Anot jos, latviams reikia pasimokyti iš lietuvių, kaip į pajūrio kurortus pritraukti žmonių. Patys latviai, anot jos, vyksta į Palangą pramogauti.
„Argi ne keista, kad šimtus kilometrų savo pajūrio turinčios mūsų šalies gyventojai vyksta pramogauti į siaurą Lietuvos pajūrio ruoželį?“, – su širdgėla klausė ne sykį. Paguodžiau ją, kad lietuviai irgi gausiai vyksta į Latviją ilsėtis. Taigi, čia mes esame vienodi: pas kitus visada atrodo geriau, nei pas save.
Bet reikia pripažinti, kad man šis įvertinimas labai paglostė širdį, nes jau pabodo nuolat girdėti skundus apie blogą ir brangų poilsį Lietuvos pajūryje. Gal visgi Lietuvoje nėra taip jau blogai, jei sava jūra nepatenkinti latviai važiuoja pas mus?
Iš tiesų tai abi pusės yra teisios. Viskas priklauso nuo to, ko norima iš atostogų. Norintiems pailsėti ramiai labiau tiks Latvijos pajūris: ten tikrai galima pasijusti kaip laukiniuose paplūdimiuose. Lietuvos pajūris bus geresnis pasirinkimas norintiems kiek judresnio poilsio. Man asmeniškai Latvija yra per tuščia ir nuobodi. Galiu ten praleisti savaitgalį, tačiau po to žvilgsnis nukryps gražuolės Palangos link.
Vieta, kur gimsta vėjas
„Vieta, kur gimsta vėjas“ – taip savo miestą vadina Liepojos gyventojai. Tai nėra iš piršto laužtas pavadinimas, nes vėjas čia iš tikrųjų pučia stipriai. Gal ir ne nuolat, bet labai dažnai. Esu ne sykį buvęs Liepojoje ir per visas išvykas vėjas plėšė mano kėkšto ševeliūrą nuo galvos.
Jei keliaujate į Liepoją sustodami pasivaikščioti Palangoje ir Šventojoje, Liepoja bus ta vieta, kur vėjas prie jūros šėls labiausiai. Ir ši aplinkybė yra viena iš priežasčių, kodėl nesiryžčiau ilgesnėms atostogoms Liepojoje. Paplūdimio ruožas mieste yra gana platus, todėl kaitinantis kopose ir užsimanius maudytis, tas noras gali praeiti kol spėsi nubėgti iki vandens.
Mano Liepojos vertinimas yra dviprasmiškas. Kalbant apie gerąją pusę – šis miestas man yra labai gražus. Jis įvairus tiek architektūros stiliumi, tiek kultūriškai. Miestui didelį impulsą duoda jūra ir Karuostos mikrorajonas su savo molu, bunkeriais ir kalėjimu. Karuosta yra visiškas unikumas Baltijos šalyse, vertas atskiros istorijos.
Liūdnoji dalis ta, kad emigracija čia jaučiama net ne ekonominėje ar socialinėje plotmėje, o tiesiog fiziškai. Liepoja atrodo siaubingai ištuštėjęs miestas. Savo gyventojų skaičiumi ji yra kažkur tarp Panevėžio ir Alytaus. Nesu didelis Panevėžio ekspertas ir nežinau, kas ten dedasi savaitgalių vakarais, bet žinant, kad Liepoja yra uostamiestis ir kurortas, mano nuomone, tie vakarai čia turėtų būti daug judresni.
Daug gražių namų miesto centre yra tušti. Kai kurie tiesiog palikti apleisti. Geriausiai situaciją nusakė šeštadienio vakarą sutiktų retų praeivių, kurie pasirodė esantys vokiečiai, žodžiai: „Mes ne tik nerandame miesto centro, bet net ir nerandame žmogaus, kurio galėtume paklausti, kur tas centras yra“.
Paklausta, kur galima Liepojoje vakarais pasilinksminti, gidė pasakė, kad tą reikėtų daryti Rygoje.
Miesto centras vakarais gerokai per tuščias. Net lauko kavinių yra vos viena kita. Ir tos pačios tuščios. Vaizdas priminė ne vieną didžiausių Latvijos kurortų, o provincijos miestelį, kuriame visos vakarinės linksmybės vyksta namuose. Paklausta, kur galima Liepojoje vakarais pasilinksminti, gidė pasakė, kad tą reikėtų daryti Rygoje.
Kad ir kaip būtų keista, ieškant nakvynės Liepojoje reikėjo pasistengti, nes nakvynės vietos artėjant kelionei sparčiai tirpo. Atrodė, kad mieste turistų anšlagas. Bet ką jie veikia šeštadienio vakarais man liko mįslė.
