Praeitoje pasakojimo apie šį energetikų miestą dalyje kalbėjome, kad miestas buvo jaunas, turtingas ir laimingas. Ir staiga viena vienintelė naktis visam laikui pakeitė miesto ir jo žmonių gyvenimą.
Ta naktis buvo 1986 m. balandžio 26-oji. Vietiniai prisimena, kad tai buvo ypatingai vasariška balandžio pabaiga – vaikai vienmarškiniai lakstė lauke, o suaugusieji jau buvo atidarę maudymosi sezoną Pripetės upėje ir gulinėjo Pripetės paplūdimyje. Skamba keistai, nes balandžio pabaigoje dar net lapai ant medžių nėra išsprogę, bet kažkur skaičiau, kad Ukrainoje tokiu metu būna keliais laipsniais šilčiau nei Lietuvoje, tai gal kažkaip panašiai ir galėjo būti. Kad ir kaip būna smagu, kai šilta, vasariškas oras tąkart buvo blogis.
Taigi, tą lemtingą naktį 1.26 val. po vidurnakčio sprogo už 3 kilometrų nuo miesto esančios Černobylio atominės elektrinės ketvirtasis reaktorius ir į aplinką paskleidė neįsivaizduojamus kiekius radioaktyvių medžiagų. Daugiausia jų, žinoma, nusėdo teritorijose šalia elektrinės, taip pat ir ant Pripetės miesto. Per pusantros paros buvo priimtas sprendimas laikinai evakuoti visus miesto gyventojus. Žinoma, ne tik miesto, bet ir daugelio aplinkinių kaimų, bet Pripetėje buvo didžiausias gyventojų skaičius vienoje vietoje, todėl jos buvo imtasi pirmiausia.
Taigi, laikas nuo avarijos momento iki miesto evakuacijos buvo pusantros paros. Evakuacija prasidėjo 1986 m. balandžio 27 d. 14 val. Ką veikė miesto gyventojai tą pusantros paros? Gyveno savo kasdienį gyvenimą, nes niekam nebuvo pranešta nei kas realiai įvyko, nei kokios to įvykio pasekmės gali būti.
Balandžio 26-osios rytas išaušo giedras ir šiltas. Buvo puikus šeštadienis. Praeitos pasakojimo dalies herojė Tatjana, kuriai avarijos dieną buvo dešimt metų, pasakojo, kad ji kartu su kitais Pripetės mokyklinukais išėjo į mokyklą, nes tuo metu Sovietų imperijoje į mokyklą šeštadieniais reikėjo. Aš pats tais metais pradėjau lankyti mokyklą ir atsimenu, kad ėjau šeštadieniais. Tuo tarpu suaugusiems į darbą nereikėjo. Nesuvokiu, kaip šeimoms reikėjo planuoti savaitgalius tais laikais? Absurdas kažkoks. Tiesa, jau kitais metais, pradedant 1987 m. rugsėjo mėnesiu tie kvaili mokykliniai šeštadieniai buvo panaikinti, o ir pati imperija netrukus užsilenkė. Beje, kažkur skaičiau, kad prie šio fakto smarkiai prisidėjo ir Černobylio avarija, nes jai likviduoti sovietai metė neįtikėtinus materialinius išteklius ir iš taip jau tuščio valstybės iždo.
Tatjana pasakojo, kad Pripetės gyventojai lyg ir žinojo, kad naktį elektrinėje įvyko kažkokia avarija, po kurios kilo gaisras, bet išsamesnės informacijos neturėjo. O kad tas gaisras į aplinką spinduliuoja mirtį ir vėžinius susirgimus, pagalvoti galėjo tik patys nuovokiausi. Ši informacija balandžio 26 d. buvo slepiama.
Dabar nors kiek besidomintieji radiacija ir atominėmis avarijomis žino, kad joms nutikus reikia gerti jodo tabletes, kurios apsaugo skydliaukę nuo radioaktyvių medžiagų įsisavinimo, bei sėdėti uždaroje patalpoje, tvirtai užsidarius langus, kad radioaktyvios dulkės neprasiskverbtų į vidų. Tai yra iš esmės tai, ko Pripetės gyventojai tą balandžio 26 dieną nedarė, nes nežinojo, kad tą reikia daryti. Maža to, esant gražiam pavasariui daugelis plačiai atvėrė savo butų langus, kad į namus įleistų pavasarinės saulės spindulius kartu su radiacija.
Tatjanos tėtis, išleidęs vaikus į mokyklą, nuėjo pažvejoti į Pripetės upę, kaip kad buvo įpratęs ir mėgo. Tai buvo prasta idėja, bet iš kur jis galėjo žinoti. Mama liko namuose daryti savo šeštadienio darbų. Jaunos mamos su vaikučiais vežimėliuose ėjo į lauką vaikščioti, kažkas dirbo pavasarinius darbus kolektyviniuose soduose, o darželinukai lakstė lauke. Visa tai įvyko radioaktyviame ore. Štai kodėl sakiau, kad gražus oras tąkart buvo blogis, nes žmonės buvo lauke tada, kai būti jame buvo pražūtinga.
