Kaip ir po kiekvienos kelionės, visi įspūdžiai užfiksuoti į dokumentinį filmą, kurį žiūrovai galės išvysti jau vasarį. Jo premjera Vilniuje numatyta vasario 9 d. Prieš šį įvykį kalbiname A.Gurevičių – apie kelionę, jos metu patirtus dalykus bei patį filmą.
– Paprastai liepą leidžiatės į naujus nuotykius ant dviračių. Kur ir kada keliavote šiemet? Kuo ypatinga buvo ši kelionė?
– Išvykome rugpjūčio 11 d., sugrįžome rugsėjo 9 d. Šiais metais truputį „pastūmėme“ kelionės datą į rudenį, nes norėjosi patirti vėstančius Mongolijos orus, ir galbūt ant vienos ar kitos perėjos pamatyti iškritusį pirmąjį sniegą. Tačiau, nepaisant to, jog atėjusio rudens ženklai tikrai buvo jaučiami – tiek gamtoje, tiek ir vietinių žmonių elgesyje, kažkokių didelių iššūkių tai nesukūrė.
Tiesa, vieną naktį vis dėlto turėjome mažą staigmeną. Tą dieną buvo mano gimtadienis. Pramerkiau akis ir ant palapinės viršaus išvydau storą sniego sluoksnį. Griebiau kamerą, įsispyriau į batus ir net neužsirišęs jų, šokau iš palapinės. Visas slėnis, kuriame buvome apsistoję, buvo nuklotas neseniai iškritusio sniego sluoksniu. Tiesa, jis nebuvo toks didelis, kokio norėjosi, ir įsidienojus gana greitai nutirpo, tačiau vis tiek buvo smagu pamatyti vos per naktį taip kardinaliai pasikeitusį kraštovaizdį. Juokavau, jog tai Mongolijos dovana man, gimtadienio proga.
Tikriausiai šis sniegas paskatino ir vietinius „uždaryti“ vasaros sezoną. Per kitas kelias dienas pradėjome pastebėti mongolus būriais migruojančius iš aukštesnių vietų į žemumas. Buvo labai įdomu matyti juos, susikrovusius visą savo turtą į perpildytus „zilus“ (didžiulius sunkvežimius), vos ne vos repečkojančius per kalnus. Įdomiausia būdavo, kad kabinoje sugebėdavo sutilpti visa šeima – po šešis ir daugiau žmonių. Visi jie šypsodavosi, mojuodavo ir signalizuodavo mums.
– Paprastai į tokias keliones leidžiatės keliese – su nedidele pažįstamų grupe. Kiek žmonių šįkart važiavo? Kas jie tokie? Ar buvo tokių, kurie leidosi pirmą kartą?
– Į šią kelionę išsiruošėme šešiese. Kaip ir kiekvienais metais, prieš kelionę darėme atranką. Pastaraisiais metais norinčių keliauti vis daugėja, bet mes norime išlaikyti tą nedidelės komandos dvasią, kai kiekvienas keliaujantis yra neatskiriama komandos dalis, turintis savo pareigas. Mano manymu, kai keliauja nepažįstami žmonės, tai padaro šias keliones jaukesnėmis ir priverčia žmones susibičiuliauti. Kartais po kelionės šie žmonės tam draugais visam gyvenimui.
Tiesa, tai labai priklauso nuo keliaujančių žmonių – kartais tą komandą pavyksta surinkti geresnę, kartais ne tokią gerą. Šiais metais, deja, komanda ne visai pavyko. Nepaisant to, kad prieš kelionę visi atrodė smagūs, draugiški ir motyvuoti žmonės, kelionės sunkumai padarė savo. Viena yra, kai pabendrauji porą valandų su žmonėmis ir grįžti į namus, ir visai kas kita, kai tenka bendrauti diena iš dienos, visą mėnesį, kenčiant ir šaltį, ir nuovargį, ir kartais maisto trūkumą. Tada žmonės pasirodo savo tikrosiomis spalvomis, kurios ne visada yra gražios ir šviesios.
