Tenka juos nuvilti, nes už tokią avantiūrą grėstų administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė.
Joks sveiko proto žmogus nenorėtų valgyti mėsos ar žuvies, kuri augo radionuklidais užterštoje aplinkoje. Greičiausiai tokio gyvūno audiniai būtų taip pat užteršti radiacija.
Ilgą laiką naiviai tikėjau, kad ir visi Černobylio zonos apylinkėse dirbantys asmenys laikosi įstatymų, kol vieną vėlų vakarą, išėję pasivaikščioti Pripetės upės pakrantėmis, pastebėjome žvejojančius vyrus.
Jie stovėjo prie pat Pripetės upės, kur dozimetras rodo tris ar keturis kartus didesnę radiaciją, nei stovint ant betonuoto kelio. Visi ramiai šnekučiavosi ir mosavo meškerėmis, matyt, grožėjosi saulėlydžiu virš apleistų Černobylio tyrų ir klausėsi vandens paukščių balsų.
O priėję arčiau pamatėme, kad iš tiesų jie gurkšnoja alų. Kai kurie vargiai žvejojo, nes visas pastangas atidavė mėgindami išsilaikyti ant dviejų kojų.
Kadangi ir mes tą vakarą pažeidėme vietos tvarką išeidami iš savo kambarių ir klaidžiodami po apleistą miestą, kuriame knibžda laukinių žvėrių gausybė, pasistengėme su žvejais prasilenkti nekrisdami jiems į akis.
Sprendžiant pagal jų specialius rūbus, tai buvo laivų kapinyną prižiūrintys pareigūnai. Todėl, jei norėtų, tikrai galėtų mus už pakarpų parvesti atgal į svečių namus.
Kitą dieną kirtome 10-ies kilometrų evakuacijos žiedą ir judėjome link paties reaktoriaus. Visai šalia esančiuose aušinimo kanaluose gyvena milžiniški šamai.
Teko girdėti pasakojimų apie tai, kad šios žuvys netgi išmoko netikėtai išnirti prie aušinimo kanalų pakrantės ir praryti ten lesinėjančius balandžius.
Daugelis mano, kad tokios didelės žuvys tikrai yra mutavusios, tačiau gerai gyvendami šamai gali išaugti netgi didesni.
Nuo kitų vandens telkinių, dėl radiacinės taršos, atskirti aušinimo kanalai nuolatos lankomi turistų, kurie nori pamatyti šias „vandens baidykles“.
Tam, kad jas pamatytų, turistai sustoję ant tiltelio į vandenį mėto duoną, kurią šamai godžiai ryja. Taip jie puotauja beveik kasdien, o jokių natūralių priešų neturi.
Teko girdėti pasakojimų apie tai, kad šios žuvys netgi išmoko netikėtai išnirti prie aušinimo kanalų pakrantės ir praryti ten lesinėjančius balandžius.
Kai kurie šamai tokie dideli, kad iš karto praryja visą duonos kepalą. Dėl to ginčijomės su Černobylyje dirbančiu Nikolajumi. Aš niekaip negalėjau patikėti šia istorija, kol galop jis man pasiūlė nusipirkti duonos kepalą ir važiuoti pačiam pamėginti.
Vos tik kepalas įkrito į vandenį, milžiniškas šamas jį tiesiog įsiurbė ir paniro po vandeniu. Abejonių neliko.
Kol šėrėme šamus, Černobylyje daugiau nei dešimtmetį dirbančiam Sergejui papasakojau apie aną vakarą Pripetės pakrantėje sutiktus žvejus. Sergejus nė kiek nenustebo, nes, anot jo, Pripetės upė, priešingai nei aušinimo kanalas, prie kurio stovim, yra visai švari.
Ji teka pro Baltarusiją iki pat Dniepro, tad tikėtina, vyrai gaudo visai ne vietines žuvis. Anot jo, tokias netgi galima valgyti.
Tačiau prie reaktoriaus gyvenančių šamų niekas nedrįstų sužvejoti ir suvalgyti. Manoma, kad šių milžinų kūnuose turėtų būti susikaupę nemažai radioaktyvių medžiagų, nes į vandenį patekę radionuklidai nusėdo dumble. Kaip tik ten, kur didžiąją laiko dalį praleidžia šamai.
Kas žino, gal praėjus dar dvidešimčiai metų bus draudžiama lipti ant tiltelio, nuo kurio šeriame šamus, nes jie taps tokie dideli, kad kels pavojų žmonėms?
Tai – septintasis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ straipsnis. Visus juos rasite čia.
