Šalies sostinėje Ašchabade jis lankėsi du kartus: 2011 m. rugsėjį ir šiemet liepą. Tuo metu miestas tvoskė karščiu – dieną plieskė 45 laipsniai karščio, o naktį „atvėsdavo“ iki 33 laipsnių šilumos.
Pasakodamas apie šias keliones D.Radzevičius pabrėžia, kad buvo tik Turkmėnistano sostinėje ir didžiausiame mieste Ašchabade, tad sakyti, jog pamatė tikrąją šalį negali.
Abu kartus kelionė buvo darbinė – lietuviai ten lankėsi tarptautinės organizacijos ESBO kvietimu pasidalinti savo patirtimi žiniasklaidos ir valdžios santykių srityje.
„Ašchabade praleidome po keletą dienų. Kadangi vizą gavome tiesiogiai nuskridus oro uoste ir tam procesui tarpininkavo ESBO, todėl neteko patirti didesnių sunkumų, su kuriais susidurtų kiekvienas paprastas turistas, kuris užsigeistų gauti vizą į šią vieną uždariausių pasaulio šalių“, – sakė pašnekovas.
Tiesa, turistinių vaizdų ir vietų Turkmėnistano sostinėje nėra daug. Jis prisiminė, jog jau pirmosios kelionės metu su kolege iš Ukrainos nutarė pasidairyti po naktinį miestą. Tačiau netrukus suprato, kad ekskursija bus trumpesnė, nei tikėjosi.
„Išsikvietę taksi į viešbutį užsisakėme paprastą paslaugą – už padorią sumą doleriais paprašėme jo pavežioti po vakarinį ir naktinį miestą. Taip pat nuvežti į vietas, kurios yra „ne turistams“. Jo veidas išdavė, kad mūsų prašymas buvo mažų mažiausiai keistas, o gal net provokuojantis. Tačiau jis pavežiojo mus ne tik po miestą, bet ir jo pakraščius. Vis dėlto ko nors TOKIO matyti neteko“, – pasakojo D.Radzevičius.
Jo darytose nuotraukose Ašchabadas atrodo tarsi ateities miestas. Pasak D. Radzevičiaus, iš tiesų Ašchabadą galima apibūdinti kaip futuristinį miestą. Tačiau greta šiuolaikiškų ir itin modernių technologinių sprendimų akis bado ir kontrastas.
„Ypač jei pasižiūrėsime į naujai pastatytus glamūrinius viešbučius, jų aplinką, naujus santuokos rūmus, paauksuotus paminklus, kitus panašius objektus. Į akis krenta ir autobusų stotelės, kurios kai kur panašios į architektūrinius paminklus.
Namai mieste visi vienos spalvos – balti arba labai šviesių gelsvų atspalvių. Ypač krenta į akis gyvenamieji daugiabučiai namai – toks įspūdis, kad jie pagaminti viename fabrike. Ant daugiabučių stogų matosi šalies vėliavos.
Miestas turi ir daugybę puošnumo simbolių – šviečiantys fontanai, gatvių sankryžose esantys įspūdingo dydžio termometrai, kurie rodo tuo metu esančią temperatūrą. Visgi gatvėse labai daug žmonių (ypač moterų) apsirengę tradiciniais tautiniais drabužiais.
Todėl modernūs „led“ technologijos šviesoforai ir kiti modernūs atributai net disonuoja su gilias tradicijas simbolizuojančiais apdarais“, – teigė LŽS pirmininkas.
Neįprastų architektūrinių sprendimų Ašchabade labai daug, tačiau, pasak D. Radzevičiaus, šioje šalyje įspūdingai atrodo tik statiniai, kai kurie paminklai, nuo oro į miestą vedančiame kelyje stovintis fantastiškai gražus ir beprotiškai brangus fontanas.
Čia tikrai nėra Pilies ir Stiklių ar panašaus stiliaus gatvių, kokias galime rasti Vilniuje ar kitur Europoje. Ką jau kalbėti apie jaukias kavinaites, restoranus, meno erdves, kultūros objektus.
„Beje, tokius objektus, kaip šis (fontanas – aut. past.), retkarčiais vis perkelia į kitas miesto vietas. Vis dėlto Ašchabade vietų, kur galima būtų smagiai praleisti laiką, pavakaroti taip ir neradau.
Čia tikrai nėra Pilies ir Stiklių ar panašaus stiliaus gatvių, kokias galime rasti Vilniuje ar kitur Europoje. Ką jau kalbėti apie jaukias kavinaites, restoranus, meno erdves, kultūros objektus.
Geriausia vietinių siūlyta vieta – vietinis akropolio tipo prekybos ir pramogų centras“, – pasakojo D.Radzevičius.
Jis pridūrė, kad Turkmėnistaną galima laikyti jauna šalimi: „Ji neturi turtingos architektūrinės praeities istorijos. Net pačios šalies, kaip Turkmėnistano, istorija viso labo siekia tik XX amžiaus pradžią. Senoji kultūra pasireiškia daugiau tautos kūryba.“ Greičiausiai tai ir lemia, jog kol kas joje nėra kai kurių mums tarsi įprastų dalykų.
