Fuerteventura – Kanarų salyno, priklausančio Ispanijai, sala Atlanto vandenyne. Į ją nuo žiemos gruodžio-vasario mėnesiais pabėga nemažai lietuvių. Vis dėlto ši sala kur kas mažiau populiari nei, pavyzdžiui, Tenerifė.
Fuerteventura iš esmės atrodo taip: labai labai mažai žalumos, daug dykynės, kopų, paplūdimių, dronui pakilti trukdančių vėjų ir gerų kelių.
Tiek vienoje, tiek kitoje jau buvęs K.Žukauskas tikino, jog Fuerteventuroje kur kas mažiau civilizacijos – ji tikrai patiks tiems, kam reikia laukinės gamtos.
„Fuerteventura iš esmės atrodo taip: labai labai mažai žalumos, daug dykynės, kopų, paplūdimių, dronui pakilti trukdančių vėjų ir gerų kelių.
Vokiška civilizacija nusėdusi salos pietuose poroje kurortų (su vokiškomis radijo stotimis ir t.t. – jautėmės kaip Vokietijoje).
Centre ir šiaurinėje dalyje – kaip Didžiojoje Britanijoje: vien britų turistai, daug visokių britiškų pub'ų – kad kuo mažiau skirtumų su namais būtų, matyt.
Įdomiausi miestai ir kaimai ten, kur turistų nėra. Dar geresni vaizdai ten, kur apskritai žmonių nėra ir su automobiliu sunku privažiuoti, ypač pakrantėmis vedantys šunkeliai.
Lyginant su kitomis dviem Kanarų salomis, kuriose esam buvę – Tenerifė ir Gran Kanarija gerokai civilizuotesnės, turistiškesnės, žalesnės, bet kažin ar įdomesnės, Fuerteventuroje pučia kažkoks laisvės vėjas iš netoliese esančios Afrikos.
Apskritai už Kanarus žiemą (ypač kai Lietuvoje dabar tiek minuso, kiek čia pliuso) geriau turbūt tik kokia tolimesnė Azija“, – savo feisbuko paskyroje pirmuosius įspūdžius apie salą rašė K.Žukauskas.
Į kelionę ne tik keturių asmenų šeimai būtinus daiktus, bet ir fototechniką bei droną pasiėmęs keliautojas nepraleido progos įamžinti ir penkių salos „įžymybių“ – švyturių. Siūloma pasigrožėti šiais kadrais ir jums – greta nuotraukų pateikiame ir informaciją apie kiekvieną švyturį.
Punta Jandia iškyšulio švyturys pačiame vakariausiame salos taške – tarsi sumažintame Ispanijos ir Pirėnų pusiasalio žemėlapyje. Jis pastatytas 1864 m. ir yra pats seniausias visame Kanarų salyne.
Aukštis – 19 metrų. Matosi, kaip skiriasi atviro Atlanto bangos kairėje ir ramesnio Atlanto nuo Afrikos pusės bangos dešinėje.
Nuvažiuoti iki jo yra turbūt pats blogiausias kelias saloje – 20 km labai prasto, vingiuoto, duobėto šunkelio nuo Morro Jable – bet tikrai verta įveikti šį atstumą.
Punta La Entallada švyturys. Atsikėliau anksčiausiai, nusitrenkiau iki jo smagiais serpantinais, buvau vienintelis lankytojas – buvo verta. Šitas taškas yra arčiausiai Afrikos esanti Kanarų salų vieta – nuo čia tik 100 km iki Maroko krantų.
Jį pastatė 1955 m. architektas, kuris į švyturio pastatą įtraukė ir maurų architektūros elementų.
Aukštis – tik 12 metrų, bet nuo jūros lygio – net 196 m. Į šitą vietą apskritai verta nuvažiuoti ne tik dėl švyturio, bet ir dėl vaizdų nuo jo – žemiau švyturio matosi tokia maža išsikišusi apžvalgos aikštelė, kurioje ir stovėjau.
Morro Jable švyturys. Jis yra lygiame krante, dėl to yra pats aukščiausias visame Kanarų salyne – 59 m ūgio. Ir labai jaunas – gimė 1991 m. Šalia civilizacijos, todėl gyvenantis neramiausiai.
Toston švyturys salos šiaurėje, šalia vieno gražiausių miestelių saloje – El Cotillo. Tiksliau net ne vienas švyturys, čia „viename yra trys“. Pats seniausias – raudonas, mažiausias, tik 7 m ūgio, gimė 1897 m.
Vėliau 1950 m. greta buvo pastatytas aukštesnis, pilkas betoninis 15 m švyturys. Dar po 30 metų iškilo tas raudonas dryžuotas 30 m ūgio švyturys. O senuosiuose dabar įrengtas žuvų muziejus.
Kai atvažiavome čia pirmą kartą, lijo, todėl negalėjau pakelti drono. Kitą dieną pakartojome – buvo saulėta, bet labai stiprus vėjas. Žmona sakė, kad sudaužysiu droną, bet surizikavau.
Šitam sostinės Puerto del Rosario švyturiui pasisekė mažiausiai – jokio įdomesnio skardžio, aplink miestas, visai greta elektrinė, užgožianti patį švyturį. Jis yra ir pats jauniausias – pastatytas 1992 m., aukštis – 43 metrai.
Daugiau informacijos apie Karolio ir jo šeimos keliones rasite jų „Facebook“ paskyroje 100dienu.lt
