„Pasaulis kišenėje“ kalbina šiuo metu Vietname apsistojusios šeimos narę – Ievą. Trijų mažamečių mama atvira – tokioje kelionėje svarbiausia neprarasti kantrybės ir gyventi neišlaidaujant.
– Kas jūs ir kodėl nusprendėte kartu su visa šeima iškeliauti į Pietryčių Aziją?
– Idėja kilo spontaniškai pietaujant su drauge, prieš pat susilaukiant trečio vaiko – mūsų Kazimiero. Kalbėjomės, kad kasdienybėje sunkiai pavyksta rasti laiko įkvėpimui pradėti naują veiklą. Ypač, kai turi vaikų.
Geriausios idėjos gimsta atpalaidavus protą nuo to paties algoritmo „darbas-namai-vaikai-darbas“ ir pakeitus aplinką. Mano vyras Tomas ilgą laiką nori keisti veiklą – daryti tatuiruotes. O man prieš akis buvo metai vaiko auginimo atostogų.
Kelionė yra neišsenkanti mokykla: kalbų, tradicijų, religijų, geografijos, fizikos, pasaulio pažinimo, kultūrų, socialinių dalykų, komunikacijos (nemokant kalbos), drąsos, kūrybingumo, tolerancijos, akiračio plėtimo, o mums, tėvams, dar ir sprendimų priėmimo bei finansų valdymo.
Tada toptelėjo mintis: „O jeigu kur nors išvažiuotume?“ Aš „atostogauju“, yra stabilios mėnesinės pajamos, vaikams į mokyklas dar nereikia, Tomas gali sustabdyti savo veiklą – idealus metas iškeliauti.
Nutarėme, kad kelionė leis pravėdinti galvą Tomui, o visai šeimai tai – galimybė pagyventi ne Lietuvoje.
Tomas išgirdęs pirmą kartą nusišypsojo ir nepatikėjo (kaip dabar sako: „Man atrodė, kad kažkurioje vietoje tikrai strigsime, eilinį kartą pasvaigsime ir išsigąsime“).
O aš viduje labai užsidegiau idėja. Bet reali ir man ji neatrodė.
Sutarėme taip: aš pradedu ieškoti informacijos ir daugiau domėtis, o toliau žiūrėsime, kaip viskas dėliosis.
– Kodėl būtent šis regionas? Ar iš karto susiplanavote, kiek laiko keliausite (pavyzdžiui, kiek savaičių skirsite konkrečiai šaliai, miestui), ar plano neturėjote?
– Pradžioje buvo daug minčių apie šalis, kurias mylime arba kuriose turime draugų. Vaikams sumigus svaigdavome: „O kaip būtų gyventi Italijoje? Ką veiktumėme Nyderlanduose, Gruzijoje?“ Bandydavome įsivaizduoti, „pasimatuoti šalį“.
Aš taip pat klausinėjau draugų ir pažįstamų rekomendacijų, naršiau po internetą, ieškojau įvairiausios informacijos apie keliaujančias šeimas.
Kriterijai buvo du: ten, kur keliausime, turi būti šilta ir pigu pragyventi. Galiausiai visos paieškos suplaukė į vieną tašką – Pietryčių Aziją.
Tik apytiksliai žinojome, kad pirmiausia skrendame į Tailandą. Būname ten, kol viza leidžia, t.y. 60 dienų. Tada judame link Kambodžos, pagal vizą ten 30 dienų, toliau Vietnamas. Vasarį grįšime į Tailandą, nes ten draugai atvažiuoja.
Visos keliaujančios šeimos pataria maršrutą palikti kuo laisvesnį ir be didelių planų. Su vaikais geriausia turėti erdvės pasikeitimams.
– Ruošiantis į kitą žemyną neužtenka susikrauti kuprinės ir išvažiuoti. Ypač, kai keliaujate su trim mažais vaikais. Ką reikėjo padaryti prieš kelionę?
Gyvename be oro kondicionieriaus, tik vėjeliu vėdinamame kambaryje, prausiamės tik po drungnu arba šaltu vandeniu ir naudojamės bendru dušu ir tualetu. Minimalios sąlygos – nebūčiau patikėjusi, jei kas prieš kelionę būtų pasakęs, kad man taip tiks ir patiks.
– Vienas pirmųjų darbų įsigijus bilietus buvo padaryti pasus visiems vaikams. Susitvarkėme vizas.
Tada apsilankėme pas gydytojus – pradedant šeimos, baigiant stomatologu.
Nusipirkome būtiniausių vaistų – keliaujant su vaikais jų reikia turėti. Vyresnieji buvo papildomai paskiepyti nuo hepatito A. Tomas pasiskiepijo nuo hepatito A ir B.
Aš ir mažasis sūnus – Kaziukas – nesiskiepijome. Jis dar per mažas, aš – nes maitinu jį savo pienu. Mūsų gydytoja nerekomendavo daugiau skiepų.
Keliaudami visur nešamės dezinfektorių: prieš valgį plauname ir dezinfekuojame rankas.
Prieš išvažiuojant baiminausi, kaip bus, kai mažasis visur ropos, kiš nešvarias rankas į burną. Bet gydytoja nuramino, kad nieko nedrausčiau – taip organizmas greičiau prisitaikys.
– Kiek laiko jau keliaujate ir kiek dar žadate negrįžti į namus Lietuvoje?
– Keliaujame nuo spalio 4 dienos, o grįžti planuojame kovą. Kol kas atgalinių bilietų neturime, bet yra tiksli data, kada aš turiu grįžti į darbus po motinystės atostogų. Tai balandžio 3 diena.
– Kai kuriems išsiruošti į ilgesnę kelionę sudėtinga, nes neaišku, ką daryti su namais Lietuvoje. Kaip šį klausimą išsprendėte jūs?
– Savo būsto Lietuvoje neturime, nuomojomės. Tad klausimo, kam jį palikti, nesprendėme. Jeigu turėtume, manau, būtume išnuomoję. Dabar mūsų namai yra ten, kur apsigyvename.
Iš tiesų su nuoma Lietuvoje mums labai pasisekė – būsto šeimininkė laukia grįžtant.
– Spėju, kad iki vaikų gimimo jau buvote apkeliavę pusę pasaulio? Papasakokite apie tai.
– Nieko panašaus! Iki šios kelionės su Tomu buvome tik Europoje. Tai – mūsų, kaip šeimos, pati didžiausia ir tolimiausia kelionė.
– Kas svarbiausia keliaujant su vaikais?
-
Lietuvės fotoobjektyve – fantastiški Mianmaro vaizdai
-
Azijos festivaliai – nuo spalvotų miltelių kovų, purvo vonių iki skausmingų piligriminių žygių
-
„Į Bankoką per 40 dienų“ knygos autorius: „Kartais net gaila pabusti iš šio sapno“
-
Živilės ir Gyčio kelionė (I): dūzgiantis bičių avilys Tailandas ir svetingumu užburianti Malaizija
-
Živilės ir Gyčio kelionė (II): Mianmaras – po netvarka slepiasi šypsenų šalis
– Svarbiausia keliauti jų ritmu. Lėtai. Priimti jų zirzimą kaip neišvengiamybę, kai yra pavargę arba alkani.
Turėti ribas ir pasakyti, kad „kitaip nebus“, kai iš tiesų nėra vietos begaliniams norams.
Visur, kur nukeliauji, patartina susirasti vaikų žaidimų aikšteles arba vietas, kur susiburia vietiniai vaikai.
Mažieji pavargsta nuo ilgo buvimo tik su tėvais, žaidimas su kitais bendraamžiais jiems – tikra atgaiva. Kaip ir tėvams, kurie po to pasiilgsta vaikų.
Į keliones reikia pasiimti vandens ir užkandžių. Kai reikia ilgai laukti arba važiuoti neturint daug erdvės judėti (vaikščioti, bėgioti), padeda saldumynai arba vaikų mėgstami užsiėmimai.
Todėl reikia turėti stalo žaidimų, piešimui reikalingų priemonių ir panašių dalykų.
– Kaip vaikai daro įtaką maršrutams, gyvenamajai aplinkai?
– Keliavimas su vaikais iš esmės skiriasi nuo keliavimo poroje ar vienam. Tokias keliones lyginti beprasmiška.
Tai – kaip kelionė oro balionu ir lėktuvu. Iš taško A į tašką B judi veikiamas visai kitų aplinkybių. Mūsų patiriami dalykai gana stipriai skiriasi nuo keliaujančių po vieną ir poroje.
Neaplankome tiek daug žinomų vietų, neišbandome visų siūlomų pramogų, neišnaršome visų apylinkių.
Tačiau ilgai apsistodami vienoje vietoje susipažįstame su vietiniais, jų vaikais, kasdieniu gyvenimu, su keliautojais ir jų istorijomis, atrandame skanias vietas pavalgyti, apvažiuojame neskubėdami apylinkes motoroleriu arba dviračiais, randame turistų nelankomas vietas, paplūdimius.
Dažnai mūsų diena prabėga aiškiame ritme. Ir kai jau tas lėtumas pabosta, dedamės daiktus ir judame į kitą vietą, kurioje viskas vėl nauja.
– Kur iki šios kelionės esate keliavę su atžalomis?
– Kiek keliavome su vaikais iki šios kelionės, būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Įdomus sutapimas, kad visi mūsų vaikai keliavo kur nors būdami mano pilve: Barbora – į Kretą per mūsų su Tomu medaus mėnesį, Jurgis – į Toskaną Italijoje, o Kaziukas – į Nyderlandus.
– Iš jūsų įrašų „Facebook'e“ matyti tikrai nenuobodi kelionė. Ar patiems patirti nuotykius taip pat smagu, kaip ir kitiems juos skaityti?
– Patirti nuotykius, ypač tokius, kurie reikalauja daug jėgų, energijos, nėra labai smagu, bet iš jų gimsta „skaniausios istorijos“.
Jas atgaminti, aprašyti, atrinkti nuotraukas ir dalintis su skaitytojais – labai smagu. Tarsi išgyveni iš naujo, savotiška refleksija to, kas įvyko, tik be stipraus emocinio fono.
– Ar buvo momentų, kai gailėjotės, graužėtės, kad išvykote į tokią kelionę su vaikais?
– Atsimenu porą momentų, kai buvome nusistekenę nuo ilgo keliavimo, užtrukome su apgyvendinimo paieškomis, galvas spaudė įtampa dėl riboto biudžeto.
Tada pagalvojome: tai ko čia trenkėmės, kai taip sunku ir nuolat reikia skaičiuoti, ieškoti sprendimų, kaip tilptume į turimą biudžetą? Bet tai trumpi momentai. Iš esmės labai džiaugiamės priėmę sprendimą leistis į šią kelionę su vaikais.
– Smagiausi įvykiai, patirtys šios kelionės metu?
– Jų tiek daug, kad dabar išskirti ir aprašyti būtų sunku. Visus įdomius nuotykius spontaniškai aprašome savo „Facebook“ paskyroje.
– Galbūt jau radote šalį, kurioje norėtumėte ne tik atostogauti, bet ir apsigyventi?
– Jeigu kas nors Tailando maistą, žmones ir pietinės Kambodžos gamtą (kalnus, ryžių laukus ir palmes) sujungtų į vieną šalį, tada tai būtų vieta, kurioje norime gyventi. Dar paprašytume draugus ir senelius į čia teleportuotis.
– Kokių atradimų padarėte šioje kelionėje? Kaip pasikeitėte patys ir jūsų vaikai?
– Lėtas keliavimo tempas yra geriausia, kas gali nutikti kelionėje su mažais vaikais. Mums reikia mažiau daiktų, negu būtume galėję įsivaizduoti prieš kelionę.
Vaikai yra daug kantresni ir mokosi prisitaikyti prie esamų gyvenimo ir kelionės sąlygų. Jie sparčiai perima bendravimą, kalbą ir vietinių įpročius – tą pastebime iš jų kontakto su vietiniais vaikais ir žaidimų, kuriuose imituoja kasdienybę.
Kelionė yra neišsenkanti mokykla: kalbų, tradicijų, religijų, geografijos, fizikos, pasaulio pažinimo, kultūrų, socialinių dalykų, komunikacijos (nemokant kalbos), drąsos, kūrybingumo, tolerancijos, akiračio plėtimo, o mums, tėvams, – dar ir sprendimų priėmimo bei finansų valdymo.
Keliavimas su trim vaikais, iš kurių tik vienas savarankiškas (Barbora, kuriai 6 metai), o du dar maži (Jurgis – 3 metai ir Kazimieras – 9 mėn.) yra krūva rutininių vaikų priežiūros reikalų.