Milijonus kainavę viešbučiai stovi pustuščiai
Nuvykti į Turkmėnistaną paprasčiau nei į Šiaurės Korėją, vis dėlto šalis tikrai nėra pritaikyta turistams. Pasak D.Radzevičiaus, vienas vietinis rusų tautybės Turkmėnistano gyventojas sakė, kad ši šalis labai patogi vyresnio amžiaus žmonėms, ypač pensininkams, nes galima gyventi apie nieką negalvojant ir nieko neveikiant.
„Jaunam žmogui nelabai yra ką veikti. Ypač vasarą, kuomet karštis perkopia 40 ir daugiau laipsnių ribą. Net naktimis yra daugiau kaip 30 laipsnių“, – pasakojo liepą ten lankęsis lietuvis.
Pasak jo, šalies uždarumą galima pajusti ir interneto paieškoje suvedus jos pavadinimą: išmetamų nuorodų turinys padės susikurti pirmą įspūdį apie Turkmėnistaną arba Turkmėniją, kaip ši valstybė dar vadinama. Tas įspūdis nėra klaidingas.
Turistų mačiau vos keletą. Net viešbutis, kuriame gyvenau, atrodė turi gerokai mažiau gyventojų nei buvo ten vaikščiojančio personalo.
Kaip ir visose uždarose pasaulio valstybėse, Turkmėnistane negalėsite patogiai ir laisvai naudotis internetu. Kai kurie dalykai apskritai neprieinami – feisbukas, „Twitter“, „Viber“ ir pan.
„Turistų mačiau vos keletą. Net viešbutis, kuriame gyvenau, atrodė turi gerokai mažiau gyventojų nei buvo ten vaikščiojančio personalo. Tokia pati situacija ir gretimame viešbutyje, kuriame teko skaityti paskaitas. Panašu, kad milijonus kainavę viešbučiai yra pustuščiai.
Turizmo šioje šalyje tikrai nėra daug, o visi važiuojantys dažniausiai atvyksta arba verslo reikalais, arba važiuoja į gamtą, o ne lieka miestuose“, – sakė pašnekovas.
Paradoksalu, tačiau būtent Turkmėnistanas laikomas viena saugiausių šalių.
„Tikrai nesitiki, kad kas gali apiplėšti ar apvogti. Tačiau užsieniečiams reikia suvokti, kad tai sąlyginis saugumas. Mat šalyje viskas yra labai kontroliuojama valdžios institucijų. Tad tai paaiškina viską“, – sakė D.Radzevičius.
Vietiniai – draugiški, tačiau užsieniečius vertina atsargiai
Kadangi turistų nedaug, turkmėnams užsieniečiai labai įdomūs – su jais bendrauja draugiškai, vis dėlto artimiau bendrauti neskuba.
„Paprastai jie klausia, ką turistas galvoja apie jų šalį, ar mato pažangą, kaip jam atrodo vienas ar kitas statinys. Tačiau lankantis vietinėse kavinėse teko pamatyti jaunų, simpatiškų ir gerokai atviresnių žmonių. Yra gana didelis skirtumas tarp skirtingų kartų.
Šalyje nepriimtina viešai kritikuoti ar vertinti valdžią, politinę ir ekonominę situaciją, net orus!
Man susidarė įspūdis, kad daugelis žmonių ypač vengia kalbėti apie savo šalį, nes jų šalyje nepriimtina viešai kritikuoti ar vertinti valdžią, politinę ir ekonominę situaciją, net orus! Tiesa, nuo kitų metų Turkmėnistane bus draudžiama prekiauti rūkalais ir rūkyti.
Užkietėję rūkaliai tokį valdžios sprendimą priėmė skausmingai, tačiau kritiškai vertina nedrąsiai ir jokiu būdu nepiktai“, – sakė LŽS pirmininkas.
Buvusiose „Didžiosios Rusijos“ valstybėse Lietuva ir lietuviai iki šiol prisimenami. Tačiau Turkmėnistano jaunimas mūsų šalies beveik nežino. Artimų jausmų lietuviams nepuoselėja ir vyresni turkmėnai.
„Lietuvą gerai žino tik vyresnės kartos žmonės. Teko sutikti ir buvusiųjų Vilniuje, Kaune, Palangoje. Visiems jiems Lietuva – tai tolima ir labai vakarietiška „pribaltika“,“ – sakė D.Radzevičius.
Pasak jo, Turkmėnistanas – uždara šalis ne tik atvykėliams, bet ir savo gyventojams. Išvykti iš valstybės labai sudėtinga: iš esmės tai gali sau leisti tik turtingi ir su valdžia susiję asmenys.
Vietinių gyvenimo netemdo nereikalingi informacija iš užsienio
Šalies uždarumą geriausiai atskleidžia vietinė žiniasklaida, kurios programoje – tik vietinė kruopščiai atrinkta informacija.
„Kadangi internetas ribojamas, o televizijos rinka ribota, dauguma žiūri vietinius valdžios kanalus (privačios ir ypač bulvarinės žiniasklaidos nėra) ir Rusijos valstybines televizijas, todėl jų pasaulio matymas apsiriboja labai siaurais šaltiniais“, – pasakojo LŽS vadovas.
Pasak jo, televizijos programa net visko mačiusiems lietuviams pasirodytų ypač egzotiška. Pavyzdžiui, per žinias nėra užsienio naujienų. O vietinės naujienos paprastai susijusios su šalies prezidento susitikimais ar pasisakymais. Kitokios ir reklamos. Štai šioje pristatoma naujovė – pirmieji bankomatai šalyje.
