„Esu Indonezijoje visiškai be pinigų. Šiuo metu, kai rašau šį tekstą, turiu tik 15 eurų. Bet nejaučiu jokio streso, nes Indonezija yra viena iš tų valstybių, kur galima keliauti visiškai be pinigų“, – pokalbio metu sakė Vytautas.
Jam pavyko išmokti džiaugtis tuo, ką turi, ir nepanikuoti dėl to, ko neturi. Interviu su juo – daug paprastos, bet nebanalios tiesos apie gyvenimą kelyje.
– Kai man buvo 18 metų, dirbau kaip laisvai samdomas interneto dizaineris. Man sekėsi visai neblogai. Bet kažko trūko, jaučiausi labai vienišas, leidau dienas sėdėdamas prie kompiuterio, dėl to neturėjau gerų draugų ir niekur neišeidavau.
Nebegalėjau taip gyventi, reikėjo ištrūkti iš nuobodaus gyvenimo ritmo. Tada visai netikėtai sužinojau, kad vienas iš mano klientų priklauso Vilniaus autostopo klubui.
Iš jo gavau žinių apie keliavimą autostopu ir nusprendžiau pabandyti.
Autostopo klubo forume susiradau kelionės draugę, kuri, kaip ir aš, buvo „žalia“. Susipakavome kuprines ir ištranzavome į Berlyną. Po šios kelionės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – ji buvo nuostabi. Galbūt todėl nuo tada nebegaliu sustoti keliauti.
– Ir dabar esate kelyje. Koks šios kelionės tikslas?
– Tikslas yra pamatyti savo akimis, kaip žmonės gyvena kitoje žemės pusėje, o ne tai, ką rodo per televizorių. Juk šis pasaulis toks gražus ir kontrastingas, jame tiek daug skirtingų žmonių ir kultūrų!
Negaliu nusėdėti vietoje, kai galvoju apie tai. Taip pat kelionės yra nuostabus gyvenimo mokytojas, pats geriausias gyvenimo universitetas.
– Ar iškeliaudamas turėjote konkretų maršrutą, planavote, kiek šalių aplankysite, ką konkrečiai norite pamatyti ir padaryti?
– Prieš kiekvieną kelionę turiu šiokį tokį maršrutą. Tačiau patirtis rodo, kad planai gali pasikeisti visiškai netikėtai, bet kurią akimirką. Taip nutiko ir dabar. Kai iškeliavau prieš septynis mėnesius iš Lietuvos, tikslas buvo nukeliauti iš Egipto iki Pietų Afrikos per rytų pakrantę.
Viskas prasidėjo, kaip planuota: keliavau per Izraelį, Egiptą, bet Sudane man nedavė Etiopijos vizos. Tai privertė nutraukti kelionę į Pietų Afriką. Tuomet nusipirkau bilietą į Indoneziją, kur dabar ir esu.
Netikėtumai kelionėse man patinka: niekad nežinai, kuriame pasaulio krašte atsidursi.
Netikėtumai kelionėse man patinka: niekad nežinai, kuriame pasaulio krašte atsidursi. Toks požiūris būtinas keliaujant autostopu.
Tu niekada nežinai, koks vairuotojas sustos, kur atsidursi ir kokios galimybės atvivers. Vienas vairuotojas galbūt pakvies į savo kaimą stebėti nelegalių gaidžių peštynių, kitas nuveš į kokį paslėptą rojaus kampelį ar pasikvies į savo namus.
– Neplanavote atsidurti Indonezijoje, tačiau būtent jos lūšnynuose padarėte įspūdingas nuotraukas. Kaip šios nuotraukos atsirado – ar planavote ten fotografuoti, ar tai atsitiktiniai kadrai?
– Prieš atvykdamas į Indoneziją tikrai neplanavau fotografuoti lūšnynuose. Kai atvažiavau į Indonezijos sostinę Džakartą ir tryniausi po miestą traukiniais, mačiau, kad daug gyvenimo verda prie pat traukinių bėgių.
Lūšnynuose yra ir mažų parduotuvių ar kavinių – geriau gyvenantys gali sau leisti tokį versliuką.
Čia daug lūšnų, vaikai bėgioja šalia bėgių, šiukšlių kalnai visur. Tai mane šokiravo, o kartu sukėlė smalsumą: sugalvojau nueiti ir pats pamatyti, kaip ten žmonės gyvena.
Iš pradžių jaučiau baimę, nes nežinojau, kaip žmonės reaguos. Mūsų pasąmonėje lūšnynai siejasi su labai sunkiu gyvenimu ir nusikalstamumu, todėl turtingam baltaodžiui -pinigų maišui ten rodytis nėra saugu.
