Namas stovi ir paklypęs, ir nusilupusiais dažais, ir su nutrinta, tik kelias raides berodančia čia buvusios parduotuvės iškaba. Mediniai langai čia glaudžiasi po senovinėmis langinėmis, kurias pravėrus ryto saulės spinduliuose pasišildyti ant palangių tingiai išlenda katės.
Praeini namą, kuris iškart pažadina vaikystės pasakų prisiminimus – kažin, kokias paslaptingas istorijas slepia nuo stogo iki akmeninio grindinio besiliejantys vijokliai. O kai gatvėje pasiveja iš kavinaitės pasklidęs saldus rytinių kepinių kvapas, tikrai gali pamiršti, kad esi XXI a.
Kuldygą gal net labiau nei turistai žino filmų ir serialų kūrėjai. Jiems čia norint sukurti senovinę atmosferą reikia minimalių pastangų – tiesiog pakeisti ant namų esančias lenteles ir uždaryti gatves nuo automobilių.
Autentikos ieškotojų rojus
Kai lankiausi Kuldygoje, buvo vidurys savaitės, tačiau oras puikus, atostogų metas – o net ir šiltą bei saulėtą popietę čia žmonių buvo stebėtinai mažai. Atrodo, jos gatvėmis klaidžiojo daugiau kačių nei turistų.
XVII a. Kuldyga buvo vienas svarbiausių Kuršo hercogystės miestų. Dabar Kuldygoje gyvena vos 12 tūkst. žmonių, o turistai, panašu, dažniausiai atvyksta savaitgaliais arba kelioms valandoms – pakeliui į/iš pajūrio. Miestas visai nedidelis, jo senamiesčiu paklaidžioti galėtų užtekti ir poros valandų. Nors iškart pradeda skverbtis mintys, kad norėtųsi čia praleisti bent savaitę, arba, kaip kolega yra sakęs, – gal ir visą gyvenimą.
Net nereikia sakyti, kad turistų nebuvimas tokios auros miestelyje yra didelis pliusas. Kažin, kiek ta senovinė atmosfera jaustųsi, jeigu reikėtų skintis kelią tarp asmenukių lazdų, o pastatų fasadus uždengtų turistiniai autobusai. Išimtis yra Kuldygos miesto šventė liepą, per kurią turistai užlieja visas miestelio gatves ir nakvynės vietas. Tą savaitgalį po Latviją keliaujantiems draugams nakvynę arčiausiai Kuldygos pavyko susirasti tik už keliasdešimt kilometrų.
Gidė Indra Vilmanė pasakoja, kad išskirtinius miestelio šventės renginius pamilę keliautojai vietas nakvynei užsisako kone prieš metus. Be visų įprastų ir būtinų miestų švenčių atributų, Kuldyga turi savą tradiciją – bėgimą upeliu. Specialiai į tokį bėgimą esą atvyksta net svečiai iš užsienio. Upeliai tiek išraizgę miestelį, kad jis net kartais vadinamas Latvijos Venecija.
Vaikštant tarp senamiesčio kiemų ir gatvelių į akis krenta stikliniai langeliai virš durų. Kaip paaiškino I.Vilmanė, jie čia – ne dekoro sumetimais. Anksčiau gatvių apšvietimu naktimis rūpinosi ne miesto valdžia, o tai buvo pačių gyventojų prievolė. Kiekviename name virš durų privalėjo būti stiklinis langelis su palange, ant kurios sutemus reikėdavo padėti žvakę ar lempą. Būdavo net dalijamos baudos taip nedarantiems.
Kuldyga itin kruopščiai saugo senovinį savo įvaizdį. I.Vilmanė pasakoja, kad nors namų viduje – visi XXI a. patogumai, tačiau iš lauko jie privalo atrodyti kaip prieš kelis šimtus metų. Apie neįprastas namų fasado spalvas negali būti nė kalbos. Net jeigu nori namuose įsistatyti plastikinius langus, iš išorės turi likti originalūs mediniai. Tą greitai pastebėsi klaidžiodamas tarp namų šiltuoju metų laiku. Namuose atveriami senoviniai, mediniai langai, o už jų kukliai kyšteli ir plastikiniai.
Jeigu pro palanges pamėgusias kates pažvelgsi vidun – pamatysi niekuo nenustebinantį interjerą, kuris kontrastuoja su poros šimtų metų senumo sienomis. Kaip ir Lietuvoje – jei vienam bute ikėjinis stilius, kitam senyva pora gyvena tarp per pusę amžiaus sukauptų baldų ir paveikslų su gintarais.
