Apie pastarąją šiandien ir noriu papasakoti. Ir visai ne dėl panašumo į Veneciją. Kjodža – tiesiog neapsakomai graži ir labai savita.
Buvo rudens pradžia. Pirmadienis. Bene tinkamiausia savaitės diena išvengti turistų srauto. Nors sakoma, kad Kjodžai turizmas nė motais. Svarbiausia čia – žuvis.
Žinau, nevalia miestui lipinti etiketės jame pabuvus tik vieną dieną. Nevalia! Bet taip norisi... Norisi ją pavadinti mažu Italijos žvejų miestelių veidrodėliu labai dailiais ažūriniais rėmeliais. Visko buvo daug: daug chaotiško eismo pagrindinėje Corso del Popolo gatvėje, garsaus vietinių šurmulio, ir kažkaip keistai dar priešpiet po vienuoliktos valandos įsivyravusios beveik mistinės ramybės. Daug vandens ir... taip, taip – venecijietiškų vaizdų. Juk Kjodža, kaip ir Venecija – jūroje ant medinių polių pastatytas miestas. O senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
Žinoma, nei Dožų rūmų, nei Švento Morkaus katedros čia nėra, tačiau yra barokinė Kjodžos katedra – pagrindinė vyskupijos bažnyčia. Mat miestas jau nuo 1110 metų yra vyskupijos centras. Sakoma, katedra pastatyta ant dar XI amžiuje vieną Šv.Kalėdų naktį sudegusios bažnyčios pamatų. Šalia stovi varpinė, o pro šalį plerpianti, pypsinti dviratė, triratė ir keturratė netvarka veržiasi pro XVI amžiaus pradžioje statytų ir Šv.Marijos garbei pavadintų miesto vartų šonus.
Žemai virš galvų ratą apsukusi sukrykščia žuvėdra ir lėtai nuskrieja tik jai vienai žinomu taku. Gal ji norėjo mus palydėti iki kito Kjodžos miesto simbolio – apaštalo Andriejaus bažnyčios varpinės bokšto, dar vadinamo laikrodžio bokštu? Kas jas sugaudys, tas žuvėdras... O mes sukame to bokšto link.
Dar Bizantijos laikus menantis statinys pirmiausiai atliko švyturio bei sargybos bokšto, o tik daug daug vėliau varpinės funkcijas. Šiandien bokšte įkurtas muziejus, kuriame galima ne tik susipažinti su miesto, bei apaštalo Andriejaus bažnyčios istorija, bet ir pamatyti astronominių laikrodžių pradininko Giovannio de Dondi (1318-1389) sukurtą ir iki šiol dar veikiantį laikrodžio mechanizmą.
Mes jo nepamatėme. Dėl vienos labai paprastos priežasties – muziejaus lankymo laiko. Taigi, jei iki šiol nežinojote nei vieno muziejaus, kuris lankytojams atviras tik dvi valandas per savaitę, sekmadienį: nuo 10:30 iki 12:30, tai dabar žinosite. Tai – Kjodžos muziejus „Torre di Sant Andrea“.
Tačiau nepasikuklinkite patampyti duris ir vidury savaitės – bokšto prieangyje gausite miesto planą ir keletą informacinių lankstinukų. Tik gink Die, nepasiūlykite arbatpinigių! Stebėjau, vieną moterį, kuri bandė išsitraukti piniginę – informaciją teikęs draugiškas vyrukas virto rėksniu ir viskuo nepatenkintu bambekliu. Mestelėjo dar vieną lankstinuką ir aiškiai parodė duris. Nejaukiai pasijutusi moteris tyliai tarstelėjo: jam nepasisekė.
O mums pasisekė – rytinis chaosas Corso del Popolo gatvėje aprimo. Prieš akis, rodos, visai kitas miestas. O žvejų laiveliai vandens glamonėjamais šonais ilsisi po naktinės žūklės. Juk Kjodžai žvejyba svarbiau nei turizmas! Čia didžiausias Italijoje žuvies turgus – didmeninei prekybai skirta net vienuolika tūkstančių kvadratinių metrų. Yra ir kitas – mažesnis – šalia Vena kanalo (Canal Vena). Čia įsigyti žuvies ar šiaip pasmalsauti gali užsukti kiekvienas.
Jūros gėrybės Kjodžoje karaliauja ir ant stalo. Žinoma, kavinėse ir restoranuose rasite puikias picas, bei įvairius makaronų patiekalus, tačiau žuvis čia tikra karalienė. Kai kurios kavinės net neturi spausdinto valgiaraščio. Pakanka paklausti padavėjo, kuo dosni šiandien buvo jūra, ir jis išvardins dienos patiekalus.
Be to, Kjodžoje kasmet liepą švenčiama žuvies šventė. Sagra del Pesce į miestą privilioja tūkstančius smagurių. Tuomet dešimtį dienų Kjodžos senamiestis virsta vienu dideliu puikiu jūros gėrybių restoranu.
Devyniais tiltais pasipuošęs Vena kanalas bene labiausiai primena Veneciją. Tik vanduo į sapnų karalystę vakarais čia liūliuoja ne gondolas, o tinklų prikrautas žvejų valtis. Net jei esate iki kaulų smegenų įsimylėję Veneciją, užsukite į Kjodžą – nenusivilsite.