Visgi tos dienos popietę ėmė kažkas vykti. Tatjana pasakojo, kad į pamokų pabaigą į klasę užėjo nepažįstamas dėdė, išdalino vaikams po baltą tabletę ir liepė eiti namo bei sėdėti kambariuose. Vaikai apsidžiaugė ir išsilakstė, nes kaip gali nesidžiaugti, kai tau pasako, kad esi paleidžiamas iš pamokų. Ji su seserimi tą ir padarė. Tiesa, net ir dešimtmetė pastebėjo, kad įvyko kažkas negero.
Mieste buvo neįprastai tylu. Viskas buvo lyg ir įprastai, gatvėmis vaikščiojo žmonės, bet buvo tyliau nei visada, ir tada dešimtmetė pastebėjo, nes buvo nekvailas vaikas – mieste nebeliko paukščių. Ir net balandžių, kurie šiaip jau gali išgyventi visokias bjaurastis. Dingo paukščių keliamas triukšmas. Skamba keistai – kokį gi triukšmą gali kelti paukščiai, tačiau, pasirodo, kad kai jų nelieka, pastebi, kad vis dėlto gali. Paukščiai buvo pirmieji Pripetės apokalipsės pranašai. Tiesa, skirtingai nei žmonės, numalšinus gaisrą elektrinėje, paukščiai grįžo į apylinkes.
Ir tada dešimtmetė pastebėjo – mieste nebeliko paukščių. Ir net balandžių, kurie šiaip jau gali išgyventi visokias bjaurastis.
Ir dar metalo skonis burnoje. Tatjana sakė, kad jis jautėsi labai aiškiai, bet iš kur vaikas galėjo žinoti, kas čia išvis per dalykas. Juolab kad tėvai nieko nesakė, nes ir patys ne kažką žinojo. Vaikai likusį vakarą žaidė kambaryje ir nuėjo miegoti. Tai buvo jų paskutinė naktis namuose.
Rytojaus dieną viskas vyko greitai. Nakties metu buvo suprasta, kad radiacinė situacija mieste smarkiai blogėja, ir nebuvo aišku, kaip ją suvaldyti. Negana to, atsirado naujų pavojų, kurių pasekmės galėjo būti dar baisesnės nei ketvirto reaktoriaus išlėkimas į orą su branduolinėmis medžiagomis, todėl buvo nuspręsta evakuoti miestą. Buvo paruošti šimtai autobusų gyventojams išvežti. Kur vežti? Visur. Apie tai dar pakalbėsime.
Vėlyvą balandžio 27-osios rytą paleidus nemalonaus balso moters pranešimą, gyventojai skubiai rinkosi būtiniausius daiktus ir sėdo į autobusus. Tatjana sakė, kad miestiečiai paliko naminius gyvūnus namuose, pridėję jiems maisto trims dienoms, nes galvojo, kad po tiek laiko grįš namo. Ji sakė, kad panikos nebuvo, nes juk buvo pažadėta, kad evakuacija bus laikina. Kiti net priėmė tai kaip nuotykį ir net šiek tiek džiaugėsi pakeisią aplinką ir pailsėsią nuo darbų. Tatjana nesidžiaugė, sakė, kad ji norėjo likti namuose, tarsi nujausdama. Prasidėjus evakuacijai milicijos darbuotojai ėjo per butus ir žiūrėjo, ar yra gyventojų, nepaklususių nurodymui evakuotis.
Miestas buvo ištuštintas per itin trumpą laiką. Evakuacija prasidėjo antrą valandą popiet ir baigėsi pusę penkių. Viskas truko vos dvi su puse valandos. 1986 m. balandžio 27 d. 16.30 val. Pripetė tapo miestu vaiduokliu.
Tada, žinoma, šis faktas dar nebuvo aiškus. Dvylika tūkstančių miesto butų su juose paliktais naminiais gyvūnais, daiktais, baldais, maistu šaldytuvuose ir nepaklotomis lovomis laukė savo šeimininkų grįžtančių. Kai kurie jų labai trumpam sulaukė, nes mažiau užterštų miesto rajonų gyventojams buvo leista grįžti pasirinkti likusių asmeninių daiktų, o kai kurie savo šeimininkų daugiau nebeišvydo.
Tatjanos šeima nebegrįžo į savo butą Lesios Ukrainkos gatvėje net trumpam – jiems nebuvo leista. Netrukus miesto butai sulaukė kitų – labai nemalonių svečių.
Apie juos, apie tai kas vyko su miestu jį palikus gyventojams, koks miestas yra dabar ir koks Tatjanos santykis su dabartine Pripete – būsimoje paskutinėje pasakojimo dalyje.