Bet visos baimės pasirodė nieko vertos: lūšnynų žmonės mane pasitiko labai šiltai ir su šypsenomis iki ausų. Kai kurie, aišku, prašinėjo pinigų, rėkdami: „Money, mister, money“, bet tokių buvo mažuma.
– Tai koks tas gyvenimas lūšnynuose?
– Labai įvairus. Daug žmonių renka plastikines šiukšles ir priduoda perdirbimui – taip jie užsidirba duonai. Ten sutikau grupelę pankų. Su savo tatuiruotėmis ir auskarais bei apranga jie atrodė agresyviai, tačiau mane priėmė draugiškai.
Pankai kiekvieną dieną eina į gatves groti su savo aplūžusiomis ukulėlėmis ir būgnais, taip užsidirba šiek tiek pinigų.
Pankai kiekvieną dieną eina į gatves groti su savo aplūžusiomis ukulėlėmis ir būgnais, taip užsidirba šiek tiek pinigų.
Sunku patikėti, bet lūšnynuose yra ir mažų parduotuvių ar kavinių – geriau gyvenantys gali sau leisti tokį versliuką.
Labiausiai šokiruoja nešvara: kai matai, kaip vyrai, moterys ir vaikai prausiasi nešvarioje, šiukšlių pilnoje upėje, pagauni save galvojant, ar prausimasis toje upėje padeda būti švaresniems, ar ne.
Dažniausiai lūšnynai įsikūrę šalia geležinkelio bėgių. Taigi, daug veiksmo vyksta ant bėgių: vaikai šokinėja per virvutę, žmonės prausiasi, valosi dantis ir užsiima kitais kasdieniais dalykais. Atrodytų, įprasta gyvenvietės rutina, tačiau šie žmonės maždaug kas 10 minučių turi trauktis į šoną, nes praūžia didžiulis metalinis traukinys.
Visi atrodo laimingi – jie moka džiaugtis tuo, ką turi. Kuo mažiau turi, tuo mažiau ir rūpesčių.
Visi atrodo laimingi – jie moka džiaugtis tuo, ką turi.
Džakartos lūšnynuose praleidau visą mėnesį – vaikštinėjau iš vieno jų į kitą, bendraudamas su žmonėmis.
Teko ne kartą ir pačiam pabraidyti vos ne iki kelių lūšnynų purve ir šiukšlėse.
Labiausiai gaila kai kurių kadrų: kadangi aš fotografuoju su senu juostiniu fotoaparatu, keletą juostelių sugadinau ir nuotraukos nepavyko dėl fotolaboratorijos aplaidumo.
– Nuotykiai viena, o buitis – kas kita. Jos neišvengsi net ir ilgose kelionėse. Kur dažniausiai apsistojate, valgote?
– Keliauju beveik visą laiką pakeleivingomis mašinomis. Nesenai apskaičiavau, kad 2014 metais nutranzavau apie 38 000 km, buvau 22 šalyse ir 3 žemynuose. Lėktuvu skrendu labai retai. Kiekvienoje šalyje, kur esu buvęs, esu ir važiavęs autostopu. Tai – mano aistra.
Yra tekę nakvoti ir egzotiškose vietose, pavyzdžiui, policijos nuovadose, mečetėse, budistų šventyklose arba tiesiog parke ant suoliuko.
Su savimi turiu palapinę, kuri yra pagrindinė nakvynės vieta. Labai patogi, nes galiu apsistoti kur tik noriu ir visiškai nemokamai. Dažnai naudojuosi Couchsurfing.org narių svetingumu.
Manau, kad apsistojus pas vietinius gali geriausiai pažinti šalį. Jie žino įdomiausias neturistines vietas, kurias verta aplankyti, kavines, kur pigiausias maistas.
Jeigu apsistoji viešbutyje, dažniausiai sutinki tik kitus užsieniečius, kurie, kaip ir tu, nežino nieko apie vietovę. Tad galiausiai atsiduri su jais visais pačiose nuobodžiausiose turistų ištryptose vietose.
Man sekasi – dažnai pavežę žmonės pakviečia pernakvoti savo namuose ir dar sočiai pamaitina. Būna, kad tiesiog gatvėje aš klausinėju žmonių, kur galėčiau pernakvoti nemokamai. Dažniausiai netrukus kas nors pakviečia pas save į namus.
Iš patirties pasakysiu, kad šis metodas geriausiai veikia Indonezijoje, bet tai įmanoma bet kur.