Šiais metais su mumis keliavo trys nauji bendrakeleiviai: Aidas Urbanas, Ugnius Dalangauskas ir Dovilė Vankevičiūtė. Dovilė ir Ugnius – ilgametė pora, aktyviai sportuojantys, tačiau pirmą kartą išsiruošę į tokio tipo kelionę.
Kadangi Lietuvoje jie dirba odontologais, tai kelionės metu jiems atiteko kelionės vaistininkų pareigos. Aidas – inžinierius elektronikas, Lietuvoje daug važinėjantis dviračiu, tačiau jam tai irgi buvo pirmoji rimta kelionė dviračiu. Po darbo jis dar užsiima kovos menais, tad juokavome, jog šalia „oficialių“ finansininko pareigų, kelionėje turės dar ir apsauginio rolę. Laimė, to mums neprireikė.
Taip pat prisijungė inžinierius Audrius Šniukšta, su kuriuo keliavome kartu pernai Kirgizijoje. Jis daug metų keliauja dviračiais patirties, Lietuvoje nenulipa nuo dviračio nei žiemą, nei vasarą. Šioje kelionėje, kaip ir pernai, jam teko būti mechaniku. Grupėje buvo ir mano sužadėtinė Dagnė Biekšaitė, kuriai tai buvo jau trečia rimta kelionė dviračiais. Šioje kelionėje ji buvo atsakinga už maistą.
– Kodėl pasirinkote Mongoliją?
– Apie šią šalį ilgą laiką svarsčiau. Turbūt pirmą kartą apie ją pradėjau galvoti prieš 7 metus, kai keliavome į Kiniją ir lėktuvu praskridome virš Mongolijos teritorijos. Pro lėktuvo langą matėsi neaprėpiami pilkos žemės plotai, kas man sukėlė susidomėjimą. Tai atrodė taip nejaukiai, bet kartu ir intrigavo. Kasmet vis sugrįždavau prie šitos idėjos, vis pažiūrėdamas žemėlapį, vis pavartydamas Mongolijos nuotraukas internete, bet niekaip negalėjau pasiryžti tam.
Man labai patiko mintis keliauti per mažiausiai apgyvendintą šalį pasaulyje, patirti tą tuštumą, tas akimis neaprėpiamas stepes, bet kartu ir gąsdino: ar nenusibos? Ar nebus psichologiškai per sunku, diena iš dienos matyti tą patį, nesikeičiantį kraštovaizdį?
Kas pakeitė mano nuomonę apie šią šalį ir iš esmės lėmė tai, kad nusprendžiau pabandyti keliauti ten, buvo detaliau paanalizuotas žemėlapis ir atradimas, jog vakaruose yra Altajaus kalnai.
Altajaus kalnai – man jau kažkiek pažįstamas kraštas, nes ten keliavau prieš 5 metus ir iki šiol laikau, jog tai buvo viena įdomiausių ir geriausių kelionių. Tiesa, tą kartą keliavau iš Rusijos pusės. Tačiau, tai reiškė, kad galima bandyti dėlioti maršrutą ne vien per dykumas ir stepes: kažkiek pakeliauti per kalnus
Pirmąsias kelias savaites turėjome keliauti per labiau kalnuotas vietas, aplankyti vieną gražiausių Mongolijos nacionalinių parkų – Altai Tavan Bogd, kuriame stūkso 14 km ilgio Potanin ledynas. Šis ledynas ribojasi su keturiomis valstybėmis – Rusija, Kazachstanu, Kinija bei Mongolija.
Sakoma, kad užlipus ant aukščiausios Mongolijos viršūnės – Chiutena (angl. Khüiten Peak, 4374 m aukščio), galima pamatyti visas keturias šalis. Tiesa, ant tokio aukščio su dviračiais mes tikrai nesiruošėme ropštis. Aukščiausia mūsų maršruto vieta turėjo būti 3400 m aukščio Dakilbai perėja. Ši, kaip ir kelios kitos maršruto vietos, kėlė daug nerimo.
