Pirmąją straipsnių ciklo „Blondinės sugrįžimas į Delį“ dalį rasite čia.
Nekreipdamas į mane dėmesio, smulkaus sudėjimo žmogelis sau toliau mikliai ant tavos (bebriaunės keptuvės) vartė indišką duonelę – čapatį. Hindi kalboje veiksmažodis capat reiškia suploti – tai nuoroda į tai, kaip tradiciškai ši duonelė buvo gaminama, tešlos gumulėlį delnais suplojant į ganėtinai ploną blyną.
Dabar tam dažniau yra pasitelkiamas kočėlas. Nors, tiesa, prieš dedant į tavą bent kartą ar du šeimininkės ir virėjai blyną suploja delnais. Čapačiai yra viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių indų mityboje, todėl ir bažnyčioje per mišias čia dievo prašoma duoti kasdienio čapačio.
Kolonistų atsinešta krikščionybė Indijoje įgavo savotiškas formas, ir net būnant nelabai dievobaimingam, itin įdomu čia apsilankyti mišiose ir sudalyvauti sinkretizmo ( skirtingų religijų elementų (teologijos, mitologijos, simbolikos) susiliejime – red. past.) reginyje. Na, bet aš ne religijos transformacijų atvykau į šiuos namus apmąstyti.
„Laba diena, ar šeimininkė namuose?“, – hindi kalba paklausiau valgančio vyro. Šis, net neatsigręžęs į mane, teištarė – han, hein (taip, yra).
Pasiteiravau, kuo gi čapačių vartytojas vardu. Kali – per betelio nuraudonintus dantis iškošė jis. Tėvai turbūt išvydę savo tamsios odos naujagimį arba buvo visiškai nekūrybingi, arba taip neapsidžiaugė, kad negailestingai pavadino jį Juoduoju.
Dar ir dabar tamsi odos spalva Indijoje suvokiama kaip nelaimė. Iš tiesų todėl šalyje ir klesti balinamųjų kremų industrija.
Tiek subkontinente egzistuojančios klasinių ir kastinių atskirčių, tiek ir kolonistų atsineštos rasizmo idėjos, nulėmė tai, kad dar ir dabar tamsi odos spalva Indijoje suvokiama kaip nelaimė. Iš tiesų todėl šalyje ir klesti balinamųjų kremų industrija.
„Kali, gal galėtum šeimininkei pasakyti, kad aš atvykau?“ – paprašiau. Akivaizdžiai suirzęs, kad sutrukdžiau, Kali išjungė viryklę ir pradingo namo gilumoje. Po kurio laiko ant šono pasisodinusi mergytę su angliuko juodumo akytėmis spindinti tarsi deivė išniro Eglė.
Eglė – lietuvių bendruomenės pirmininkė Indijoje. Kol dar nebuvo atidaryta Lietuvos ambasada Indijoje, Eglės šeimos namai juokais buvo vadinami neoficialia ambasada – čia rinkdavosi ir šventes švęsdavo saujelė nutekėjusių lietuvaičių.
Iš tiesų bengališkieji-lietuviškieji namai burdavo ir tebeburia ne tik Indijoje esamą bendruomenę, bet ir priglobia po Indiją keliaujančius, darbo reikalais užklystančius, indologiją besimokančius ir jos mokančius ar į kokią negandą papuolusius tautiečius.
Didėjant lietuvių srautams Indijoje, Eglė suprato, kad tapo vis sunkiau vienai su šeimos pagalba pasirūpinti visais tautiečiais. Taip gimė „Indiškos mylios“.
„O, seniai tu čia? Sveika atvykusi į mano bengališkuosius namus, – džiugiai pasveikino namų šeimininkė. – Čia – Vanesa, o Sargamukas šiuo metu išvykęs su klase į ekskursiją. Namuose dar yra diedukas, kuris nėra piktas, tik toks atrodo, o mano vyras šiuo metu darbe. Tu jauskis kaip namuose. Tuoj turi pareiti Rūta (kolegė indologė – aut. past.)“, – tarė ir vėl kažkur išnyko namų deivė.
Rūta mane buvo perspėjusi, kad šie namai yra keisti, tačiau, nepaisant to, turėję būti tik laikina stotelė jie mane įtraukė ir aš į juos įsitraukiau taip, kad palikau juos tik paskutinę vizos galiojimo dieną.
Chittaranjan Park – Mažoji Kalkuta Delyje
Kitą rytą Eglė pasiūlė aprodyti savo rajoną – mažąją Delio Kalkutą. Chittaranjan Park taip yra vadinamas todėl, kad jame dominuoja iš Bengalijos kilusi bendruomenė. Britai pasitraukdami iš kolonijos, kurioje šeimininkavo apie šimtmetį ir dar vieną, jei skaičiuosime ir Rytų Indijos kompanijos įsiklestėjimą nuo 1757 metų, pasirūpino bendruomenių sukiršinimu.
Negailestingas segregacijos kultivavimas transformavo taikiai sugyvenusias bendruomenes į brutalius hinduistus ir žiaurius musulmonus. Smurto ir prievartos akivaizdoje religinės tapatybės iš tiesų gali būti efektyviai mobilizuojamos ir to pasekmėje kaip „neišvengiamybė“ 1947 metais rugpjūčio 14-ą buvo sukurtas Pakistanas, o 15-ą – Indija.
Bengalija, nuo kurios ir prasidėjo kompanijos ir britų klestėjimas, ir kuri, kas be ko, vaidino itin svarbų vaidmenį Nepriklausomybės kovose, buvo padalinta į Rytų Pakistaną (dabartinį Bangladešą), ir vakarų Bengaliją, prijungtą prie Indijos.
Padalijimą sekė kraujuota ir kraujuojanti žmonių migracija. Refiudžistai iš Rytų Pakistano 1954 metais suformavo „Išstumtų iš praradusių gyvenamąją vietą asmenų“ asociaciją ir išsikovojo iš vyriausybės žemės lopą sostinėje.
Taip tuometinio Delio pakraštyje, Jahanpanah miško apsuptyje iškilo Bengalijos pabėgėlių rajonas. Dar ir dabar rajono vyresnieji pasakoja, kad prieš kelis dešimtmečius naktimis čia galėjai girdėti kaukiančius vilkus.
Išlindusius iš miško. O gal ir vidaus. Pratęsiant politikos ir religinių tapatybių mobilizavimo temą, tie patys vyresnieji byloja, kad 1984 metais, kuomet asmens sargybinis sikhas nužudė ministrę pirmininkę Indirą Gandhį, tautą ištiko antisikhinė isterija.
Tai vienas žiauriausių periodų nepriklausomos Indijos istorijoje. Miestas skendėjo liepsnose ir kraujyje – įsiutusi minia padeginėjo ir negailestingai lyg gyvulius skerdė išpažįstančius sikhizmą.
Tuo metu Chittaranjan Park buvo bene viena saugiausių miesto dalių. Didžioji dauguma bengalų ne tik kad neprisidėjo prie klaikių skerdynių, bet bandė apsaugoti nekaltus žmones nuo išprotėjusios minios: moterys rajoną apjuosė gyva grandine (štai tau ir „emancipacija“), o vyrai į rankas pagrėbę kriketo lazdas, rykštes, akmenis ar peilius bandė sustabdyti sugebėjusius prasmukti pro moterų užtvarą. Dalybų atmintis greičiausiai dar buvo gaji.
Šis unikalus bengalų mikrokosmosas turi dvi centrines ašis, aplink kurias sukasi bendruomenės gyvenimas – deivės Kali šventyklą ir turgų, vadinamą „Turgus numeris vienas“ (angl. Market number one).
Su Egle mes pirmiausiai patraukėme link ant kalvos pastatytos šventyklos, kurią sudaro skirtingiems hinduizmo dievams skirtos dalys. Kairė šventyklos dalis yra skirta dievui Šivai, dešinė – Radhai ir Krišnai, o per vidurį esanti pagrindinė – deivei Kali.
Dauguma bengalų yra deivės Durgos (kurios vienas iš pavidalų yra tamsioji, kaukolių vėrinį nešiojanti Kali) garbintojai. Kairėje šventyklos pusėje yra dievų stabukų dirbtuvės, kuriose, kai mudvi lankėmės, dėl artėjančios bene pačios didžiausios kasmetinės bengalų šventės – deivės Durgos pūdžos (puja) – įsijuosę darbavosi keliolika amatininkų.
