Norėjosi kažko neįprasto, anksčiau nepatirto, nutrūktgalviško. Gal tai jaunatviškas maksimalizmas? Tačiau ir baimė visko nespėti, nepamatyti, nepatirti.
Jau ne pirmus metus iš atostogų grįžtu nuvargusi ir sulysusi, bet kupina įspūdžių ir emocijų, kurios sukuria ritmą ir įkvepia kasdieniams darbams; kurios veikia kaip variklis, raginantis nesustoti, įgyvendinant savo mažyčius planelius ir didingus planus.
Žvilgtelėjus į savo kompiuterio darbalaukio paveikslėlį, pamatau didingąją Tadžmahalo šventyklą, kuri įsitaisiusi kompiuterio ekrane jau daugiau nei metus laiko. Taigi, nuspręsta – Indija, lauk mūsų!
Kelionė prasideda nuo bilietų
Vienas pigiausių būdų pasiekti Indiją – „milijonas“ persėdimų ir bemiegės naktys oro uostuose. Taigi, vieną dieną, publikuodama eilinį „nerealios“ kelionės pasiūlymą į „Travel bookings“ feisbuko paskyrą, sumedžiojau pigius bilietus į Delį.
Neilgai mąsčius suskubau užsisakyti juos ir pradėjau planuotis savaitės maršrutą po chaotišką, laukinę, kerinčią Indiją. Į šią kelionę išsiruošiau su draugu.
Vienas pigiausių būdų pasiekti Indiją – „milijonas“ persėdimų ir bemiegės naktys oro uostuose.
Iš Rygos atskridę į Maskvos oro uostą perėjome per tranzito zoną bei įsitaisėme laukimo salėje. Kadangi turėjome laukti visą naktį, nutarėme būti kietuoliais ir miegoti pakaitomis: saugoti, kad niekas nenukniauktų daiktų.
Kur gi ne! Jau po dviejų valandų spoksojimo į ant sienos esantį didžiulį ekraną, per kurį rodė vaizdus su Rusijos gamtos platybėmis bei Kremliaus atvaizdais, mano akys merkėsi lyg smėlio užpiltos.
Tad teko smarkiai apkabinti kuprinę bei „atsijungti“.
Labas, Indija!
Išėjus iš Delio oro uosto pasitinka tvankus oras ir keistas kvapas, galbūt net dvokas – automobilių išmetamųjų dujų smarvė, degėsio, prakaito ir dulkių mišinys, kurį galima būtų įvardinti firminiu Delio gatvių „prieskoniu“.
Žinoma, mus tučtuojau pasitinka tuzinas tuktukų ir taksi vairuotojų, kurie prisistato draugais ir su fraze „Hello, my friend! Welcome to India“ įkyriai bando įkalbėti įsėsti į savo transporto priemonę.
Automobilių išmetamųjų dujų smarvė, degėsio, prakaito ir dulkių mišinys yra tai, ką galima įvardinti firminiu Delio gatvių „prieskoniu“.
Įšokę į veną iš taksi galų gale pasiekėme viešbutį, kuris buvo netoli nuo Indiros Gandi oro uosto, tačiau vairuotojas klaidžiojo chaotiškomis gatvėmis gerą pusvalandį.
Nesklandumai prasidėjo nuo pat pirmojo vakaro, kai įžengėme į „šventų karvių žemę“: registratūroje dirbęs indas ilgai spoksojo į mūsų ištiestą viešbučio rezervacijos patvirtinimą.
Po minutės ištarė „Welcome, my friends, please sit down“, o pats nervingai pradėjo skambinėti keliais numeriais bei audringai kažką aptarinėti su kitame laido gale esančiu žmogumi.
„Užuodėme“ kažką negero ir tai pasitvirtino – pasirodo, viešbutyje nebeliko laisvų numerių, nors turėjome rezervavę kambarį prieš kelis mėnesius!
Įsivėlė klaida, vadinama „overbooking‘u“. Dėkui Dievui ir mažajam indui, laisvą kambarį po gero pusvalandžio mums parūpino gretimame viešbutyje.
Tad pagaliau galėjome išsidrėbti lovose ir pailsėti nuo dvi paras trunkančios kelionės.
Šventyklos ir du Tadžmahalai
Kitądien nutarėme, kad geriausias būdas pasiekti Delio centrą – metro, kuris yra už keleto kvartalų nuo viešbučio. Prieš patenkant į metro, turėjome praeiti metalo detektoriaus vartelių patikrą (visai kaip oro uoste).