Yra tekę nakvoti ir egzotiškose vietose, pavyzdžiui, policijos nuovadose, mečetėse, budistų šventyklose arba tiesiog parke ant suoliuko.
Maistas man nėra svarbus, tačiau keliaudamas stengiuosi paragauti tos šalies, kurioje lankausi, patiekalų. Dažniausiai valgau gatvės maistą – tai pigu ir patogu. Tačiau turiu pripažinti, kad skaniausias maistas yra naminis, t.y. tas, kurį pasiūlo mane į svečius pakvietę žmonės. Neretai pas juos prisivalgau tiek, kad nebegaliu pajudėti!
Keliaudamas Azijoje pamėgau aštrų maistą. Įsivaizduoju, kad grįžus į Europą maistas atrodys nuobodus ir beskonis. Taip pat mėgstu valgyti rankomis.
Atvirai pasakius, neįsivaizduoju, kam tos šakutės, šaukštai ir peiliai buvo išrasti – juk rankomis valgomas maistas daug skanesnis!
Nemėgstu didelių miestų, todėl dažniausiai keliaudamas jų vengiu. Jei tik galiu, renkuosi gamtą. Išimtis darau tik tuomet, kai noriu fotografuoti: labai mėgstu gatvės fotografiją, o dideliuose miestose yra daug gatvių ir žmonių, vadinasi, ir daug kontrasto bei veiksmo.
Nemėgstu didelių miestų, todėl dažniausiai keliaudamas jų vengiu.
– Susidaro įspūdis, kad save dalinate dviem meilėms – kelionėms autostopu ir fotografijai.
– Nuolat ieškau įdomių vietų ar renginių, kuriuos galėčiau fotografuoti ir pasidalinti su visais. Noriu žmonėms parodyti, kas vyksta kitam pasaulio krašte.
Bet kai nefotografuoju miestų, kopiu į kalnus ir ugnikalnius, plaukioju upėse ir jūrose, vaikštau po džiungles ir miškus. Darau viską, kas malonu kūnui ir sielai.
– Tokios kelionės gali būti labai brangios arba labai pigios (išlaidų prasme). Gal galite atskleisti, koks jūsų kelionės (ar dienos) biudžetas?
– Biudžetas dažniausiai labai nestabilus. Paprastai, kai pradedu kelionę, biudžetas būna geras, bet po kelių mėnesių viskas ištirpsta ir galiausiai neturiu nieko.
Kai pradedu kelionę, biudžetas būna geras, bet po kelių mėnesių viskas ištirpsta ir galiausiai neturiu nieko.
Tada tenka galvoti, kaip užsidirbti pinigų ir išgyventi. Pavyzdžiui, kai palikau Lietuvą prieš daugiau nei 7 mėnesius ir susiruošiau į Afriką, turėjau maždaug 2000 eurų. O dabar mano kišenės tuščios.
Esu Indonezijoje visiškai be pinigų. Šiuo metu, kai rašau šį tekstą, turiu paskutinius 15 eurų.
Bet nejaučiu jokio streso, nes Indonezija yra viena iš tų valstybių, kur galima keliauti visiškai be pinigų. Žmonės čia fantastiškai draugiški, visi man padeda.
Tiesa, turiu iš anksto nusipirkęs skrydį į Europą. Tai tikrai žinau, kad ją pasieksiu. O tuomet keliausiu autostopu. Lankysiu draugus, žongliruosiu gatvėse ir bandysiu dirbti, kol susitaupysiu pinigų kitoms kelionėms.
Tuomet keliausiu autostopu. Lankysiu draugus, žongliruosiu gatvėse ir bandysiu dirbti, kol susitaupysiu pinigų kitoms kelionėms.
– Sunku patikėti, kad įmanoma keliauti beveik neturint pinigų!
– Keliaujant taip, kaip aš, visai nedaug reikia pinigų. Galėčiau teigti, kad kartais visai nereikia. Man transportas nekainuoja, nes visą laiką keliauju autostopu, nakvynė taip pat nekainuoja, nes apsistoju pas vietinius žmones arba miegu palapinėje.
Reikia tik pinigų maistui, kuris Pietryčių Azijoje labai pigus. Tačiau visai be pinigų neišsiversi – reikia mokėti už vizas. Visa kita galima gauti turint svarbiausią valiutą – šypseną ir pozityvų mąstymą.
– Per šią kelionę patyrėte nemažai. Koks stipriausias įspūdis?
– Sutikau daug nuostabių žmonių ir susiradau draugų visam gyvenimui. Apskritai keliaujant man didžiausią įspūdį palieka žmonės. Pasaulyje yra daug nuostabių žmonių, kurie rūpinasi kitais. Ir dabar daug žmonių man padeda, nors jie manęs visai nepažįsta. Bet jie rūpinasi manimi, lyg būčiau jų šeimos narys.