Mat, kaip paaiškėjo pradėjus dėlioti kelionės maršrutą, rasti reikiamą informaciją apie šią šalį yra labai sudėtinga. Tad sužinoti ar kelias yra pravažiuojamas, kokios jis yra kokybės ir panašiai – praktiškai neįmanoma.
Tiesa, kai pradėjome kelionę, gana greitai pasidarė aišku kodėl taip yra. Mongolija labai skiriasi nuo mums įprastų europinių šalių.
Atmetus kelis pagrindinius kelius, keliai ten iš esmės yra tik menami. Konkretų kelią „nusitiesia“ kiekvienas važiuojantis, dėl to labai dažnas vaizdas būdavo dešimt vėžių einančių maždaug ta pačia kryptimi.
Tai kėlė vieną didžiausių iššūkių – surasti tą vėžę, kuri mums yra tinkama. Nepaisant to, kad jos eidavo viena šalia kitos, neretai po truputį nusvirdavo į vieną ar kitą pusę ir neturint patikimo žemėlapio, dažnai tekdavo tiesiog spėti ar pasirinkęs vieną vėžę išvažiuosi ten kur tau reikia. Vietiniams – paprasčiau. Jeigu vėžė eina ne ten, kur reikia, jie tiesiog važiuoja per laukus, kol išvažiuoja ten kur reikia.
Pamenu vieną gana komišką situaciją, kai „vidury niekur“ sutikome Mongolijos reindžerius, važiuojančius į „gelbėjimo operaciją“. Buvo jau vėlus vakaras, sutemę. Mes buvome įsikūrę šalia ežeriuko, virėme maistą ir vakarojome, kai tolyje pasimatė švyturėliai. Jau vien šitas vaizdas mus švelniai tariant nustebino. Įsivaizduokite: visur smėlynai, esame vienui vieni, automobilių per dieną sutinkame kokius 2-3, o čia vidury niekur, naktį važiuoja švyturėliai.
Pajuokavome, kad mūsų ieško, ir toliau sėdime. Švyturėliai artėja. Kai švyturėliai priartėjo prie pat mūsų, išsuko iš kelio ir pradėjo važiuoti link mūsų palapinių, juokai prapuolė. Atvažiuoja mikroautobusiukas, iš kurio išlipa du uniformuoti pareigūnai. Pasisveikina. Sako, gal jūs būsit amerikiečiai? Sakom, nu ne. Tie, akivaizdžiai nusimena. Tada pradeda aiškinti: pasirodo, gavo pranešimą, jog kažkur čia pasiklydo amerikiečių grupė. Turi GPS koordinates, bet nemoka jų suvesti į GPS aparatą.
Davė mums savo aparatą, paprašė suvesti. Pabandžiau įvesti, bet pasirodo jų turėtos koordinatės yra ne tuo formatu. Tada pasiėmiau savo GPS‘ą, susivedžiau – vietą radau, bet nežinojau, kaip pasakoti, kur tai yra?
Jie sako: „pasakykit mums kryptį“. Aš jiems parodžiau maždaug kuria kryptimi, jie sulipo į „mikriuką“, dar prieš nuvažiuodami pasitikslino, koks maždaug atstumas, ir patraukė pievomis mūsų parodyta kryptimi. Iš pradžių ta situacija pasirodė labai juokinga.
Bet tada supratome, jog jeigu mums kas nors nutiktų ir kviestume pagalbą, mūsų irgi lygiai taip pat važiuotų gelbėti du vyrukai su švieselėmis, nelabai besiorientuodami, kur mes esame ar patys yra...
Bet kuriuo atveju mums su smarkiai pakrautais dviračiais, variantas važiuoti tiesiai per pievas ar smėlynus buvo nelabai įmanomas. Todėl net ir turint GPS navigaciją, kartais tekdavo paklaidžioti.
– Apie komiškas situacijas jau spėjote užsiminti. O kalbant apibendrintai, kas buvo įsimintiniausia?