Išsaugoti eksterjero autentiką namų savininkams padeda valstybė. 2014 m. Kuldygos savivaldybė nusprendė savininkams finansuoti 50 proc. pastato renovacijos – per metus iki 10 tūks. Eur. Kasmet šiam fondui skiriama keli šimtai tūkstančių eurų. Kuldygos renovacijos centre savo srities profesionalai kruopščiai gražina architektūrinius miesto turtus, nes žino, kad juos praradus, būtų netekta ir išskirtinės miesto dvasios.
Kuldyga žavi savo atsidavimu bendrai senovinei dvasiai. Štai ir naujas viešbutis „Noliktava Nr. 5“ įkurtas sename sandėlyje, pastatytame 1838 m. Dabar pastatas paverstas industrinio stiliaus viešbučiu tarsi iš „Pinterest“ nuotraukų. Kiekvienas kambarys kruopščiai dekoruotas stilingomis detalėmis, o bendros erdvės traukia leisti laiką stalo žaidimų, knygų, žurnalų gausa. Yra net teleskopas, kad svečiai naktį galėtų pasigėrėti žvaigždėmis.
Pagrindinėje miesto aikštėje įsikūręs ir geriausias miesto restoranas, pasivadinęs senuoju, vokišku miesto vardu – „Goldingen“. Ši vieta lyg sukurta instagramo nuotraukoms. Kažin, kaip čia su autentika, tačiau akį glosto apgalvotos net ir mažiausios industrinio-rustic stiliaus dekoro detalės.
Nors Kuldyga per karą nebuvo sugriauta, ir jai dabar nereikia spręsti klausimų, ką daryti su sunaikintų senųjų namų vietoje sustatytais sovietiniais blokiniais daugiabučiais, karo žaizdas galima pastebėti. Biblioteka virtusi miesto sinagoga primena, kad kadaise čia didelę dalį (apie ketvirtadalį) gyventojų sudarė žydai. Per Antrąjį pasaulinį karą jų čia faktiškai nebeliko.
Plačiausias krioklys ir ilgiausias tiltas
Architektūra Kuldygoje nuostabi, tačiau keliautojus miestelis traukia ne tik žmogaus rankų, bet ir gamtos kūriniu – Ventos slenksčiu. Būtent Latvijoje yra plačiausias Europoje vandens krioklys. Nors jo aukštis visai nedidelis (apie 2 metrai), tačiau ilgis įspūdingas – 249 metrų. Potvynio metu – net iki 279 m.
Ventos upė nuo XIV a. buvo labai svarbi Latvijos laivybai, hercogo Jokūbo laikais mieste buvo ir laivų statykla. Ventos slenksčiu džiaugėsi žvejai, jie šokinėjančias lašišas čia gaudydavo pintinėmis. Kuldyga net buvo vadinama skraidančių lašišų miestu. Ir dabar žmonės atvyksta čia pasižiūrėti šio neįprasto reginio.
Žvejus slenkstis džiugino, bet ne laivybos pramonę. Dolomitinio dugno upė slenkstį išgilino, ir jis tapo rimta problema laivams. Hercogas buvo sumanęs jį susprogdinti, tačiau po pirmųjų sprogdinimų įskilo šalia stovėjusios pilies siena, todėl plano atsisakyta. Buvo pradėtas kasti kanalas aplink krioklį, bet šitie planai taip pat buvo apleisti.
Pilies, beje, nelikę. Tačiau pusantro šimto metų šalia slenksčio stovi už pilį įdomesnis architektūrinis objektas – senasis plytinis tiltas. 1874 m. pastatytas, jis yra ilgiausias (164 m) tokio tipo automobilių tiltas Europoje. Jeigu norite tobulai ramaus vakaro Kuldygoje, įsitaisykite kavinėje priešais abu vienas šalia kito esančius objektus. Galėsite stebėti ne tik vasarą krioklyje besimaudančius žmones, bet ir upėje maklinėjančius paukščius.
Lankytinų vietų Kuldygoje sąrašą šią vasarą papildė čia atvertas senosios adatų gamyklos bokštas. Aukštas po aukšto galima susipažinti su industrine šio pastato istorija, įvairiais adatų gamybos niuansais. O lipant vis aukštyn pro langus skverbsis ir vis gražesnės raudonų Kuldygos stogų panoramos.
Jeigu pro Kuldygą jūsų kelias toliau ves į pajūrį, nepamirškite aplankyti įspūdingų pakrantės švyturių ir industrinio paveldo objektų: „Neatrastos Latvijos pakrantės vietos: įspūdingi švyturiai ir industrinis paveldas“
15min Latvijoje lankėsi Kuržemės „Industrinio paveldo“ kvietimu. Įtakos straipsnio turiniui tai neturi.
