Praėjusių metų vasarą į Lenkijos pajūrį skridau dukart, kol dar buvo vykdomas pigių avialinijų skrydis į Gdanską. Patogu buvo tada – nepilna valanda, ir tu jau nuskridęs. Šią vasarą šio maršruto nebėra, todėl nepilna valanda gali būti pakeista nebent į aštuonių valandų vairavimą arba skrydį su persėdimu Varšuvoje. Blogai iš tikrųjų, labai blogai, kad nebėra skrydžio iš Vilniaus į Gdanską. Būčiau skridęs ir šiemet, ir net ne kartą, bet ką jau dabar. Dedu riebų minusą avialinijoms, panaikinusioms šį maršrutą.
Tiek jau jų. Lenkijos pajūris nėra toks tolimas, kad negalėtum nusigauti ten kitais būdais. Tiesa, viena iš pernykščių viešnagių jame ne tokia sėkminga, nes būtent tuo metu Lenkijos pakrantės vandenis buvo užkariavusios melsvabakterės, todėl maudytis buvo pavojinga sveikatai.
Pamenu, karštis buvo didelis, ir paplūdimiai buvo pilni žmonių. Pamenu, tada labai pykau, kad negalima maudytis, ir vis tiek maudžiausi. Bridau į vandenį iki kaklo kaip sovietų partizanė Marija Melnikaitė, nenardžiau jame, nesitaškiau, tik nubridau ir parbridau. Lyg ir viskas sėkmingai baigėsi tada. Šiemet, kiek žinau, šie mikroorganizmai prie lenkų krantų dar nepasirodė, tad keliaukime pasižvalgyti.
Trys Lenkijos pajūrio miestai Gdanskas, Sopotas ir Gdynė sudaro Trimiestį. Būtent jie sutraukia daugiausia regioną lankančių turistų. Šie miestai yra ganėtinai skirtingi, todėl iš esmės papildo vienas kitą ir daro regioną visaverčiu. Dėl to lankantis Trimiestyje rekomenduočiau aplankyti visus tris.
Apie Gdanską jau rašiau praeitoje pasakojimo dalyje. Jis yra didžiausias ir svarbiausias Trimiesčio miestas ir uostamiestis. Jis yra gyviausias ir kultūriškai turtingiausias. Tačiau, pavyzdžiui, jo paplūdimiai nėra patys populiariausi.
Čia jau galimybę pasireikšti gauna Sopotas, kuris yra garsiausias Lenkijos kurortas, tarsi mūsų Palanga. Jis ir pramogos jame yra išskirtinai orientuotos į paplūdimių lankytojus. Centrinė gatvė savo struktūra ir paskirtimi šiek tiek primena Palangoje esančią. Žmonės į Sopotą paprastai vyksta ne susipažinti su kultūra ar istorija, o pasilinksminti baruose ir pasikaitinti paplūdimiuose.
Čia taip pat veikia akvaparkas ir lošimo namai. Kai lauke karšta, Sopoto paplūdimiai būna nugulti liaudies. Čia yra pėsčiųjų tiltas į jūrą, kažkiek panašus į mūsiškį Palangoje esantį, tik patekimas ant jo yra mokamas. Kaina – apie 1,5 euro. Kaip čia Palanga nesugalvojo apmokestinti savo tilto, pagalvojau Sopote. Spėju, tai būtų visiškai neįmanoma – pasipiktinę poilsiautojai turbūt šturmuotų savivaldybę vien už tokias idėjas.
Nors, be paplūdimio malonumų, Sopotas per daug kuo negarsėja, kultūros mėgėjams vietiniai pataria užsukti į Sopoto muziejų arba užlipti į Sopoto švyturį, kuris yra visai šalia pagrindinės Monte Cassino gatvės. Toje pat gatvėje stovi vienas žymiausių Sopoto pastatų – Kreivasis namas. Jis žymus, nes jo išorė yra padaryta tokia, tarsi į namą žiūrėtum per kreivą veidrodį. Namo viduje nieko sietinio su jo išoriniu vaizdu nėra, visa jo grožio esmė yra būtent išorinė.
Trečias trimiesčio miestas Gdynė yra pakankamai jaunas miestas ir galbūt kažkiek besislepiantis Gdansko ar Sopoto šešėlyje. Iki I pasaulinio karo Gdynė buvo mažas žvejų kaimas. Karui pasibaigus besikuriančiai Lenkijos valstybei reikėjo modernaus uosto, kad atsvertų tuo metu lenkams pilnai nepriklaususio Gdansko įtaką. Tam buvo pasirinkta Gdynė.
Pastačius uostą joje, Gdynė ėmė augti iki didelio miesto lygio, ir jos uostas tapo pagrindiniu Lenkijos uostu. Dėl naujo miesto statuso senosios architektūros Gdynėje beveik nėra, ji visa yra praėjusio amžiaus. Gdynė dabar laikomas vienu moderniausių Lenkijos miestų ir periodiškai laimi geriausio miesto gyventi Lenkijoje statusą. Nežinau, tiesa pasakius, kas ten jau tokio geriausio, bet jei jau laimi tai, matyt, yra už ką. Na, o Gdanskui ir jo uostui grįžus į Lenkijos sudėtį, Gdynės uostas dabar daugiausia priima privačius prabangius laivus.
