Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
Prisižiūrėjęs Vadi Rumo dykumos ir Petros vaizdų nusprendžiau, kad tiesioginiai pigūs skrydžiai – puiki proga materializuoti matytus vaizdus. Atskridau tiesioginiu „Ryanair“ lėktuvo skrydžiu iš Vilniaus už 70 Eur. Balandžio mėnesio pradžia – lauke šiek tiek vėjuota, bet termometras rodo daugiau nei 20 laipsnių šilumos.
Pareigūnų dėmesys dėl drono
Automobilių nuomos darbuotojas jau laukė su pristatytu "Mitsubishi Pajero" visureigiu visai kelionei. Užsipyliau degalų, kurie čia perpus pigesni nei Lietuvoje, nors ir Jordanijoje nėra naftos. Tiesiai iš oro uosto nuvykau iki Džarašo miesto. Greičio neviršijau, nes automobilį išnuomojęs žmogus griežtai perspėjo, kad visur įrengti greičio matuokliai. Ir iš automobilio depozito teks pačiam apmokėti sąskaitas.
Džarašo miestas, kuris anksčiau vadintas Gerasu, garsėja graikų-romėnų griuvėsiais. Jis kartais net vadinamas Artimųjų Rytų Pompėja.
I a. pr. Kr. tai buvo klestintis miestas ir pagrindinis prekybinis taškas tarp Arabijos pusiasalio ir Sirijos bei Viduržemio regiono. Laimei, jo griuvėsiai saugomi ir gerai išlaikyti. Apėjau dalį griuvėsių, pasigrožėjau, pafilmavau su dronu vieną minutę, kol prie manęs priėjo pareigūnas, kuris pareikalavo leidimo filmuoti. Tokio, žinoma, neturėjau.
Nepikta diskusija truko apie valandą. Pareigūnas norėjo konfiskuoti droną ir nusiųsti į Amano oro uostą. Tačiau sulaukus pagalbos iš vietinių, kurie padėjo susikalbėti su pareigūnu, išsiderėjau, kad daugiau Jordanijoje nefilmuosiu. Gavau generolo telefono numerį, kuris turėjo man padėti susiorganizuoti leidimą. Pastarąjį turėjo pasirašyti daug Jordanijos institucijų atstovų. Baigiau vaikščioti po griuvėsius, apsilankiau šalia jų esančioje kavinėje, kur valgė daug vietinių. Avienos šašlykas čia buvo pats geriausias iš visos kelionės restoranų.
Vakarėlis su neįtikėtinai svetingais vietiniais
Šiandien dar reikėjo važiuoti apie porą valandų iki viešbučio, esančio prie Negyvosios jūros. Jau tamsu, gatvės neapšviestos, niekur nepažymėti išbetonuoti greičio mažinimo kalneliai. Tad su visureigiu teko važiuoti kaip „Sicario“ filmuose, t. y. neprilėtinant ir pasišokinėjant ant visų kelio nelygumų.
Netoli viešbučio nusprendžiau, kad reikėtų sustoti vietinių kavinukėje praleisti vakarą, nes viešbutis stovės laukymėje, ir nebus, ką veikti. Šalia kelio stovėjo sofomis apstatyta pievelė. Joje ilsėjosi ir pramogavo šeimos. Vyrai poilsiavo atskirai nuo moterų ir vaikų.
Sustojau, paklausiau, ar galima prie jų prisijungti. Kavinukės šeimininkas sutiko mus su šypsena. Nors ir buvo viskas užimta, tačiau jis iš visų surinko po kėdę ir sustatęs pasiūlė maisto, arbatos bei kaljaną.