Liepoja turi savo oro uostą, į kurį kartą per dieną atskrenda lėktuvas iš Rygos. Ir geležinkelio stotį, į kurią kartą per savaitę atvyksta traukinys iš tos pačios Rygos. Ir tai yra susisiekimas tarp pirmo ir trečio šalies miestų.
Visgi ne viskas taip blogai. Kaip jau minėjau, miestas yra gražus, nors ir apšepęs. Bene žymiausia centrinės Liepojos dalis yra Zivju gatvė arba dar kitaip vadinama Muzikantų alėja.
Jame yra keliolika akmeninių postamentų su žymiausių Latvijos muzikantų rankų antspaudais. Bet vėlgi – vaikštinėdamas vakare šioje puikioje alėjoje jautiesi kaip žmogus, kuris, lyg kažkokiame filme, atsibudo ryte ir pamatė, kad liko vienas pasaulyje.
Liepoja turi savo oro uostą, į kurį kartą per dieną atskrenda lėktuvas iš Rygos. Ir geležinkelio stotį, į kurią kartą per savaitę atvyksta traukinys iš tos pačios Rygos. Ir tai yra susisiekimas tarp pirmo ir trečio šalies miestų.
Liepoja daug nukentėjo per karą. Žinant, kad ne viskas buvo atstatyta ir matant, kokia Liepoja yra dabar, galima tik įsivaizduoti, kokia ji graži buvo prieš karą.
Kažkur skaičiau apibūdinimą, kad po karo iš gražios, turtingos ir išdidžios damos Liepoja tapo luoša vargše.
Man labai patiko medinė miesto architektūra. Lietuvoje didžiausi miestai tokios gal jau net ir neturi. Kai kur ji apleista, bet dažnai man tai atspindi miesto žavesį, kai jis parodo save tokį, koks iš tikrųjų yra, ir nesistengia pasislėpti po nublizgintais centrinės gatvės fasadais, kad įtiktų grožio trokštančiai turisto akiai.
Nors ši pozicija greičiausiai liudija elementarų lėšų neturėjimą, tačiau nors ir rūstesnis, bet neapsimestinis miesto veidas man yra mielesnis. Vilniaus, Rygos ir Talino senamiesčiai man atrodo per saldūs ir per daug skirti turistams.
Be to, mieste važinėja tramvajai. Jų latviams nuoširdžiai pavydžiu. Tramvajus liudija miesto neprovincialumą, nepaisant to fakto, kaip tas miestas būtų nustekentas emigracijos.
Tiek caro laikais, tiek sovietmečiu Liepoja buvo svarbus karinis uostas. Čia buvo pastatytas ir uždaras karinis miestelis. Sugriuvus Sovietų Sąjungai tiek jis, tiek nemaža dalis uosto teritorijos buvo atverta žmonėms. Uosto krantinėje dabar miela pasivaikščioti. Joje įsikūrę viešbučiai su vakare veikiančiais restoranais. Ši dalis yra viena gyviausių vakarinėje Liepojoje, nes viešbučių gyventojai išeina pasėdėti lauke. Kanale švartuojasi jachtos. Šalia yra ir keli medinių namukų kvartaliukai, kur gyveno žvejai. Juose nesunkiai galima pasijusti kaip senojoje tarpukario Latvijoje.
Malonūs atradimai
Ir tai dar ne visi malonūs Liepojos atradimai. Yra dar keli nors ir smulkūs, bet labai svarbūs. Vienas jų – nemokamas parkavimas visame mieste. Gali parkuotis nors ir paplūdimyje, jei tik pavyksta prie jo privažiuoti.
Nemokamai pasistatyti automobilį Liepojoje galima bet kur. Tai maloni staigmena lietuviams.
Kitas – dažni, beveik kiekviename žingsnyje esantys biotualetai paplūdimyje. Tai yra dalykas, kurio aš pasigendu Lietuvos maudyklose.
Didelio skirtumo tarp maisto kainų Lietuvoje ir Latvijoje aš nepastebėjau. Restorane, kuris skelbėsi, kad gamina geriausius mėsainius mieste, mėsainis kainavo 7 eurus.
Tėveliai giria Liepoją dėl dėmesio vaikams. Čia gausu parkų ir vaikų žaidimų aikštelių. Na, ir žinoma turbūt pagrindinė atrakcija vaikams yra Baltijos jūra ir jos paplūdimiai.
Geriausia į Liepoją nuvykti ir susidaryti savo nuomonę apie šį šarmingą, tačiau kiek apleistą miestą. Miestą, kuriame gimsta vėjas.