Turiu pasakyti, kad Delio metro – viena švariausių miesto vietų. Keliauti metro vietiniam – prabanga, tad jose gali pamatyti tik vieną kitą pasiturintį indą, kuris gali sau leisti kelionę nuo vieno miesto taško iki kito net už 100 rupijų (1,35 Eur).
Išlipę iš metro ir šiek tiek paklaidžioję, kelionę nusprendėme tęsti tuktuku, kurio vairuotojas, pamatęs baltuosius, tučtuojau prisistatė pats ir pasisiūlė pavėžėti už 200 rupijų (2,71 Eur).
Tuktukų vairuotai išties pamišę, tad, įveikinėjant posūkius, ne kartą teko lenktis į šoną, kad neapsiverstume.
Turiu pasakyti, kad Delio metro – viena švariausių miesto vietų. Juo keliauti sau gali leisti tik pasiturintys indai.
Pirmąją dieną aplankėme pačius žymiausius Delyje esančius objektus: Raudonąjį fortą, mogolų imperatoriaus Šacho Džahano pastatytą iš raudonojo smiltainio pastatą.
Jis kadaise buvo asmenine mogolų imperatoriaus rezidencija, apsupta giliu grioviu, kuriame kadaise buvo veisiamos žuvys.
Kita stotelė – Humajūno kapavietė – persų architekto suprojektuota ir pradėta 1562 metais statyti kapavietė, kartais vadinama mini Tadžmahalu.
Pasirodo, žymusis Tadžmahalas buvo suprojektuotas, remiantis Humajūno kapavietės konstrukcija!
Grįžę į Naująjį Delį tiesiu taikymu nuvažiavome į moderniuosius bahajų maldos namus – Lotoso šventyklą – harmonijos, taikos ir ramybės įkūnijimą.
Pasirodo, žymusis Tadžmahalas buvo suprojektuotas, remiantis Humajūno kapavietės konstrukcija!
Ši šventykla atrodo labai šiuolaikiškai. Į pastatą lankytojai įleidžiami mažomis grupelėmis, viduje būtina laikytis visiškos tylos ir ramybės, tad net nusičiaudėję vaikai čia sulaukia piktoko žvilgsnio nuo mielai atrodančios jaunos prižiūrėtojos.
Po įtemptos dienos gerokai iš anksto atvykome į traukinių stotį. Suradę peroną, nuo kurio išvyksta traukinys link Džaipūro, įsitaisėme prie vienos iš kolonų, po kuria kabėjo elektroninė švieslentė su traukinių numeriais.
-
Lietuvis Indijoje 11: kaip aš pavargau nuo Indijos
-
Tai Indija: elgetaujantys persirengėliai, šventikų ignoruojami užsieniečiai ir juodasis turizmas
-
Atgal į Indiją: 2. Tadžmahalo didybė ir pasivaikščiojimai po „mėlynajį“ miestą
-
Kuo kvepia Indija, arba kodėl šioje šalyje net didžiausias mėsėdis gali tapti vegetaru
Įšokę į Džaipūro kryptimi važiuojantį traukinį pajutome šiokį tokį palengvėjimą, nes galėjome atsipalaiduoti ir įsitaisyti savo vietose, o mūsų nebestebėjo įkyrūs žmonių žvilgsniai.
Nuo to išsigelbėjome užsisakę vietas AC1 klasėje, kuria keliauja vadinamos „aukštesnės“ kastos indai. Jiems balti žmonės – visai ne aštuntasis pasaulio stebuklas.
Keturias valandas trunkanti kelionė neprailgo, kadangi traukinyje susipažinome su vyru, kuris pasirodė esąs bankininkas, dirbantis Delyje, o gyvenantis Džaipūre.
Su juo pasidalinome savo įspūdžiais apie aplankytas vietas, išklausėme kelis vertingus patarimus, pasisotinome aštria daržovių sriuba, kuri įėjo į traukinio bilieto kainą.
Į Džaipurą atvykome apie vidurnaktį, tad naujas pažįstamas mus iš karto nukreipė pas vieną iš tuktukų vairuotojų ir suderino, kad iki viešbučio mus pavežtų tik už 100 rupijų.
Su juo sutarėme, kad kitąryt mus prie durų sutiks jo sūnus – taip pat tuktuko vairuotojas ir pavežios visą dieną po miestą tik už 400 rupijų.
Turėdami kitos dienos planą laimingi nupėdinome link viešbučio registratūros, kur vos neužkliuvome už ant grindų miegančio registratoriaus.
