą namie jauku. Kalbamės visą popietę, o vėliau aplankome buvusį konsulatą ir pirmuosius Graužinių šeimos namus. Atsisveikiname ir skubame į kitą susitikimą su skulptoriumi Eduardu Lapaičiu. Tiesa, šiai asmenybei ir susitikimui tikrai reikės daugiau laiko, tad apie jį – kitoje dalyje.
