Paskutiniame aukščiausio pasaulyje pastato „Burj Khalifa“ aukšte parodyta, kaip atrodė Dubajus net ne prieš kokius šimtus metų, bet vos prieš keliasdešimt. Kompiuterio ekrane matome tik dykumą, vieną siaurą kelią ir tik kelis pastatus, o tiesiai prieš jūsų akis – miestas lyg iš kultinio filmo „Penktasis elementas“. Šitas sugretinimas daro didžiulį įspūdį ir nuteikia apmąstymams apie žmogaus ir pinigų galią.
Dubajaus šeichas Muhammadas ibn Raszidas Al Maktumas visais būdais stimuliuoja ekonomikos plėtrą, įgyvendindamas, atrodo, nerealias iniciatyvas. Ar prisimenate šaltojo karo varžybas tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, kuomet abi šalis tarpusavyje dėl visko konkuravo? Šiandien atrodo, kad Dubajus konkuruoja su visu pasauliu ir nori tapti pačia galingiausia, madingiausia ir gražiausia vieta planetoje.
Nepaneigsi – šeichas sukūrė vieną ryškiausių pasaulio vietų. Įspūdinga prabanga, kuri žūtbūt turi stebinti, žavėti, akinančiai spindėti ir kerėti progresyvumu. Kai kuriuose pastatuose atrodo, kad kažkas tiesiog „privėmė“ auksu – net tualetinio popieriaus laikikliai yra auksiniai.
Vietinių gyventojų gyvenimo sąlygos irgi yra vertos pavydo – jie visi yra turtingi arba labai turtingi, kiekvienas turi namus, nemokamą sveikatos priežiūrą, švietimą – valstybė apmoka studijas bet kokiame pasaulio universitete. Nuo pirmosios gimimo akimirkos žmones Dubajuje gyvena be streso dėl ateities.
Tačiau vietinių gyventojų yra tik apie 20 proc., tad natūraliai kyla klausimas, kas šiuo atveju dirba? O gi – atvykėliai iš kitų šalių. Jei kažkas iš vietos gyventojų dirba, jis už tą patį darbą gauna tris ar keturis kartus daugiau nei atvykėlis iš kitos šalies. Skurdžiausi žmonės – dažniausiai iš Pakistano arba Indijos – gyvena milžiniškuose kompleksuose, kur gyvenimo sąlygos labai atsilikusios nuo netgi žemiausio standarto.
Kai kuriuose pastatuose atrodo, kad kažkas tiesiog „privėmė“ auksu – net tualetinio popieriaus laikikliai yra auksiniai.
Visa tai tikrai verta pamatyti vieną kartą gyvenime, bet Dubajus man nebuvo vieta, apie kurią galėčiau pasakyti, kad ji tinkama kokybiškam poilsiui. Miestas labai nuvargino. Sunku ilsėtis tarp tonų betono ir stiklo, neturint jokio ryšio su gamta, ir dar tokiame karštyje – beveik visą laiką tvyrojo 42 laipsniai šilumos. Be to, miestas dėl savo milžiniškų atstumų nėra pritaikytas vaikščiojimui – visą laiką važinėjau automobiliu su kondicionavimo sistema.
Dubajus yra subtropinėje klimato juostoje – papūtus vėjui, atrodo, stovi po įjungtu plaukų džiovintuvu, o kai važiuoji tokiu oru mašina su kondicionavimo sistema ir matai pro langą darbininkus, kurie po spiegiančia saule dirba keliuose arba statybose, auksiniai viešbučiai ir prabangūs prekybos centrai atrodo kaip ryškus nelygybės ir socialinės atskirties simbolis.
Bet keletas dalyku JAE mane tikrai sužavėjo ir atpirko visus keliones nusivylimus.
Visų pirma – tai Šeicho Zaido Didžioji (Sheikh Zayed Grand Mosąue) mečetė – Abu Dabio simbolis. Nuo Dubajaus iki jo tik 100 km atstumas, taigi laisvai galite pasidaryti sau vienos dienos išvyką, kurios metu nepamirškite pasižvalgyti ir po įspūdingą viešbutį Erimates Palace Abu Dabyje.
Galiu drąsiai teigti, kad Šeicho Zaido Didžioji mečetė buvo įspūdingiausias ir gražiausias kada nors matytas religinis objektas ne tik Emyratuose, bet ir visame pasaulyje. Viena didžiausių mečečių pasaulyje tiesiog nukelia jus į vaikiškų Tūkstančio ir vienos nakties pasakų pasaulį.
Architektūros perliukas stulbina savo dydžiu, konstrukcijos idėja ir baltu marmuru. Šventykloje yra didžiausias pasaulyje rankomis rištas kilimas. Mečetė turistams atvira, bet būtinai patikrinkite jos lankymo valandas.
Dubajuje būtinai važiuokite į dykumą. Kadangi miestas buvo pastatytas vidury dykumos, nereikės važiuoti kažkur labai toli – pavažiavus keliasdešimt kilometrų už miesto ribų jau matome įspūdingas smėlio kopas. Internete galima rasti visokių pasiūlymų, kur už 30 eurų galima įsigyti visą „dykumos paketą“.
Patyręs gidas atvažiuoja paimti jūsų tiesiai iš viešbučio, o kai būsite jau dykumoje, per smėlio kopas lėks tokiu greičiu, kad adrenalino tikrai nepasirodys mažai – kartais atrodė, kad mašina tiesiog apvirs. Į paketą įeina ir dykumoje pagaminta vakarienė, piešimas henna ant rankos ir tautinių bei ugnies šokių pasirodymai.
Vienas iš įspūdingiausių projektų yra „Masdar City“ šalia Abu Dabi – tai pirmasis pasaulyje visiškai ekologiškas miestas, nesukuriantis šiukšlių, CO2, varomas atsinaujinančios energijos. „Masdar“ yra eksperimentas – čia dirba mokslininkai ir studentai, kurių užduotis yra įgyvendinti novatoriškus ekologinius projektus. „Masdar“ gatvės yra siauros, modeliuotos pagal tradicinius arabų pastatus. Siauros – kad saulė kuo mažiau šildytų jas. Net gatvės išdėstymas ir pastatų stogų formos yra profiliuojamos taip, kad karštas dykumos vėjas nepatektų į miestą.
Restorane „Bu’qtair“ Dubajuje valgiau didžiausias ir skaniausias krevetės pasaulyje. Po visų prabangių restoranų norėjosi kažko paprasto, bet kokybiško, ir šita užeiga tikrai pasiteisino. Ten yra tik du patiekalai – žuvis (net nežinau pavadinimo) ir krevetės, taigi net nereikia sukti galvos ką pasirinkti.
Mano paskutinis patarimas – kelionės į Dubajų metu susiplanuoti ir trumpą (kokių trijų dienų) išvyką į labiau egzotišką ir vis dar ne taip suturistintą Omaną. Iš Dubajaus iki Omano sostinės Muskato yra 500 kilometrų, kurie yra įveikiami per maždaug 6 valandas.
Per tris dienas Omane galima pasidairyti po sostinę ir netoliese esančius gamtos stebuklus (smegduobę, tarpeklį) ir pasimėgauti nardymu bei banginių stebėjimų. Apie kelionę į Omaną skaitykite kitame mano straipsnyje.
