Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo kultūrą, virtuvę, tradicijas, papročius ir ypač tyrą alyvuogių aliejų puslapyje Virgenextra.lt pasakoja Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Kasdieninių įkvėpimų iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Šeštadienio rytą esame pirmieji čia užsukę, todėl laukdami gido, neskubėdami ir nesistumdydami su kitais lankytojais galime pasižvalgyti po pirmąjį rūmų aukštą.
Žengiame į pagrindinį kiemą, kurį juosia arabiško kolorito kolonada, o grindys išdėtos antikinio stiliaus mozaika. Kiemas nėra mažas, į jį patenkame iš siauros gatvės, todėl sunku įsivaizduoti, kad čia galėtų įsukti karieta ar automobilis. O ir ant pačios mozaikos žengti negalima, nes kiemas apjuostas apsaugine tvorele.
Žvalgantis po kambarius ir mažesnius kiemelius atrodo, tarsi rūmai būtų daugybę kartų perstatinėti taip ir neapsisprendus, kokį architektūros ir interjero stilių pasirinkti. Pirmas įspūdis keistas – atrodo, kad patekai į „aristokratų buities muziejų“, kuriame eksponuojami įvairiausio stiliaus ir laikmečio baldai, interjero detalės, antikos ir renesanso laikų skulptūrų dalys, pastatų dekoro elementai, plytelės, vazos, paveikslai, knygos.
Sunku suprasti, ką šia kolekcija norima pasakyti – panašu, kad čia surinkta viskas, kas atrodo „senoviškai“. Išgirdę mūsų beieškančios gidės balsą, jau turime jai paruošę klausimus.
Susipažįstame su Guadalupe Cobos, kuri šiandien bus mūsų ekskursijos vadovė. Ji praneša, kad dabar kilsime į antrąjį rūmų aukštą, o jame esantys kambariai yra privati valda, todėl ten fotografuoti draudžiama. Tačiau galėsime kiek tinkami žvalgytis, klausytis jos pasakojimo ir uždavinėti klausimus. Atkabinusi atitvarą leidžia pakilti laiptais į antrąjį ir stabtelėjusi laiptų aikštelėje pradeda pasakoti šių rūmų savininkės istoriją.
Grafienei Lebrijai šis titulas buvo suteiktas 1914 metais už unikalų indėlį į Sevilijos kultūros ir meno puoselėjimą ir labdaringą veiklą. Iki to laiko ji buvo ponia Regla Manjón. Būsimoji grafienė gimė 1851 metais, jos tėvas buvo karaliaus deputatas Kadizo (Cadiz) mieste ir jos gimtojo Sanlucar miestelio meras. Šeima turėjo nemažai žemės, vertėsi chereso vyno gamyba ir prekyba, todėl buvo įtakinga ir pasiturinti.
Tėvams mirus panelė Regla Manjón paveldėjo šeimos verslą. Ištekėjo jau būdama 44 metų už tuo metu garsaus Sevilijos pareigūno, Ispanijos vyriausybės viceprezidento, tačiau po trijų santuokos metų liko našle. Užgyvenusi ir paveldėjusi didelius turtus, Regla Manjón nusprendžia tolimesnį gyvenimą paskirti meno kolekcionavimui, archeologijai, mecenavimui ir labdaringai veiklai. 1901 metais ji nusiperka XVI amžiuje Sevilijos centre statytus rūmus ir pasineria į jų perstatymo ir restauravimo darbus.
XIX amžiaus pabaigoje XX a. pradžioje viskas, bent kiek susiję su „senove“ - t.y. antika, riteriškais viduramžiais ar renesansu buvo labai madinga. Pseudoistoriniai romanai, antikos skulptūra, architektūra, senoji literatūra, dailė ir filosofija užvaldė to meto aristokratų ir inteligentų protus. Visas pasaulis užėmęs kvapą skaitė naujienas ir istorijas apie Trojos atradimą, Tutanchamono kapo kasinėjimus, Altamiros oloje atrastus piešinius.
