Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia: „Ekspedicija Afrika: seniausios pasaulio tautos gyvenimas Namibijos dykumoje“
Nuolatos bėgiodavau nuo jų, norėdamas išsaugoti savo techniką kuprinėje. Smėlis kiaurai visur pralįsdavo. Jei jau patekdavau į sūkurio epicentrą, tiesiog stovėdavau smarkiai užmerkęs akis ir prisidengęs rankomis veidą. Galinga jėga besisukdamas smėlis ir įvairiausios šiukšlės raižydavo odą.
Neįprastai atrodančių žmonių margumynas
Opuvo miestelis nėra didelis, ir tai paskutinis civilizuotas taškas keliaujat į šiaurę Angolos link. Kas keliauja toliau, čia paskutinė galimybė viskuo pasirūpinti. Yra degalinė, kelios parduotuvės, turgus. Miestelis man pasirodė unikalus tuo, kad čia dažnai atvyksta neįprastai atrodantys žmonės iš aplinkinių teritorijų, labai įdomu juos stebėti.
Štai himba genties moterys vaikšto beveik nuogos, tik su odiniais sijonėliais. Jos visą savo kūną tepasi seniausiu žmonijai žinomu pigmentu – raudona ochra, kurios pagrindą sudaro geležies rūda. Ochrą jos maišo su gyvūnų riebalais ir šia mase išsitepa nuo galvos iki pėdų. Tomis pačiomis medžiagomis formuojamos ir neįprastos šukuosenos, kurias prailgina gyvūnų plaukais.
Įdomi gentis, vyrai svečiams siūlo savo žmonas nakčiai. O moterys niekada gyvenime nesimaudo, bet turi savas švaros procedūras, kūną smilko įvairiausiomis žolelėmis. Vandeniu jas nuprausia tik vienintelį kartą, vos gimusias.
Herero gentis kilo atsiskyrusi nuo himba genties. Kai 1884 metais Namibiją kolonizavo vokiečiai, moteris, kurios dirbdavo jiems ir vaikščiodavo nuogos, jie aprengė Viktorijos laikų suknelėmis. Dažna moteris dėvi ne po vieną, o iškart po kelias sukneles. Vaikšto lėtai ir išdidžiai.
Įdomu tai, kad iki šių dienų herero genties atstovės kiekvieną dieną vilki tik tokio stiliaus sukneles ir savo iniciatyva dar pasipuošia kepuraitėmis, simbolizuojančiomis gyvūnų ragus. Mat jų gentis nuo seno augina galvijus. Galvos apdangalus, vadinamus Otjikaiva, kruopščiai derina prie suknelės spalvos ir rašto.
Beje, šios genties žmonės labiausiai išsilavinę, lyginant su kitomis Namibijos gentimis, gyvenančioms šiame regione. Taip pat jie ir turtingiausi. Statosi nedidelius namukus, dažnai kieme ir motociklas stovi.
Zemba genties moterys mažiau egzotiškos. Lengvai atpažindavau iš aprangos, mėgsta ryškių spalvų rūbus, dėvi skareles, dažnai ir liemenėlę.
Kiek jas stebėdavau, nuolatos užsiimdavo prekyba. Tai džiovintas medžių šakas kurui siūlo, nešiodamos didžiausius jų glėbius ant galvos, tai įvairiausius papuošalus pardavinėja. Su savimi nešioja vaikus, pririštus prie nugaros, bet tai visiškai įprastas vaizdas Afrikoje.
O štai ovahakaona genties moteris, kilusias iš Angolos, lengvai atskirdavau pagal šukuosenas. Ant galvos nešioja juodą „plytą“, suformuotą iš gyvūnų riebalų ir papuoštą plastikiniais papuošalais, kartais ir plunksnomis. Nusprendžiau pirmiausia pas juos į svečius ir nukeliauti.
Pirmas kaimelis – kone tuščias
Susisiekiau su Marija, ją pažinojau iš ankstesnio apsilankymo miestelyje prieš 3 metus. Ji iš himba genties, bet dėl kažkokių priežasčių paliko vyrą ir vaikus kaime, persikėlė gyventi į civilizuotą Opuvo miestelį bei pramoko anglų kalbą. Himba ir ovahakaona gentys šneka ta pačia kalba, tad paprašiau prisijungti prie manęs ir pavertėjauti. Marija sutiko, bet tik 2 dienoms, nes dirba pardavėja, daugiau laisvo laiko ji neturėjo.
Keliaudamas į gentis, stengiuosi nepasirodyti ten tuščiomis rankomis. Dovanos labai padeda užmegzti pirmąjį kontaktą, susidraugauti su vietiniais. Marijos patartas nupirkau būtiniausių maisto produktų: kukurūzų miltų maišą, aliejaus, saldainių vaikams ir dar kelias smulkmenas.
Nusinešėm visą savo mantą ir lauktuves ant pagrindinio žvyrkelio vedančio link Angolos pasienio ir netrukus jau sėdėjom pikapo bagažinėje su įvairių genčių atstovais. Po poros valandų kelionės vairuotojas mus išlaipino, pareiškęs, kad toliau nevažiuos, nes prastas kelias ir savuoju automobiliu neįveiks. Dalį kelio iki ovahakaona kaimo ėjom pėsčiomis.