Keliavimas mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis: iš vienišo, nuobodaus, draugų neturinčio kompiuterininko tapau visiškai kitu žmogumi. Net pačiam sunku patikėti.
Vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos patyriau šios kelionės metu, buvo kopimas į aktyviausią Indonezijos ugnikalnį Merapi. Jis yra 3000 m aukščio virš jūros lygio.
Prieš tai nebuvau matęs ugnikalnio, o ką jau kalbėti apie aktyviausią. Kai užlipau iki viršūnės, mane pasitiko kvapą gniaužiantis vaizdas.
Karštos uolienos viršuje ir kylantys dūmai neleido suabejoti, kokia galia slypi jo viduje.
– Kelionės, ypač tokios kaip jūsų, keičia žmones. Ar jaučiate tai?
– Taip, tikra tiesa, tokios kelionės keičia žmones į gerąją pusę. Tai yra pats greičiausias būdas išmokti gyvenimo pamokas. Prasiplečia akiratis, supranti, kad pasaulis yra nuostabus ir spalvingas – tiek daug skirtingų žmonių ir kultūrų.
Be to, kelionės, o ypač tranzavimas, išmoko kantrybės. Kartais automobilio tenka laukti ne vieną valandą.
Keliavimas mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis: iš vienišo, nuobodaus, draugų neturinčinčio kompiuterasto tapau visiškai kitu žmogumi. Net pačiam sunku patikėti.
– Kokias šalis jau aplankėte ir kur dar planuojate nuvažiuoti?
– Teko apkeliauti beveik visas šalis Europoje. Taip pat esu šiek tiek buvęs Afrikoje: Maroke, Egipte, Sudane. Esu keliavęs po Turkiją, Iraną, Iraką bei Izraelį. Pastaruosius dvejus metus nemažai laiko praleidau Azijoje: Indijoje, Nepale, Tailande, Malaizijoje bei Indonezijoje.
-
„Be sienų“ dienoraštis Afganistane: 1. Pėsčiomis į Afganistaną – aštrių įspūdžių pasisemt ir Herate su vietiniais tinklinį sužaisti
-
Kuprinėtojų Kenija: 2. Su ginklu rankoje ir hienomis už nugaros per žaliuojančias dykumas – Etiopijos link
-
Balkanai autostopu 1. Link Vengrijos – pragariškas karštis pakeliui
-
Kuprinėtojai po pusantrų metų kelionės apsuko aplink pasaulį ir per Šiaurės Afriką grįžta į tą patį tašką Turkijoje: testosterono antplūdis Egipte
-
Juozapo nuotykiai Ukrainoje: įsimintinas darbas ukrainiečių vaikų stovykloje anglų kalba
Ateities kelionėms planų yra daug. Kitą kelionę gal grįšiu į Afriką – užbaigti to, ką pradėjau šioje kelionėje.
Bet dar niekas neaišku. Gali būti, kad keliausiu į Pietų ir Centrinę Ameriką.
Taip pat per artimiausius kelerius metus norėčiau aplankyti Pakistaną, Afganistaną ir kitas Centrinės Azijos šalis. Mongolija šio sąrašo viršūnėje. Žodžiu, norėčiau visą pasaulį po truputį apkeliauti.
– Stereotipiškai žvelgiant jūs esate klajoklis. Kam jums tokia patirtis?
– Toks gyvenimo būdas teikia malonumą kūnui ir sielai. Lietuviui neįprasta pasirinkti tokį gyvenimo būdą. Mūsų žmonės per daug susikaustę ir bijantys išlįsti iš savo tamsaus nespalvoto urvo.
Lietuviui neįprasta pasirinkti tokį gyvenimo būdą. Mūsų žmonės per daug susikaustę ir bijantys išlįsti iš savo tamsaus nespalvoto urvo.
Manau, jeigu lietuviai žiūrėtų mažiau televizijos ir pradėtų daryti kažką, ką jie tikrai mėgsta, jų gyvenimas būtų daug spalvingesnis ir pozityvesnis.
Kai iškeliauji ir pamatai, kaip kiti žmonės gyvena, supranti, kad gyvenimas Lietuvoje nėra toks blogas ir mes turime visko, ko reikia geram gyvenimui.
Žmonės kai kuriose šalyse turi daug mažiau pinigų, gyvena labai skurdžiai, bet, atrodo, kad jie yra gerokai laimingesni nei mes, lietuviai, ar apskritai europiečiai.
