Tačiau Italijos šauksmas joje buvo toks stiprus, jog netrukus materializavosi dar vienas planas – Ž.Dargužytė trejus metus klaidžiojo po Pietų Italiją, gyveno tik itališkai kalbančioje bendruomenėje ir tyrinėjo juos bei pati save.
Ir nors dabar Žydrė gyvena ir dirba Lietuvoje, pietietiško temperamento joje kur kas daugiau nei lietuviško niūrumo. Ją pažįstantys žmonės neabejoja, kad klajonių metais Italijoje patirtos istorijos tikrai suguls į knygą.
Į Italiją – iš trečio karto ir beveik nemokant kalbos
Viešųjų ryšių ir komunikacijos srityje besisukanti mergina norėjo, jog apie tai sužinotų visa Lietuva, todėl kelionės metu beveik tiesiogiai „transliavo“, kaip sekasi jų eksperimentas.
Mūsų pažintis tęsėsi ir Lietuvoje: nereikėjo ilgai spėlioti, kad suprastum, jog Ž.Dargužytė – neeilinė asmenybė, kurios gyvenime netrūksta veiksmo ir kelionių.
Jauna mergina yra išmaišiusi beveik visą Europą (kiti žemynai kol kas netraukia, išskyrus Kubą, kur norėtų išvykti pasimokyti tikros kubietiškos salsos).
Kaip dabar prisimenu: būdama ketverių išgirdau itališką dainą, kurią atliko kažkoks vyras. Pasakiau mamai, kad užaugusi išmoksiu ja kalbėti.
Tačiau didžiąja savo meile Žydrė vadina Italiją. Anksčiau į ją traukdavo vos tik radusi progą, dabar save stabdo.
„Kaip dabar prisimenu: būdama ketverių išgirdau itališką dainą, kurią atliko kažkoks vyras (dabar žinau, kad tai buvo Andrea Bocelli).
Pasakiau mamai, kad būtinai išmoksiu ją. Ji tokį norą atrėmė argumentu: „Kam tau ta paukščių kalba? Geriau mokytis rusiškai...“, – prisiminė Ž.Dargužytė.
Tačiau mokykloje mokytis italų kalbos ji negalėjo – teko tenkintis mamos pasiūlyta rusų. Pramokti itališkai nepavyko ir bakalauro studijų metu.
„Aš dažnai jaučiausi tarsi esu iš Italijos išplėšta ir įmesta į Lietuvą. Tačiau sąmoningai neieškojau progų mokytis itališkai. Žinojau, jog tai atsitiks savaime“, – sakė pašnekovė.
Tokia proga atsirado Vilniuje, kur Ž.Dargužytė išsiruošė tęsti mokslų Vilniaus universitete.
Magistrantūros studijų pirmakursė sužinojo, jog Italijos universitetuose yra dvi vietos studentams iš Lietuvos, tad ryžosi dalyvauti konkurse.
„Norinčių buvo milijonas... Bandžiau du kartus, ir, nors mano pažymiai ir kiti rodikliai buvo tokie geri, jog turėjau patekti užsimerkusi, nepatekau“, – prisiminė Žydrė.
Tačiau tai studentės noro išvažiuoti į Italiją nesumažino, tad ji dalyvavo konkurse ir trečią kartą.
„Mano pirmieji žodžiai atėjus pas komisijos narius buvo tokie: „Jeigu jūs ir šį kartą manęs neišsiųsite, aš atskleisiu, kas vyksta universitete (korupcija ir pan.)“.
Po dviejų valandų studentų, siunčiamų studijuoti Italijoje, sąraše aš pamačiau ir savo pavardę“, – pasakojo pašnekovė.
Padėti sutiko visa bendramokslių grupė
Italijos Teramo universitete prasidėjo visiškai naujas Ž.Dargužytės gyvenimo etapas. Studijuoti į svetimą šalį išvykusi mergina tuomet itališkai beveik nekalbėjo, tačiau, kad tai gali būti problema, suvokė jau būdama Teramo mieste.
„Maniau, viskas – įklimpau. Sėdžiu paskaitoje, ateina profesorius, o aš nesuprantu nė vieno žodžio. Jis ant lentos surašo 30 knygų, kurias reikia iki mėnesio pabaigos perskaityti. Apsiverkiau.
Sėdžiu paskaitoje, ateina profesorius, o aš nesuprantu nė vieno žodžio. Jis ant lentos surašo 30 knygų, kurias reikia iki mėnesio pabaigos perskaityti.
Mesti visko ir grįžti į Lietuvą negalėjau – sutartyje buvo numatyti griežti įsipareigojimai“, – nesaldžią pradžią Italijoje prisiminė mergina.
Tačiau nuleisti rankų ji neketino, tad nusišluosčiusi ašaras sugalvojo planą, kuris kurso draugus italus iš pradžių pribloškė.
„Susiradusi kurso seniūną paprašiau visų grupės narių pagalbos. Pasakiau, kad italų kalbą turiu išmokti per du mėnesius, nes daugiau laiko nėra.
Tad man reikia kasdien būti su jais ir jų šeimos nariais – tėvais, draugais, seneliais. Papasakojau, kad mano mokslinis tiriamasis darbas yra su tuo susijęs“, – pasakojo Ž.Dargužytė.
Po trumpo šoko, kurį patyrė išgirdę lietuvaitės prašymą, bendramoksliai italai sutiko globoti užsienietę.
Ž.Dargužytė šypteli prisiminusi, jog net jai pačiai buvo keista, kad taip greit pavyko pelnyti jos nepažįstančių ir gerokai vyresnių bendramokslių pasitikėjimą.
Pasak merginos, Italijoje įprasta studijuoti jau perkopus 30-metį ar net 40 metų.
„Vienas mano grupės draugas buvo jau 45-erių. Jie studijuoja giliai, neskubėdami. Tai italams – gyvenimo būdas“, – pasakojo Ž.Dargužytė.
Žavi lietuvaitė netrukus tapo tikra šių studentų šeimų nare. Grupės seniūnas universiteto bibliotekoje pakabino grafiką, pagal kurį kasdien su lietuve laiką leisdavo vis kitas studentas.
Grupės draugai išpildė ir kitą jos prašymą – kviesdavosi merginą į savo namus.
„Aš dalyvavau įvairiose šeimos šventėse, net laidotuvėse. Taip pat kasdieniuose pietuose, vakarienėse. Visur stengdavausi sugerti informaciją, klausydavausi, stebėdavau, kas vyksta.
Visus išgirstus žodžius dėdavausi į galvą. Tuos, kurių nesuprasdavau, užsirašydavau ir vėliau išsiaiškindavau“, – pasakojo Ž.Dargužytė.
Ji prisiminė, kad po intensyvaus gyvenimo ir bendravimo tik italų kalba buvo periodas, kai nebegalėjo kalbėti angliškai – į galvą lįsdavo vien itališki žodžiai. „Net sapnuodavau itališkai“, – juokėsi mergina.
Tačiau tai davė rezultatų – po dviejų mėnesių Italijoje ji, kaip pati sako, stebuklingai prabilo sklandžia italų kalba.
Teramo universitete lietuvė praleido metus. Nors studijos nebuvo lengvos, būtent Italijoje ji pradėjo keliauti. „Tiesiog sėsdavau į traukinį ir važiuodavau bet kur.
Nakvodavau jaunimo viešbučiuose, bet visas dienas leisdavau bendraudama su vietiniais – man to reikėjo ir asmeniškai, ir tyrimui, kurį atlikau, lygindama lietuvius ir italus“, – pasakojo Ž.Dargužytė.