Atvykusius į kaimą mus pasitiko tik vienas vyras ir 3 jo vaikai. Pasirodo, visi išvyko į laidotuves, mirė vienas labai garsus genties žmogus, buvo šokėjas. Laidotuvių ceremonija truks apie 2 savaites, tad niekas greit namo negrįš. Pavaišinau vaikus saldainiais, susikroviau visą mantą ant pečių ir patraukėm su Marija pėsčiomis iki kito kaimo. Ten radom daugiau žmonių.
Aš – pirmasis baltasis svečiuose
Šeimos galvai, vardu Karuteri, įteikiau dovanas ir paprašiau leidimo pasistatyti savo palapinę. Sutiko iškart. Buvo vidurdienis, oro temperatūra labai aukšta, visi slėpėmės nuo saulės tradicinėje pavėsinėje, pastatytoje iš medžio šakų, su moliniu stogu. Pokalbio metu išsiaiškinau, kad esu pirmasis baltasis pas juos svečiuose. Visi domėjosi manimi ir nuolatos sulaukdavau daug klausimų.
Ši gentis augina naminius gyvulius, nemedžioja laukinių gyvūnų, o ir medžioti nelabai ko likę. Anksčiau čia buvo labai daug dramblių, žirafų, bet beveik viskas išnaikinta. Yra hienų ir šakalų, jie nuolat užpuola bandas, todėl nakčiai gyvūnai suvaromi į specialų gardą, kuris apjuostas spygliuotomis šakomis. Avis, ožkas ar karves visą dieną gano berniukai. Išeina su visa banda anksti ryte ir grįžta tik vakarui artėjant.
Jie niekaip negalėjo patikėti, kad aš neauginu naminių gyvūnų, net kelis kartus paklausė to paties. Nejaugi nė vieno? Atsakiau, kad ne. Tai iš ko tu gyveni, klausė. Paaiškinau, kad mano šalyje žmonės dirba darbus, gauna atlygį, už kurį gali įsigyti norimų produktų. Suprantu jų nuostabą, juk jiems naminiai gyvūnai – visas gyvenimas. Kuo žmogus daugiau jų turi, tuo turtingesniu laikomas.
Jie niekaip negalėjo patikėti, kad aš neauginu naminių gyvūnų, net kelis kartus paklausė to paties. Nejaugi nė vieno?
Nors ir augina daug naminių gyvūnų, bet mėsą valgo ypač retai. Sausuoju sezonu, kuris trunka kelis mėnesius, kasdieninis patiekalas – kukurūzų miltų košė, verdama vandenyje. Visuomet ta pati košė, tik kartais dar įpila šiek tiek pieno iš melžiamų ožkų. Bet sausuoju sezonu jos pieno beveik neduoda. 50 kg miltų šiai šeimai užtenka 2 savaitėms.
Mums neįprastas požiūris į vyro ir moters santykius
Papasakojo, kad genties vyrai gali turėti kelias žmonas, jei tik gali jomis pasirūpinti, išmaitinti. Ir visiškai šeimoje priimta, jei žmona turi meilužių. Joms vyrai leidžia vykti į kitą kaimą nakvynei, puikiausiai žinodami, dėl kokios priežasties ji ten keliauja. Problema būtų tik tuo atveju, jei ji liktų kitame kaime gyventi ir negrįžtų namo. Taip pat jai negalima atsivesti kito vyro į savo kaimą. Kai pasakiau, kad mano šalyje tokie dalykai nėra toleruojami, tai visi juoktis pradėjo, jiems pasirodė tai labai keista.
Tiek moterys, tiek mergaites, nešioja šiai genčiai būdingas šukuosenas. Mergaitės pina plaukus ir tepa riebalais, o moterys šukuosenoms formuoti naudoja ne tik gyvūnų riebalus, bet ir žemę bei sudeginto medžio daleles.
Kai kurios moterys vietoj gyvūnų riebalų pradeda naudoti ir kiniškus gelius, tokios prekės jau pasiekia ir atokesnius kaimus. Šukuosenos daromos kas 2 mėnesius. Parfumeriją naudoja tradicinę, tepa kaklą įvairiausių degintų kvapiųjų žolelių mišiniu. Moterys galvos niekada neplauna, bet ir ežere ar upėje neplaukioja. Jos prausiasi, pildamos vandenį iš plastikinės taros ant savęs.
Karuteri žmona ant galvos, kaklo ar rankų neturėjo jokių papuošalų. Paaiškino, kad mirus artimam žmogui, ji jų negali nešioti. Leidžiama užsidėti tik specialų papuošalą, kuris nešiojamas būtent tokioms progoms. Gedulo laikotarpiu, kuris trunka 7–8 mėnesius, ji dėvės tik mėlynos arba juodos spalvos suknelę. Jam pasibaigus, aukojamas gyvūnas, švenčiama, ir viskas vėl grįžta į įprastas vėžes.
Vanduo nuo šio kaimo gan toli, dėl jo reikia nueiti apie 20 km. Mačiau, kad mano vandens atsargos sparčiai senka, tai jau pirmąją viešnagės dieną paprašiau Karuteri dukros, kad palydėtų.
Pasiekus tikslą, ji iškart pradėjo gerti drumzliną vandenį, bet aš nusprendžiau jį išsivalyti specialiu filtru. Iš šio telkinio vandenį geria laukiniai ir naminiai gyvūnai, juo naudojasi ne tik ovahakaona, bet ir himba genties atstovai, kuriuos ten sutikau. Supratau, kad jų kaimai kažkur netoliese, būtinai juos netrukus aplankysiu.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf
