„Kelionė pavyko puikiai. Pagal iš anksto nustatytą maršrutą mes per 7 dienas iš Kauno pasiekėme Slovakijos kalnus. Važiuodami atgal užtruko 8 dienas. Pačiuose kalnuose praleidome 4 dienas. Miegojome kempinge su dušais ir elektra. Sakyčiau, labai civilizuotai“, – po kelionės pasakojo vienas iš dviratininkų, Aurimas Valujavičius.
Nors svarbiausias kelionės tikslas buvo pats važiavimas dviračiais, vaikinas didžiuojasi ir tuo, kad kalnuose įkopė į Rysai (slovak. Rysy) viršukalnę (2499 m), kuri yra aukščiausia Slovakijos Tatrų viršukalnė pasiekiama be gido.
„Man asmeniškai pati įsimintiniausia diena kalnuose buvo savarankiškas ir vienišas (draugas Mindaugas atsisakė prisijungti) pasivaikščiojimas kalnų takeliais. Į vienuolika valandų trukusį žygį leidausi naktį. Žinojau, kad šiuose miškuose yra laukinių žvėrių, pavyzdžiui, meškų. Bet viskas baigėsi gerai. Tiesa, pavargau – leidžiantis nuo kalno per mišką kojos buvo tiesiog mirusios. Kas nustebino – tai kainos kalnų trobelėse, į kurias maisto produktus ir kitas prekes gali užnešti tik šerpai. Viskas ten pigiau nei Lietuvoje!“, – pasakojo dviratininkas.
Visiems, kam įdomu, kiek išleido pinigų tokioje kelionėje, jis sako, jog važiuoti ir gyventi dvi savaites pakeliui į galutinį tikslą – Tatrus – ir pačioje Slovakijoje dviems žmonėms buvo pigiau nei taip atostogauti vienam asmeniui Norvegijoje. Palyginti kainas A.Valujavičius gali, nes 2015 m. vasarą vienas dviračiu keliavo į Norvegiją.
„Sunkiausias kelionės etapas prasidėjo penktą-septintą dienomis. Tada pasijuto Tatrų įtaka: vis sunkiau buvo užpuškuoti į kiekvieną kalniuką. Neretai pasitaikydavo ir 8-10 proc. statumo įkalnių, kurios tęsdavosi 1,5-2 km. Tačiau visas įkalnes sėkmingai įveikdavome. Esu dėkingas, kad kartu keliavęs draugas Mindaugas tokiomis akimirkomis nesudvejodavo ir mindavo kartu su manimi. Jam tai buvo dar didesnis iššūkis, nes tai jo pirmoji tokia ilga kelionė dviračiu“, – sakė A.Valujavičius.
Ilgose kelionėse beveik neįmanoma išvengti techninių problemų: Mindaugui sprogo galinė padanga, A.Valujavičiui lūžo trys rato stipinai (špikiai), dėl ko palinko ratas.
„Bet tai tik smulkmenos, kurios gali nutikti ir važinėjantis po miestą“, – įsitikinę dviratininkai.
Keliaudami per Lenkiją vaikinai nepraleido progos aplankyti keleto turistinių objektų: Veličkos druskų kasyklos, Aušvico koncentracijos stovyklos, Hitlerio bunkerio (Vilko irštvos).
Jau išvažiuodami iš Lietuvos dviratininkai svarstė, kaip reikės įveikti garsiuosius (ne pačia geriausia prasme) Lenkijos kelius.
"Dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad daugelio Lenkijos kelių kokybė jau lenkia Lietuvos kelius, o patys lenkai pasirodė draugiški ir šilti žmonės. Beveik visada patys pirmi pasisveikindavo ir dažnai užkalbindavo, klausdami, kur važiuojame", - pasakojo kaunietis.
Daugiau panašių kelionių A.Valujavičius aprašo savo feisbuko puslapyje.
