Net namuose labiausiai laiką leisti mėgstantis mano tėtis Aleksas bent dukart skrido į Tunisą, nes tuo metu tai buvo gero tono ženklas.
Skelbimai, reklamuojantys poilsines keliones į Tunisą, žiniasklaidoje sukosi kasdien. Net Turkija tais laikais nebuvo tokia populiari kaip Šiaurės Afrikoje esantis Tunisas.
Dabar taip nebėra. Po 2015 m. įvykdytų didelių teroro aktų, nukreiptų į užsienio turistus, į Tunisą nustojo važiuoti ne tik lietuviai, bet ir kiti europiečiai. Todėl ženklią Tuniso biudžeto dalį sudariusios pajamos iš turizmo pradėjo trauktis kaip džiūstantis obuolys.
Ir tai, žinoma, ne be pagrindo. Koks sveiką protą dar išlaikęs poilsiautojas ramia širdimi vyktų poilsiauti ten, kur jam begulint Suso paplūdimyje, valtele jūra atplaukęs žmogus, išlipęs ant paplūdimio smėlio, automatiniu ginklu viena po kito kloja besiilsinčius ir kokteiliais besimėgaujančius poilsiautojus?
Arba ramiai džiaugiantis Bardo muziejaus grožybėmis Tuniso mieste kiti šauliai surengia ginkluotą fejerverkų pasirodymą, kurio rezultatas yra kaip kėgliai ekspozicijų salėje virstantys turistai...
Tačiau drąsuolių pasitaiko. Vieni iš tokių sveiko proto pertekliumi negalinčių pasigirti veikėjų yra mano šeimynėlė, kurią, be manęs, sudaro daugiau keliaujantis nei nekeliaujantis brolis Vytautas, niekada nenusėdinti vietoje mama Sigutė ir dažniausiai nusėdintis vietoje, tačiau Tuniso ekspertu save laikantis tėtis Aleksas.
Kai šalyje baigiasi neramumai, joje paprastai krenta paslaugų kainos, aptarnavimas tampa malonesnis bei nebereikia stumdytis su kitais poilsiautojais, kurių ten paprasčiausiai nebėra.
Nusprendę kažkur atostogauti kartu ėmėme ieškoti tinkamiausių krypčių. Bemąstant apie kokios nors netolimos, bet šiltos kelionės variantus, akys užkliuvo būtent už lietuvių beveik pamiršto Tuniso.
Žinoma, prieš pirkdami bilietus galvojome apie saugumą, tačiau nusprendėme, kad du didelius išpuolius prieš savo svečius išgyvenusi šalis turėtų būti dar labiau sutelkusi dėmesį į saugumą ir užtikrinti jį tiems pavieniams likusiems jos lankytojams.
Kitą priežastį, kodėl ten keliavome, padiktavo patirtis. Kai šalyje baigiasi neramumai, joje paprastai krenta paslaugų kainos, aptarnavimas tampa malonesnis bei nebereikia stumdytis su kitais poilsiautojais, kurių ten paprasčiausiai nebėra.
Kaip ir bet kur kitur, į Tunisą vykome savarankiškai, be jokių kelionių agentūrų ar gidų paslaugų, norėdami viską patirti savo kailiu. Ir, žinoma, ne gulėti tuščiuose paplūdimiuose, o keliauti ir pamatyti, ką gero šalis gali pasiūlyti ne tik poilsiautojui, bet ir nuotykių ieškotojui.
Į Tunisą skridome per Paryžių su pigiomis avialinijomis. Į Prancūzijos sostinę visi keturi (brolis, aš, mama ir tėvas, – red. past.) suskridome iš skirtingų pasaulio kraštų – JAV, Anglijos, Ispanijos ir Lietuvos.
Vytautas į Tunisą nuskrido diena anksčiau, nes norėjo greičiau nei mes pajusti vasarą.
Dvi geros valandos skrydžio ir perskridęs Viduržemio jūrą, mūsų lėktuvas temstant nusileido Monastyro oro uoste. Sveiki atvykę į Afriką. Tegul ir ne juodąją, tačiau vis tiek Afriką.
Turiu pasakyti, kad spalis lankytis Tunise yra idealus laikas. Oro temperatūra nebesiekia 30 laipsnių, o jūros vanduo yra labai maloniai šiltas, gal 23-25 laipsnių temperatūros.
Tuo tarpu vasaros čia labai karštos, o žiemos nepakankamai šiltos. Vienintelis minusas, kad spalį jau anksti temsta. Tad, jei norite daugiau šalies pamatyti dienos šviesoje, teks anksčiau keltis, nes šeštą vakaro jau tamsu. O tamsoje, žinia, nei paplūdimyje pasikaitinsi, nei vietinių įdomybių apžiūrėsi.
Blanku, bet neįtikėtinai pigu
Įsikūrėme Monastyre, kuris anksčiau buvo vienas žymiausių ir populiariausių Tuniso kurortų. Skridome į jį ir dėl to, kad Monastyro oro uostas yra populiarus tarp europietiškųjų oro linijų.
Iš tiesų jis nėra įspūdingas – tai Šiaulių dydžio miestukas, daugiausia gyvenantis iš palei jūrą sustatytų viešbučių ir jūrų uosto teikiamų pajamų.