Mums reikia mažiau daiktų, negu būtume galėję įsivaizduoti prieš kelionę.
Jie suvalgo beveik visą laiką. Tad laiko sau ar vienas kitam vis dar randame nepakankamai. Tačiau mums, kaip šeimai, komfortui reikia daug mažiau, negu galvojome.
Gyvename be oro kondicionieriaus, tik vėjeliu vėdinamame kambaryje, prausiamės tik po drungnu arba šaltu vandeniu ir naudojamės bendru dušu ir tualetu.
Minimalios sąlygos – nebūčiau patikėjusi, jei kas prieš kelionę būtų pasakęs, kad man taip tiks ir patiks.
Juokas yra geriausias dalykas stresinėse situacijose. Mums su Tomu poroje sumažėjo kasdienių buitinių nereikšmingų ginčų.
Vis labiau pažįstame vieni kitus – ir vaikai, ir mes, atrandame vieni kitų „supergalias“ ir suprantame, kaip kiekvienas reaguojame stresinėse situacijose ir kaip galime vienas kitam padėti.
Verkšlenimai, skundai ir savigaila užleidžia vietą konstruktyvumui. Klausiame savęs: „Ką aš galiu padaryti, kad jausčiausi geriau arba kad išspręsčiau situaciją?“.
Kai norisi paguodos ar šiaip nėra nuotaikos, mokomės atpažinti savo jausmus ir pasisakyti. Mokomės net iš nuobodulio susikurti įdomius dalykus. Dar sunku įvardinti, kaip, bet, kad keičiamės, tai tikrai.
– Tradicinis klausimas – biudžetas. Dauguma lietuvių guodžiasi, kad keliauti negali, nes neturi pinigų. Ką atsakytumėte jiems?
– Jie teisūs. Mes panašiai galvojome iki šios kelionės. Bet, jei pagalvosite, „ką aš galiu nuveikti su turima suma pinigų“, tada greičiausiai ką nors tikrai sugalvosite.
Prieš kelionę žinojome: turėsime mano motinystės išmokas, labai aiškią sumą, į kurią turime tilpti. Vadinasi, jeigu norime kažkur išvažiuoti pagyventi, turime rasti, kur galima pragyventi už tokią sumą. Tai buvo vienas iš kriterijų, pagal ką rinkomės šalis.
– Gal keliaudami dirbate?
– Tomas kartais tatuiruoja, bet tą daro nemokamai, kad kuo daugiau praktikuotųsi, nes grįžęs į Lietuvą savo pomėgį pavers nuolatiniu darbu. Aš buvau pasiėmusi darbo internetu, bet dėl nuolatinio judėjimo iš vietos į kitą vietą, nepastovaus interneto ryšio ir nuolatinio užimtumo su vaikais atsisakiau. Buvo per sudėtinga.
– Kiek per dieną išleidžiate šios kelionės metu?
– Suplanuotas biudžetas buvo 30 eurų. Tačiau realybėje išeina apie 45 eurai dienai. Visas išlaidas fiksuoju atsisiųstoje programėlėje telefone, tad skaičiai gana tikslūs.
– Ar keliaujate taupydami? Jei taip, tai ar yra dalykų, kuriems netaupote (pvz., maistas, apgyvendinimas)?
– Keliaujame visą laiką taupydami: ir maistą, ir apgyvendinimą, ir transporto pasirinkimus, jau nekalbant apie pramogas. Maistas ir apgyvendinimas „suvalgo“ beveik visą biudžetą.
– Ką veikėte prieš kelionę?
– Aš dirbu vadybinį darbą ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, o Tomas iki kelionės užsiėmė individualia veikla: interjero ir apdailos sprendimais, o laisvalaikiu darė tatuiruotes.
– Ar esate uždavę sau klausimą, kodėl keliaujate?
– Keliaujame, nes atsirado puiki proga tą padaryti. Vaikams dar nereikia į mokyklas, metus gauname pastovias pajamas už Kaziuko auginimą, neturime įsipareigojimų Lietuvoje. Ieškome įkvėpimo ir patiriame kitokį gyvenimo būdą negu iki šiol ir labai daug iš to mokomės.