Gavome jų keturis. Užkandžiai vėlgi buvo labai skanūs, o žmonės aplink tiesiog nuostabūs. Prieidavo šeimos, spausdavo rankas ir sveikindavo atvykus į jų šalį. Taip pat pristatinėjo savo dukras, kurias įvardijo kaip daktares. Akivaizdžiai jomis didžiavosi. Praleidę porą valandų su šypsenomis ir apmokėję sąskaitas jau norėjome eiti, tačiau šeimininkas mūsų neišleido ir pavaišino arbata bei kava. Nuostabus vakaras, kuris ilgai išliks atmintyje dėl vietinių draugiškumo ir svetingumo.
Jūros grožis dingsta priartėjus prie vandens
Po nakvynės viešbutyje, kuriame visą naktį kandžiojo uodai, vykstu link Negyvosios jūros. Ji taip prisotinta druskos, kad viename litre vandens jos yra net 1,24 kg. Šioje jūroje nėra jokios gyvybės, ir ji nuo seno mėgstama žmonių kaip gydomoji. Kiekvienais metais jūros lygis leidžiasi 1 metru.
Kelias driekiasi šalia pakrantės, oras geras, matosi žydras vanduo. Tačiau grožis dingsta tik priartėjus prie vandens. Visur gausu šiukšlių. Tiek vandenyje, tiek pakrantėje apstu plastiko ir kitų atliekų.
Kelyje daug patikros postų su kulkosvaidžiais ginkluotais visureigiais, nes kaip tik prie jūros vyksta ekonomikos forumas. Manęs nestabdo nė viename poste. Susirandu vietelę, kur yra viešas paplūdimys. Čia vietinis pasistatęs pašiūrių, kuriose siūlo atsigerti arbatos. Už keletą eurų galima nusiprausti gėlu vandeniu, netgi gauti kibirėlį purvo. Vanduo šaltas, bet vis tiek reikėjo išbandyti Negyvąją jūrą. Plūduriavau kaip žvejybinė plūdė.
Dar keliose vietose sustojau prie jūros pasigrožėti druskos klodais. Aplankiau pilį ir toliau važiavau link Vdi Musos (Petra) miesto.
Unikalioji Petra
5 valandą ryto prasidėjusi giesmė mečetėje, esančioje prie viešbučio, išbudino, todėl nusprendžiau, kad kuo anksčiau pajudėsiu, tuo bus mažiau žmonių Petroje. Į ją prieš pietus pradeda plūsti autobusai su turistais iš Izraelio, Jordanijos žemyninės dalies ir kruizinių laivų.
Petra – nuostabus 2000 m. skaičiuojantis stebuklas. Dalis miesto sunaikinta beduinų, kai prieš daug metų praktikuojantis šaudyti raižiniai buvo naudojami vietoj taikinių. Taip pat dalis statinių yra susilpnėjusiomis konstrukcijomis, nes iš Negyvosios jūros atpučiama druska kristalizuojasi ant sienų. Petra – vienas labiausiai paplitusių tarp archeologų kasinėjamų miestų. Tik 15 % miesto yra atrasta, o 85 % dar vis yra po žeme.
Einant vieną kilometrą iki objektų per siaurą kanjono tarpeklį jaučiasi ypatinga atmosfera. Pamačius Iždą juntama didybė. Aplink vaikai siūlo lipti ant uolų ir pažvelgti į viską iš viršaus. Nors ir prirašinėta, kad be gidų lipti draudžiama. Aišku, tai yra apgavystė.
Per visą dieną Petroje nuėjau 27 km. Ir tai dariau ne lygumoje, tačiau kopinėdamas ar eidamas laiptais. Didelę dalį turistų iš tolimiausio taško parveždavo beduinai su karietomis. Žinoma, tai nėra tikri beduinai, o tik norintys išsiskirti. Jie išsipaišę veidus kaip Karibų piratai. Iš jų vėliau šaipėsi tikri Vadi Rumo dykumos beduinai. Esu matęs daug šventyklų, tačiau Petra tikrai nuostabi. Ir kai dabar taip lengvai pasiekiama iš Lietuvos, kiekvienas kultūros mėgėjas turėtų čia apsilankyti.
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