Vos pramerkęs akis jis žvilgtelėjo į mūsų kambario patvirtinimą, o įteikęs raktus nuo kambario pasisuko ant kito šono ir tęsė svarbiausią nakties darbą – miegojo.
Nustebome, nes viešbutis buvo beveik prabangus. Nors nakties kaina dviem buvo tik 8 eurai.
Netikėtas atradimas – įdomusis Alberto Hallo muziejus
Kitąryt prie viešbučio išėjimo mūsų, kaip ir galima buvo tikėtis, niekas nepasitiko. Tačiau neleidome sau nervintis – nusprendėme žygiuoti link artimiausios sankryžos ir laukti, kol pristos vienas iš įkyrių vairuotojų.
Rožiniu miestu vadinamo Džaipūro gatvelės šiek tiek primena vaizdą iš filmo „Beždžionių planeta“ – apaugusios, apleistos, apgriuvusios pastatų sienos, ant kurių karaliauja dešimtys beždžionių, nešinos gėlių žiedais, šiukšlėmis bei maisto likučiais.
Rožiniu miestu vadinamo Džaipūro gatvelės šiek tiek primena vaizdą iš filmo „Beždžionių planeta“.
Paklaidžioję po miesto gatves, nusprendėme aplankyti įžymųjį Alberto Hallo muziejų, kuriame, be populiariausių eksponatų, – raudonplaukės baltaodės merginos ir baltaodžio milžiniško vaikino, – buvo gausi indiškų kilimų, vazų, indų, paveikslų bei papuošalų ekspozicija.
Maža to, viename iš aukštų net buvo tikra mumija, atvežta iš Egipto. Kitame – japoniškų porcelianinių figūrėlių rinkinys. Štai toks internacionalas!
Išėję iš muziejaus nupėdinome ieškoti tuktuko, kuris nuvežė mus į Amber Fortą – islamiškosios ir induistinės architektūros kompleksą, pastatytą dar XI amžiuje.
Būtent jis net dabar, žvelgiant į visą kelionę, yra vienas gražiausių Indijoje matytų dalykų. Iš tolo forto sienos šiek tiek priminė Didžiąją kinų sieną.
Pakeliui atgal į stotį užsukome į Hawa Mahalą – vėjo rūmais vadinamą pastatą, vieną žinomiausių Džaipuro lankytinų objektų, pastatytą 1799 metais.
Jis buvo skirtas karališkosios šeimos moterims, kurios iš šio pastato galėjo patogiai stebėti miesto gatvėmis vykstančias procesijas, bet pačios likti nepastebėtos smalsių akių.
Tobulasis Tadžmahalas ir sustiprinta apsauga
Atvykę į Agrą – dar vieną savo kelionės miestą – jau buvome nežmoniškai išsekę ir nusivarę nuo kojų. Nusprendėme, kad dieną praleisime tik Tadžmahale, grožėdamiesi naujuoju pasaulio stebuklu bei šalia jo esančiais sodais.
Prieš įeidami į šventyklos teritoriją buvome apieškoti, lyg būtume atėję aplankyti kalinių, kuriems duonos riekėje ketiname įnešti peilį ar mobilųjį telefoną. Jį, beje, taip pat liepė palikti prie įėjimo.
Prieš įeidami į šventyklos teritoriją buvome apieškoti, lyg būtume atėję aplankyti kalinių, kuriems duonos riekėje ketiname įnešti peilį ar mobilųjį telefoną.
Kuprines su vandeniu teko atiduoti į saugyklą, tačiau su bilietu gavome ir po 0,5 l talpos buteliuką šalto vandens, kurį norėjosi išgerti čia pat, kadangi oro temperatūra siekė net 40 laipsnių.
Prisiminę planą praleisti čia beveik visą dieną, nusprendėme vandenį pataupyti.
Verta paminėti, kad apsuptas keturiais minaretais Tadžmahalas – vienas iš nedaugelio statinių, kuris realybėje atrodo daug įspūdingiau nei nuotraukose.
Kad ir kokio fotografijos meistro užfiksuotos jos vis dėlto neperteikia tobulų mauzoliejaus formų bei didybės. Įdomiausias dalykas mums pasirodė, kad per tris ten praleistas valandas turistų iš Europos sutikome labai nedaug – vos dešimt.
Kita mūsų stotelė – Džogpūras. Tačiau apie jį ir netikėtą pasiūlymą dalyvauti opiumo vartojimo ceremonijoje papasakosime kitoje kelionės istorijos dalyje.
