2016 m. kovo 27 d. Shikharbesi
Vos pakilus saulei kylame ir mes. Ilgai miegoti neleidžia noras kuo greičiau kibti į darbus ir nubudusios gamtos garsai. Čirpia įvairiausi paukščiai, skardžio apačioje šniokščia upė, o išlindus iš palapinės iš karto prisistato „draugelis“ – vienas iš vakar sutiktų vaikiukų.
– What is your name? – klausiame. – Sajan Tapa! – energingai atsako berniukas. Savo energija ir smalsumu jis – grynas beždžioniukas. Nuo smalsumo išpūstomis akimis apčiupinėja visus mūsų daiktelius ir kartu su manim traukia link dušo – iš upės atvesto vamzdžio, kurį užkišęs pirštu padidina srovę ir išmuilavęs galvą pilna burna kvatoja iš mano kvykavimo lendant po šaltu vandeniu.
Vanduo čia stebuklingas – visas kaimas iš vieno vamzdelio ir geria, ir prausiasi, ir arbatėlę verda. Tikrai šventas vanduo.
Sajan Tapa bėga priešakyje rugių lauko takeliu, rodydamas trumpiausią kelią į kaimo centrą.
Rožiniai senosios mokyklos griuvėsiai šviečia iš toli. Pirmas aukštas atlaikė smūgį, o antrasis – ne, subyrėjo. Pagal planą nugriovus antrąjį aukštą ten bus pastatytos klasės, kurias atskirs lengvos pertvaros.
„Ačiū Dievui, kad drebėjimas vyko šeštadienį, kai pamokų nebuvo. Kitu atveju...“, – linguodamas galva nebaigia sakinio mokyklos direktorius.
Sugriuvus senajai mokyklai kieme iš bambukų ir skardos buvo pastatytos laikinos klasės. Jose ir vyksta pamokos. Pagal Nepalo kalendorių dabar yra mokslo metų pabaiga, todėl visų klasių moksleiviai laiko baigiamuosius egzaminus.
Dienos šviesoje apžiūrėję situaciją sėdame prie stalo planuoti, ką daryti. Situacija tokia: ištirpus fonduose buvusiems pinigams statybose liko dirbti trys meistrai, kuriems yra pažadėta sumokėti algą, kai bus paaukota pinigų. Jie dirba lėtai: plyta po plytos, koja už kojos, cigaretė po cigaretės...
Aplink stūkso žemės drebėjimo „palikimas“ – sugriauta senoji mokykla, visur pilna šiukšlių. Vaizdas liūdnas.
Išsiaiškiname, kad medžiagų iš fondo pinigų yra nupirkta, taigi, didžiausia problema – darbo jėga. Visas kaimas atstato savo pačių namelius arba triūsia laukiuose, tad mažai kas turi ūpo ir galimybių prisidėti ir statyti mokyklą už ačiū, t.y. nemokamai.
Nusprendžiame, kad geriausia žibalas į ugnį bus gausios darbo jėgos užpirkimas ir senųjų griuvėsių išvalymas.
Situacija tokia: ištirpus fonduose buvusiems pinigams statybose liko dirbti trys meistrai, kuriems yra pažadėta sumokėti algą, kai bus paaukota pinigų. Jie dirba lėtai: plyta po plytos, koja už kojos, cigaretė po cigaretės...
Tai ne tik leis greičiau pradėti naujos mokyklos statybas, bet ir leis visiems lengviau kvėpuoti.
Išardžius senus griuvėsius vaikams atsiras aikštelė – jie turės, kur žaisti. O pusiau nuvirtusios sienos jau niekam nebegrasins.
Taip tarę ėmėmės darbo: užsakėme iš miesto atvežti kastuvų, kirtiklių, karučių, pirštinių ir organizuojame būrį darbininkų, kuriems už savo pinigus pažadame už dieną mokėti po 1000 rupijų. Tai – didesnis nei įprasta šioje vietoje dienos atlygis.