Sakyčiau, jei Monastyras yra Tuniso kurortų veidas ir atspindys, tai šiuo metu jis gana blankus. Jei tai miestas, kuriame turėtų šurmuliuoti poilsiautojai ir girdėtis užsienietiškų kalbų kokteilis, tai to visiškai nėra. Man pasirodė jis tuščias.
Tiesa, vietiniai aiškino, kad dabar jau nebe sezonas, neva vasarą poilsiautojų čia buvo labai daug. Gal tai ir tiesa, bet mums viešint spalį oro temperatūra buvo ideali atostogoms. Nelabai įsivaizduoju, ką veikti atvykus vasarą, kai karštis siekia 40 laipsnių. Tada ir Lietuvoje visai neblogai.
Apsigyvenome viešbučių apartamentų kvartale ant jūros kranto. Kvartalą saugojo policijos pajėgos, todėl jautėmės saugiai.
Per vieną kambario langą matėsi už 20 metrų nuo jo banguojanti jūra, pro balkono langą – įlanka su jachtomis. Šio dviejų kambarių su virtuve apartamentų kaina buvo 40 eurų už naktį. Ne žmogui, o už visus apartamentus. Užsisakinėjant šią vietą kaina buvo sunkiai tikėtina.
Šio dviejų kambarių su virtuve apartamentų kaina buvo 40 eurų už naktį. Ne žmogui, o už visus apartamentus. Užsisakinėjant šią vietą kaina buvo sunkiai tikėtina.
Vis galvojau, kad čia kažkas ne taip. Bet nieko panašaus. Viskas buvo taip. Ši kaina, nors ir neįtikėtina, bet buvo reali.
Negražu taip sakyti, bet teroristiniai išpuoliai ir turistų išnykimas mums padėjo labai pigiai apsigyventi populiariausiame Tuniso kurorte. Kažin kiek už tokius apartamentus ant jūros kranto sumokėtume Palangoje? Tegul tai bus retorinis klausimas.
Nors turistų nėra, apgauti juos norinčių pilna
Atvykę į Monastyro oro uostą vykite taksistus šalin. Ir išėję iš oro uosto pastato patraukite traukinio, važiuojančio į miestą, link. Traukinys veža už centus, bet kursuoja retai. Perspėju: greičiausiai jūs jo neprieisite, nes taksistai patys jus pasivys ir už nuvežimą į už maždaug 9 km esantį miesto centrą paprašys gerokai per daug.
Mes sumokėjome 12 eurų. Nors ir įtarėme, kad buvome kiek apgauti, bet nesitikėjome, kad tiek daug. Kaip vėliau sužinojome, reali kaina turėjo būti apie 3 eurus. Žinoma, net ir tokia kaina kišenės neišdraskė, tačiau pats apgavystės faktas nesmagus. Beliko tik bambėti: „Čia juk arabai, čia Afrika, čia iš turistų pelnomasi...“
Vytautas į Monastyrą atvyko taip pat su nuotykiais. Kaip jau rašiau, jis dieną anksčiau atskrido į Tunisą ir kitą rytą vietiniu mikroautobusu vyko į Monastyrą susitikti su mumis. Kelionė nebuvo sklandi, nes pakeliui mikroautobusas nepataisomai sugedo. Privažiavusi policija šį reikalą išsprendė efektyviai. Pradėjo stabdyti pakeleivingas mašinas ir sodinti į jas mikroautobuso keleivius, vairuotojus įpareigodami pristatyti keleivius, kur reikia. „Ar pas mus policija taip galėtų?“, – pagalvojau.
Pačiame Monastyre, išskyrus drybsojimą prie jūros, per daug nėra ką nuveikti. Žinoma, lankytinų objektų rasite: yra senovinė, finikiečių laikus menanti Monastyro tvirtovė ir mylimo prezidento Habibo Bourguiba mauzoliejus su mečete. Galima pasivaikščioti po arabišką Mediną (senamiestį – red. past.) su turgumi. Turistų nedaug, todėl galima visai patogiai jaustis.
Tačiau mums netyčia pasisekė patekti į neeilinį renginį. Mūsų viešnagės metu Tuniso futbolo rinktinė Monastyre žaidė atrankos į pasaulio čempionatą rungtynes su Gvinėja. Nereikia net sakyti, kad negalėjome praleisti šios atrakcijos. Bilietai jau buvo išparduoti, todėl pirkome juos iš perpardavinėtojų sumokėję beveik dvigubai brangiau nei buvo reali jų kaina.
Ir tai nebuvo skausminga, nes už 6 eurų vertės bilietus mokėjome po 10 eurų. Nė kiek nebuvo gaila. Smagų renginį apvainikavo lietus, tačiau jis taip pat nesugadino atrakcijos. Tunise juk vasara. Juolab, kad Tunisas nugalėjo ir vietinių džiaugsmui nebuvo ribų.
Tai – pirmasis pasakojimas apie Tunisą, į kurį kelius baigia pamiršti dėl saugumo sunerimę europiečiai, bet drąsiems broliams tai nė motais. Kitoje dalyje nukeliausime į arabų kilimų sostinę Kairuaną ir tunisiečių pasididžiavimą El Džemą, kuriame vietinės kavinės savininkas be galo džiaugėsi sutikęs lietuvius.