Regla Manjón sužavėjo kolekcionavimo aistra, todėl turėdama finansines galimybes nusprendė įsigytus rūmus paversti muziejumi. Eksponatai buvo renkami įvairiausi ir ne šiaip eksponuojami vitrinose, bet tiesiog „instaliuojami“ į rekonstruojamus rūmus. Taip senąjį rūmų kiemo grindinį pakeitė romėnų dievo Pano mozaika, o pagrindinių rūmų laiptų sienas ir lubas papuošė iš sugriuvusio vienuolyno išmontuotos lubų dekoro dalys ir spalvoti plytelių raštai.
Rūmų interjeras buvo „inkrustuotas“ įvairaus laikmečio kolonomis, statulų dalimis, amforų duženomis ir antikinių fasadų dekoro detalėmis. Pagrindiniu antikinių eksponatų tiekėju tapo šalia Sevilijos atrastas romėnų laikų Italika miestas, kurį ėmėsi kasinėti vietiniai gyventojai.
Antikinės kultūros paveldo grobstymas įgijo tokius mastus, kad teko įsikišti Ispanijos vyriausybei, kuri 1911 m. išleido įstatymą, draudžiantį savintis atkastus istorinius lobius. Regla Manjón aktyviai dalyvavo šio įstatymo rengime, tačiau suprasdama, kad draudimais šios problemos neišspręs, ėmėsi veiksmų.
Tapusi „Paminklų ir archeologinio paveldo“ komisijos nare Sevilijos provincijai ji siekė darbais ir finansine parama išsaugoti atrastus antikinius turtus, neleisti jų suniokoti ar išvežti iš šalies. Tačiau ne viskas ėjosi sklandžiai.
1914 m. vienas Santiponce kaimelio gyventojas savo valdoje rado tris puikios būklės romėnų laikų mozaikas ir pranešė apie radinį Regla Manjón. Ši, užuot pirkusi radinį, nusipirko visą žemės sklypą su viskuo, kas jame buvo rasta. Institucijos, sužinojusios apie pirkinį, pateikė grafienei ieškinį, ir teismas nutarė, kad mozaikos lieka ten, kur buvo rastos.
Grafienė, pasinaudodama savo įtaka, apskundė nutarimą, ir jai teismas leido išmontuoti ir perkelti į restauruojamus rūmus didžiausią Dievo Pano mozaiką, bet likusias dvi teko atiduoti valstybiniam muziejui. Sunku dabar įvertinti grafienės poelgį ir kolekcijos rinkimo būdus, tačiau rūmai šiai dienai laikomi didžiausia privačia originalių mozaikų kolekcija pasaulyje.
Rūmų restauravimas ir pritaikymas kolekcijai truko 13 metų. Šalia pagrindinės antro aukšto salės randame nedidelį miegamąjį, ir panelė Guadalupė paaiškina, kad rūmai turi trečią aukštą, kuriame buvo įrengti grafienės asmeniniai apartamentai, tačiau pablogėjus jos sveikatai, miegamąjį jį paprašė perkelti aukštu žemiau.
Visuose kambariuose gausu įvairiausio senumo ir stiliaus gobelenų, sekreterų, skrynių, baldų. Greta vizigotų laikų vazų rasite renesanso krištolo ir porceliano indus, Napoleono laikų širmas, aukso siūlais siuvinėtas vėliavas, heraldiką. Viskas atrodo tarsi paskutinis lašas tirštos aliejaus esencijos seno, bet prabangaus kvepalų buteliuko dugne. Ne veltui vienas rūmų lankytojas savo komentare išsireiškė, kad šie rūmai yra tarsi „architektūriniai kvepalai“.
Ekskursija baigiasi, atsisveikiname su gide ir grįžtame pasivaikščioti po pirmąjį rūmų aukštą. Žinodami rūmų istoriją į viską žiūrime visiškai kitaip. Sunku vertinti grafienės skonį, kolekcionavimo būdus, eksponatų parinkimo kriterijus, tačiau aišku viena – ši moteris buvo išskirtinė asmenybė, be kurios Sevilija nebūtų tokia paslaptinga ir turtinga.
Už savo nuopelnus miestui ji buvo paskelbta „Sevilijos įdukra“, o 1921 karaliaus Alfonso XIII apdovanojo ją Didžiuoju labdaros kryžiumi (La Gran Cruz de la Beneficencia).