Mūsų suvokimu, ši suma juokinga – vos daugiau nei 8 eurai žmogui. Bet mūsų draugas dviratininkas, su kuriuo kartu čia atvažiavome, primygtinai reikalauja nedidinti šios sumos: kitaip mums išvažiavus kaimas paklius į dar keblesnę situaciją, nes niekas nebenorės dirbti už standartinį atlygį.
Čia įprasta, kad darbų vykdytojas nustato kainą užsakovui, o savo darbuotojams moka gerokai mažesnę dalį – sau pasilieka riebų procentą.
Pasigilinę „atkasėme“ dar vieną politinį niuansą: darbo jėgos organizatorius lieka nepatenkintas, kad mes norime kiekvienam darbuotojui mokėti tiesiai į rankas kasdien. Čia įprasta, kad darbų vykdytojas nustato kainą užsakovui, o savo darbuotojams moka gerokai mažesnę dalį – sau pasilieka riebų procentą.
Mums tai netinka, tad visiems darbininkams nustatome fiksuotą dienos algą ir paliekame pasiūlymą ant stalo.
Galiausiai visi sutinkame su naujomis žaidimo taisyklėmis. Darbų vykdytojas skambina darbininkams ir išaušus naujai dienai takais iš aplinkinių gyvenviečių prie mokyklos griuvėsių nusileidžia 15 įvairiausio amžiaus nepaliečių.
Iš miesto ant autobuso stogo atvažiuoja mūsų įrankiai su karučiais ir projektas „atstatykime mokyklą“ prasideda.
Žiauriai daug šiukšlių. Aplink besivoliojančios plastmasės atliekos visiškai iškrenta iš aplink stūksančių kalnų ir gamtos tyrumo konteksto. Iš karto ir imame taisyti situaciją – surenkame pilną karutį butelių, saldainių popierėlių ir kitokio šlamšto, kuriam nėra numatyta vietos, todėl visi ir meta tiesiog po kojomis.
Vietiniai, tai stebėdami susėdę šešėlyje, kikendami stebisi – du baltieji, atsitrenkę į kažkur Himalajų papėdėje esantį visų užmirštą kaimą, renka šiukšles. Kosmosas!
Bet tai suveikia – netrukus šiek tiek susigėdę prie švaros akcijos neprašyti prisijungia keli senoliai.
Nors dienos velniškai karštos dirbti po atviru dangumi, darbas vyksta. Pamažu tirpsta senieji griuvėsiai, statybinėmis atliekomis užsikamšome kelio duobes, o ardydami sugriuvusį antrąjį aukštą iš ten išimtas senas plytas panaudojame pirmo aukšto statyboms. Taip darome ne veltui – medžiagų atvežimas į šitą vietą yra labai brangus.
Spaudžia laikas – iki lietaus sezono liko vos pora mėnesių, tad reikia skubėti pastatyti mokyklą. Statyti lietaus sezonu neįmanoma, kadangi tuo metu keliai tampa upėmis ir į kalną niekas nebevažiuoja. Tad visi darbai nusikelia į kitus metus.
Pažintis su vietinės gamtos charakteriu
– What you eat for dinner? – klausia Omrita, 20-metė vietinio restoranėlio vedėja. Jai mes – galvos skausmas, nes noras įtikti mūsų europietiškam skoniui – didelis, o suvokimas apie vakarietišką virtuvę – nulinis.
– Same like you, – atsakome šypsodamiesi. Sukirtę po porciją dalbat kulniuojame į savo apartamentus (kiaurą skardinį sandėliuką). Tuomet staiga pakyla vėjas, o horizonte tarpą tarp kalnų ir žemės užpildo dulkių debesis.
Vaizdas apokaliptinis. Tad mes spartiname žingsnį. Nuo kalno pasigirsta klyksmai ir atsisukę pamatome, kaip tolumoje gūsis nešasi kažkieno šieno kupetą ir stogą.
Neriame į savo sandėliuką ir įjungę „avarinį rėžimą“ greit bandome sukrauti visus daiktus į krepšius – jeigu nupūstų mūsų stogą, liktų bent šiokia tokia viltis išsaugoti savo turtą.
Užstaugia dar vienas vėjo gūsis. Mūsų akys pilnos adrenalino. Pro durų tarpą matome, kaip skrenda kaimynų namo dalys.