Šventės metu Durgos stabukai yra matomi kiekviename rajono bloke: sąjungos, asociacijos, judėjimai ar net privatūs asmenys tarpusavyje kovoja, kuris pastatys ištaigingesnę deivę.
Dešimtrankės karingosios Durgos sėkmingą kovą prieš demoną-buivolą Mahišasurą (gėrio pergalę prieš blogį) bengalai švenčia dešimt dienų. Paskutinėmis dienomis, jei nenori apkursti nuo bugnų gausmo ar būti negyvai užspaustas į ekstazę puolusios minios, geriau kojos į rajoną nekelti.
Ši šventykla yra ne tik Delio bengalų dvasiniai namai, bet ir kultūrinis bendruomenės centras – į pensiją išėjusi inteligentija kas dieną susirenka į šventyklos biblioteką paskaityti bengališkos spaudos bei padiskutuoti apie Carlo Marxo veikalus, per kairę prizmę įvertinti dabartinės agresyvaus liberalizmo vedamos valdžios veiksmus.
Iš tiesų vyresnės kartos bengalai – užkietėję komunistai, todėl nereikėtų nustebti Indijoje sutikus gyvų Stalinų, Leninų ir kitų tokio rango tovarišč.
Iš tiesų vyresnės kartos bengalai – užkietėję komunistai, todėl nereikėtų nustebti Indijoje sutikus gyvų Stalinų, Leninų ir kitų tokio rango tovarišč.
Bengalai (lygiai kaip ir Keralos kairieji) taip pavadindami savas atžalas išreikšdavo gėrėjimąsi ir nuolankumą draugiškai Sąjungai ir jos vedliams.
Bet tie jaunuoliai, kurie dalijasi vardais su šiais vedliais, gana ryžtingai krypsta į dešines stovyklas. Tą liudija ir tai, kad 2011 metais, po 34 metų valdymo Bengalijoje, komunistų partija pralaimėjo rinkimuose Gandhi šeimos klano vedamam Kongresui.
Vėliau su Egle patraukėm link labiau hedonistinės bendruomenės sambūrio erdvės – turgaus, kuris yra tikras pilvus patenkinti mėgstančiųjų džiaugsmas.
Kalkutos tipo gatvės maistas, kaip antai fučkos (nedideli traškūs paplotėliai, įdaryti bulvėmis ir avinžirniais ir užpiltis prieskoniuotu vandeniu), ghungi (užkandžis iš juodųjų avinžirnių), ožkienos šonkauliukai, žuvies kotletai, kiaušinių suktinukai (egg rolls), sukalkutintas kinų maistas ir taip toliau ir taip toliau kviečia pamiršti dietas, vegetarizmą ar dar visokius kitokius išsigalvojimus ir atsiduoti persivalgymui.
Turgaus gale yra įsikūręs didžiulis žuvies turgus. Visoje Indijoje gajūs stereotipai, kad bengalai, kai nediskutuoja apie komunizmą, valgo žuvį, o suvalgę žuvį grįžta prie debatų.
Na, dar sakoma, kad bengalai yra tikri ryžiavalgiai ir nei vienas valgymas neapsieina be geros porcijos ryžių, kurie turi būti tobulai išvirti, t.y. nelipnūs, tokie, kad galėtum suskaičiuoti kiekvieną grūdelį. Bet iš tiesų bengalų virtuvė yra daug turtingesnė nei tik žuvis ir ryžiai.
Net ir dabar viduriniosios klasės bengalų šeima valgio metu įprastai patiekia apie šešis patiekalus. Šalia žuvies ir ryžių būtinai yra patiekiamas šak (su prieskoniais ir česnaku pakeptos sezoninės lapinės daržovės), ir kašundi (garstyčių padažas), šukto (troškintos karčios ir saldžios daržovės), na, ir privalomas patiekalas – dalas (lęšienė).
Taip apėjusios turgų ir išragavusios praktiškai viską, ką siūlė gatvės maisto pardavėjai, prie daržovių prekystalio sutikome Kali, besirenkantį burokėlius. Pamatęs mūsų rankose mišti doi (virto saldinto jogurto) indelius Eglės virėjas nusiminęs ištarė – tai šiandien pietų nevalgysite, o aš ketinau virti tą jūsų raudoną sriubą. Susigėdusios nudelbėm žemėn akis ir pasukom namų link.
Tęsinys – kitoje dalyje