Gdynė yra gerokai didesnis miestas už Sopotą, ir jame nuveikti yra daug daugiau ko. Visgi, kad ir kaip žiūrėtum, tai vienas naujausių Lenkijos miestų, todėl geriausi jo epizodai yra susiję ne su architektūra ar senove, o būtent su jūra ir paplūdimiais. Gdynė yra vienintelis miestas Lenkijoje, turintis tokią ilgą ir patogią krantinę su daugybe pramogų, skatinančių praleisti visą viešnagės laiką būtent prie jūros, net pernelyg nelendant į patį miestą.
Gdynėje taip pat yra puikūs paplūdimiai. Ir tiesa, Gdynėje maisto kainos restoranuose yra šiek tiek mažesnės nei Gdanske.
Iš vienos pusės Gdynę supa kalvos, po kurias gamtos mėgėjai mėgsta pakopinėti. Geriausias vaizdas į miestą ir jūrą atsiveria nuo Kamena Gūra kalvos. Nuo jos matomas net Helio pusiasalis.
Gdynė yra vienas iš trijų Lenkijos miestų, kuriuose važinėja troleibusai. Keista, kad lenkai patys gamina troleibusus, parduoda juos mums, bet patys tiesti linijų savo miestuose neskuba.
Viešint Trimiestyje automobilio išvis nereikia, nes yra puikus ir dažnai kursuojantis visuomeninis transportas. Pavyzdžiui, traukinukas tarp Gdansko, Sopoto ir Gdynės dienos metu kursuoja kas 15 minučių. Vakarais kiek rečiau, bet vis tiek pakankamai dažnai. Vienkartinio bilieto kaina nesiekia net euro. Kai viskas taip patogiai sudėliota, nematau prasmės vargti su nuosavu automobiliu. Teisybės dėlei pasakysiu, kad vairuoti nei Gdanske, nei aplinkinėse teritorijose nėra nei sunku, nei sudėtinga.
Vaikščiojimo mėgėjams gali patikti šį atstumą įveikti pėsčiomis paplūdimiu, pradedant žingsniuoti nuo Gdansko uosto. Paėjėti tikrai bus kur – atstumas nuo Gdansko iki Gdynės yra apie dvidešimt kilometrų. Sopotas yra kažkur ties viduriu. Aš jau sutemus ėjau nuo Gdansko miesto ribos iki Sopoto centro, ir tai buvo malonus ne per ilgas pasivaikščiojimas.
Ieškant nakvynių likus mėnesiui iki kelionės, tų variantų jau nebuvo labai daug, ypač kalbant apie Sopotą. Gdanske, žinoma, jų buvo daugiau ir įvairesnių, bet kiek mačiau, dviviečių kambarių kainos prasidėdavo nuo 40 eurų už kambarį. Ieškant per „Airbnb“ Gdansko daugiabučių rajone radau nakvynę už 32 eurus už kambarį, bet reikėjo dalintis butu su čia gyvenančia buto savininke. Ne visada tai būna blogai. Jūra buvo už 15 minučių kelio pėsčiomis. Visgi rekomenduočiau netempti iki paskutinės dienos, nes galima susidurti su nakvynių pasiūlos sumažėjimu, ypač karštos vasaros savaitgaliais Sopote.
Kalbant apie kitas kainas Trimiestyje, tai čia daug nepasakysiu, nes nenaršiau po „Biedronkas“ tikrindamas duonos, majonezo ar skalbimo miltelių kainas. Dėl to nesijaučiu esąs kompetentingas daryti kainų analizes, bet apie per savaitgalį patirtas esmines poilsiautojo išlaidas galiu papasakoti.
Tarkim, alaus bokalas Gdansko ar Sopoto centro baruose kainavo apie 2,50 euro. Jei neklystu, tai yra pigiau nei Vilniuje ar Palangoje. Parduotuvėse kainos yra labai panašios kaip pas mus, gali būti tik kelių centų skirtumas į vieną ar kitą pusę.
Kalbėti apie maisto kainas restoranuose nėra paprasta, nes nėra kažkokio bendro vardiklio, nuo kurio būtų galima daryti objektyvų lyginimą. Juk viskas priklauso nuo restoranų lygio, vietos ar patiekalų įvairovės. Tarkim, vakarieniaujant Gdansko centre už sriubą ir lenkiškų koldūnų porciją mokėjau 10 eurų. Pietaujant Gdynėje prie jūros dienos pietūs (sriuba, žuvis ir sultys) kainavo apie 6 eurus. Saldūs koldūnai su vyšniomis Gdansko senamiestyje vaikui kainavo apie 6 eurus. Ledų kainos parduotuvėse varijuoja, jie kainuoja apie eurą. Lietuvoje jos, rodos, kiek mažesnės, nebent pirksi Palangoje iš ledų vežimėlių, kurių operatoriai klientų tikrai negaili. Teko matyti juos ten kainuojančius du eurus.
Manau, visa tai yra tik neesminiai skirtumai. Esminė detalė yra ta, kad Lenkijos pajūris gali būti puiki alternatyva įvairovės ieškančiam lietuviškam vasarotojui.