Užstaugia dar vienas vėjo gūsis. Mūsų akys pilnos adrenalino. Pro durų tarpą matome, kaip skrenda kaimynų namo dalys.
– Gulk ant žemės, seni! – šaukia Gedmantas, jau užsidėjęs dviratininko šalmą ir pasiruošęs „katapultuotis“.
Aprimus situacijai išeiname apsižvalgyti. Nupėdiname iki to namo, kurio stogas praskrido pro mūsų duris.
Aplink mėtosi skardos, iš vytelių pintos sienos, namų buities daiktai. O jų savininkai nesureikšmindami to, kas nutiko, vaikštinėja bandydami atsirinkti, kas jų, o kas kitų. Matyti, kad žmonės čia taip susitaikę su gamtos charakterio niuansais, kad po audros tik patraukia pečiais ir šypsodamiesi gyvena toliau.
Nieko nesakęs užeinu į suklypusio namelio vidų ir įduodu ten besitvarkančiai šeimininkei 10 000 rupijų gestais rodydamas į stogą ir sienas.
Atsisveikinimo vakarienė po atviru dangumi
Shikharbesio kaime esame jau penkios dienos. Mūsų užsibrėžtas tikslas artėja prie pabaigos, o noras nukeliauti ir padėti kitų apylinkių žmonėms stiprėja.
Paskutinę darbo dieną čia pradėjome dar saulei pilnai neišlindus iš už kalno, kad galėtume darbus pabaigti anksčiau ir visi kartu sėsti prie pabaigtuvių stalo. Tai – mūsų sumanymas.
Išvažiuodami norėjome padaryti visiems šventę ir paprašėme Omritos pagaminti maisto 100-200 žmonių. Tą žinią paskelbėme visiems ir užsakėme vietinio folkloro grupę.
Baigiantis dienai aš su savo išlaidų sąsiuviniu, kuriame surašyti darbininkų vardai, kviečiu po vieną atsiimti atlyginimo, prie kurio pridedame dar ir priedą.
Nepaliečiai nepratę reikšti dėkingumo, tad gavę didesnę nei tikėjosi algą reaguoja skirtingai. Darbų vadovas čiumpa mane į glėbį, o senolis Baji su rupijomis rankoje užvertęs galvą džiaugsmingai sukasi šokio ritmu.
Anksčiau nepajudinamai stūksojusių griuvėsių vietoje dabar stovi sunešti mokykliniai stalai, kurie nusėsti mažiausių šventės dalyvių, laukiančių vakarienės.
Mes nusimaudę po tuo pačiu „šventu dušu“ ir apsirengę šventiniais dviratininkų rūbais pavargę, bet laimingi sukinėjamės tarp vietinių. Didžioji dauguma nelabai supranta, kokia proga viskas vyksta. Bet visi atrodo patenkinti naujai atsiradusia susibūrimo vieta ir per keletą dienų išgaravusiais griuvėsiais.
Į Katmandu – per naktį
Palikę darbų vadovui pinigų, kad užbaigtų projektą, ir susipakavę mantą sėdame ant dviračių ir išminame į naktį. Tikslas – sugrįžti į Katmandu ir ten ieškoti naujų projektų.
Naktį važiuoti gaivu ir gera, kelias tuščias, aplink vien gamtos garsai. Iki Katmandu – apie 80 km. Pirma dalis (apie 20 km) – smagios nuokalnės. Tada gabaliukas lygumos, po kurios laukia kilometras žudančios vertikalios įkalnės ir vėl nusileidimas į Katmandu slėnį.
Po 12 val. mynimo išaušus rytui išsekę ir lengvai apduję nuo bemiegės nakties pasiekiame sostinę, kur mus pasitinka jau pažįstamos kelio duobės, chaotiškas miesto eismas ir smogas. Čia pasikrausime visas įmanomas „batareikas“, išsigryninsime likusius fondo pinigus ir trauksime į Ghorkos, žemės drebėjimo epicentro link, ieškodami naujo projekto.
Sekti „Gipsy Tears“ kelionę Nepale galite čia.