– Vienas įsimintiniausių kelionės momentų ir buvo susijęs su navigacija. Atvykę prie Potanin ledyno ir praleidę prie jo gerą pusdienį kitą rytą, pajudėjome tolyn. Pagal žemėlapį laukė 18 km nusileidimas žemyn, kas suteikė daug džiaugsmo visai komandai, tad pajudėjome labai optimistinių nuotaikų.
Optimizmas greitai pradėjo sekti, kai keliukas, kuriuo važiavome po truputį nyko, nyko, kol visiškai išnyko.
Teko nulipti nuo dviračių ir stumtis per pievas. Nusileidus kelis šimtus metrų žemyn, per vieną stačiausių šlaitų, kokiais kada nors yra tekę stumtis dviračius, man širdis „nusmuko į kulnus“. Visą tą laiką buvau įsitikinęs, kad prieš mus esantį kalną mums reikia apvažiuoti iš dešinės pusės, tačiau atidžiau įsižiūrėjęs į žemėlapį supratau, jog turi būti atvirkščiai (turim jį apvažiuoti iš kairės).
Kitaip tariant, tai reiškė, kad porą valandų, praleistų stumiantis per pievas, rizikuojant gyvybėmis, besileidžiant stačiu šlaitu žemyn buvo ne į tą slėnį, kurio mums reikia. Liko tik du variantai: bandyti sugrįžti atgal, kas būtų reiškę beprotiškai sunkų kilimą į tą patį kalno šlaitą, nuo kurio mes nusileidome, arba tikėtis geriausio ir stumtis toliau per pievas, tikintis, jog kelias anksčiau ar vėliau vis tiek atsiras.
Sunku papasakoti, ką tokioje situacijoje jauti, kai turi atsisukti į komandą ir pasakyti, jog tavo visiškai vaikiška klaida reiškia, kad reikia grįžti atgal. Tą akimirką norėjau prasmegti skradžiai žemę. Nepaisant to, apie savo klaidą prisipažinau, paaiškinau situaciją ir visi kartu priėmėm sprendimą negrįžti atgal.
Šitoje vietoje irgi reikia suprasti, jog „ėjimas per pievas“ nereiškia malonų pasivaikščiojimą lygia nušienauta pievele. Pieva buvo užpelkėjusi, pilna akmenų, stumti dviračius buvo sunku, kojos klimpo, buvo kiaurai šlapios. Maža to, pradėjo lyti lietus, pakilo vėjas. Tą dieną nukeliavome maždaug 15 km, visi pervargome, bet galiausiai kelią priėjome.
Pamenu, kaip tolyje pamatęs baltuojančias jurtas, iš džiaugsmo ėmiau šokinėti ir šūkauti. Ten kur jurtos – ten ir kelias.
– Esu tikra, kad šis kelionės momentas tikrai pateko į filmą, kurį tradiciškai sukuriate po visų savo kelionių. Papasakokite plačiau apie jį.
– Nuo vasario 9 d. kino teatruose bei mažesnių miestelių kultūros centruose pasirodys šios kelionės ekranizacija, dokumentinis filmas „Dviračiais per Mongoliją“. Tai jau penktasis ne pelno siekiančios organizacijos „Špikis“ filmas. Tai puiki proga susipažinti su viena egzotiškiausių ir mažiausiai apgyvendintų šalių pasaulyje – Mongolija, jos žmonėmis bei patirti ką reiškia keliauti dviračiais visą mėnesį, atsisakius civilizacijos patogumų.
Filmas bus rodomas: Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, Kaune, kino teatre „Romuva“, Klaipėdoje, „Kultūros fabrike“, Panevėžyje, kino teatre „Garsas“, Šiauliuose, Ch.Frenkelio viloje bei Ukmergės, Kėdainių, Visagino ir Jonavos kultūros centruose. Daugiau informacijos apie kelionę bei filmą: www.spikis.lt/DviraciaisPerMongolija.
